Kodėl štilis „Žalgirio“ puolime turėtų nebestebinti? (51)

Kauno „Žalgirio“ komanda šį sezoną savo veiksmus puolime grindžia žaidimu vienas prieš vieną. Vasarą subūręs, iš pirmo žvilgsnio, galingą „ant popieriaus“ priekinę liniją „Žalgiris“ savo puolimo polius statė baudos aikštelėje. Sezonas parodė, kad planas žaisti per priekinę liniją išdegė tik dalinai.

Sausio mėnesį bendraudamas su portalu Krepsinis.net „Žalgirio“ trenerio asistentas Šarūnas Jasikevičius pabrėžė, kad Lietuvos krepšinio lygos (LKL) čempionai savo veiksmus atakuodami krepšį koncentruoja į baudos aikštelę ir, trenerio žodžiais, galingą priekinę liniją.

„Mes turime labai daug stiprių žmonių po krepšiu, kurie moka žaisti vienas prieš vieną. Mes paprasčiausiai žaidžiame savo kortomis“, – tada atskleidė Š.Jasikevičius.

Šį sezoną „Žalgiris“ pasirinko lėto, poziciniu žaidimu paremto žaidimo puolime strategiją. Taip rungtyniaujančios komandos gali kiekvienoje atakoje ieškoti patogiose padėtyse atsidūrusių aukštaūgių ir remtis jų gebėjimais žaisti vienas prieš vieną.

„Žalgirio“ puolime priekinės linijos žaidėjai atakas dažnai baigia prašydami kamuolio „ant ūselio“. Tokiose situacijose, paprastai, žaidimas fokusuojasi apie du žmones: kamuolio prašantį aukštaūgį ir perimetro žaidėją, kuris stengiasi tą kamuolį aukštaūgiui įmesti į baudos aikštelę. Ką daro kiti trys žaidėjai? Išsidėstę plačiai jie stovi ir laukia, kol gynyba prieš kamuolį „ant ūso“ priėmusį aukštaūgį bus sudvigubinta. Jis, savo ruožtu, turi skaityti varžovų veiksmus ir tuo remdamasis priimti vieną sprendimą iš dviejų: žaisti vienas prieš vieną arba, varžovams sudvigubinus gynybą, ieškoti palankioje situacijoje atsidūrusio komandos draugo.

Rungtyniaujant tokiu modeliu, puolimas dažnai tampa stagnatiškas. Jei sezono pradžioje „Žalgirio“ varžovai Eurolygoje dažnai susidurdavo su problemomis gynyboje organizuodami pagalbinius veiksmus, tai sezonui įsibėgėjus, viskas pasikeitė.

Prie „Žalgirio“ žaidimo prisitaikiusios komandos suprato du dalykus: pirma, žalgiriečių perimetro žaidėjai, apart Artūro Milaknio, nėra pavojingi snaiperiai – jiems galima suteikti erdvės atakuoti krepšį iš tolimų distancijų, antra – „Žalgirio“ priekinės linijos krepšininkai dažnai nėra pajėgūs sėkmingai sužaisti vienas prieš vieną nugara į krepšį.

Pamokas išmokę „Žalgirio“ oponentai ėmė gintis labiau susispaudę baudos aikštelėje, palikdami laisvą žalgirietį ties tritaškiu kampe. Tuo tarpu dvigubinant gynybą, į pagalbą atėjęs gynėjas uždaro galinę liniją, kai tiesioginis „Žalgirio“ aukštaūgio oponentas verčia žalgirietį žaisti nepatogia ranka bei suktis į pagalbinio gynėjo prižiūrimą pusę.

Norint tokiose situacijose žaisti sėkmingai, būtina pasikliauti perimetro žaidėjų gebėjimais atakuoti iš toli. Dvigubinamas aukštaūgis turi sugebėti atiduoti tikslų perdavimą patogioje padėtyje laukiančiam perimetro žmogui, o šis realizuoti sukurtą progą.

Deja, „Top 16“ etape „Žalgirio“ tritaškių pataikymo procentas krito (nuo 37,4 proc. iki 31,9 proc.), o ypatingai suprastėjo Jameso Andersono taiklumas iš toli (nuo 38,7 proc. iki 28,1 proc.). Be to, panašu, kad „Žalgirio“ aukštaūgiai neišsprendė problemų priimant sprendimus dvigubinimo situacijose, apie kurias kalbėjo Š.Jasikevičius.

„Jeigu norime pagerinti puolimą, turime žaisti agresyviau ir geriau skaityti situacijas, kuomet varžovai dvigubina gynybą, ypač prieš aukštaūgius“, – tada kalbėjo „Žalgirio“ trenerio asistentas.

Šie niuansai svariai prisideda prie liūdno bendro vaizdo komandos puolime. „Žalgiris“ yra priešpaskutinis tarp Eurolygos „Top 16“ ekipų pagal rezultatyvumą. Šešeriose sužaistose rungtynėse Gintaro Krapiko auklėtiniai vidutiniškai pelnė 68,3 taško. Nerezultatyviau rungtyniavo tik Berlyno ALBA – 67,7 taško.

Javtokas

„Top 16“ varžovai atskleidžia fundamentalią problemą

Ne tik kritęs „Žalgirio“ perimetro žaidėjų taiklumas trukdė skinti vaisius remiantis taktika žaisti vienas prieš vieną per priekinę liniją. Ši sistema gali būti sėkminga, tačiau tik tuo atveju, jei komandos aukštaūgiai iš tiesų meistriškumu pranoksta tiesioginius oponentus varžovų komandose.

Jei Eurolygos reguliariajame sezone „Žalgiris“ grūmėsi su ne vienu panašaus pajėgumo varžovu, tai „Top 16“ etapo E grupėje oponentai – išties pajėgūs. Itin aukšto meistriškumo ir jų priekinės linijos žaidėjai.

Pirmąjį pralaimėjimą antrajame etape patyrę žalgiriečiai Stambule susidūrė su „Galatasaray“ komanda, kurios gynybą baudos aikštelėje cementavo galingo stoto Patrickas Youngas, beviltišką pralaimėjimą Atėnuose „Žalgiris“ patyrė prieš „Panathinaikos“ ekipą, kurios priekinę liniją sudaro atletiškasis Jamesas Gistas, patyrę Estebanas Batista ir Antonis Fotsis, o Barselonoje žalgiriečių aukštaūgiai mėgino spausti vašką prieš vieną pajėgiausių priekinių linijų Eurolygoje: Ante Tomičių, Justiną Doellmaną, DeShauną Thomasą, Tiborą Pleissą ir Maciejų Lampe.

Jeigu ne „Top 16“ etape blykstelėjęs Artūras Gudaitis, kuris tapo antru pagal rezultatyvumą (10,5 taško) komandoje, „Žalgirio“ žaidimas puolime tose šešeriose rungtynėse galėjo atrodyti dar beviltiškesnis.

Keturi pagrindiniai „Žalgirio“ aukštaūgiai – A.Gudaitis, Paulius Jankūnas, Darius Songaila ir Robertas Javtokas – „Top 16“ etape metė 43 proc. visos komandos dvitaškių, kuriuos realizavo 50,9 proc. taiklumu. Jeigu A.Gudaičiui ir pakankamai stabiliai rungtyniaujančiam Pauliui Jankūnui būtų sunku ką nors prikišti, tai D.Songaila ir R.Javtokas tapo rimta problema.

Tarp 137 „Top 16“ etape rungtyniavusių krepšininkų D.Songaila (37,5 proc.) ir R.Javtokas (37,9 proc.) atitinkamai užima 119 ir 120 vietas pagal dvitaškių pataikymo procentą (!). Šie skaičiai atrodo dar kraupiau atsižvelgus į faktą, kad D.Songaila yra 7 tarp minėtųjų 137 pagal atliekamų dvitaškių metimų dažnumą per aikštelėje praleistą laiką (visų krepšininkų mestus dvitaškius prilyginus tam pačiam laikui – 40 min.).

„Žalgiriui“ grindžiant atakas per aukštaūgių žaidimą vienas prieš vieną, R.Javtoko ir D.Songailos indėlis yra būtinas. Juolab, kad pastarasis visą savo karjerą garsėjo kaip gebantis sėkmingai žaisti nugara į krepšį.

Krapikas ir Jasikevičius

Prognozės – niūrios

Modeliuojant puolimą deriniais, kurie sukuria daugiau grėsmių varžovams, mažėja komandos rezultatų priklausomybė nuo pavienių žaidėjų. „Žalgirio“ puolimas šį sezoną yra labai nuspėjamas. Varžovai koncentruoja gynybą baudos aikštelėje. Siekiant ją pralaužti taip, kaip tai mėgina daryti „Žalgiris“, yra du būdai: išnaudoti priekinės linijos meistriškumo pranašumą arba perimetro žaidėjų tolimus metimus.

Skirtingai nuo šalies pirmenybių, kur „Žalgirio“ varžovų priekinės linijos dažnai meistriškumu nusileidžia R.Javtoko, P.Jankūno. A.Gudaičio ir D.Songailos sąstatui, „Top 16“ etapo klubai baudos aikštelėse išstato išties pajėgius vyrus. „Žalgiris“ dažniausiai neturi meistriškumo pranašumo prieš tiesioginius oponentus, o perimetro žaidėjai retai tai kompensuoja.

Jeigu D.Songaila ir R.Javtokas nepadarys ženklios pažangos savo žaidime, pralaimėjimai „Panathinaikos“ ir „Barcelona“ bus toli gražu ne paskutiniai tokie beviltiški pasispardymai „Top 16“ etape.

Negalima vienareikšmiškai teigti, kad G.Krapiko pasirinkta žaidimo sistema yra neteisinga. Ji yra sėkminga rungtyniaujant LKL čempionate, tačiau žaidžiant prieš aukštesnio lygio komandas „Top 16“ etape, remtis žaidimu vienas prieš vieną – tai tarsi įkišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad problemos nėra, nors rezultatas – akivaizdus.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys