Kelionę „Kovo beprotybėje“ tęsianti R.Autukaitė: apie savo darbą ir norą padėti Lietuvos merginų rinktinėms VIDEO interviu

Virdžinijos politechnikos instituto moterų krepšinio komanda tęsia kovas atkrintamosiose studentų krepšinio lygos varžybose. Pirmąjį reitingą savo regione turinti komanda, iš pradžių įveikė Čatanūgos ir Pietų Dakotos valstybinio universiteto krepšininkes bei pateko tarp šešiolikos stipriausių Amerikos komandų.

Virdžinijos komandos trenerių štabe darbuojasi lietuvė trenerė Radvilė Autukaitė. Jūsų dėmesiui interviu su Lietuvos krepšinio specialiste apie darbą JAV universitete ir kovas NCAA turnyre.

– Kokios nuotaikos prieš rungtynes su Tenesio universiteto komanda?

– Sezono pradžioje Tenesio komanda turėjo geriausią reitingą visoje Amerikoje. Bet sezono metu turėjo šiek tiek traumų ir šiuo metu tas reitingas žemesnis. Laukia labai sunkios rungtynės, su jomis žaidėme gruodžio mėnesį, laimėjome trimis taškais jų arenoje. Neblogai jas žinome, kartais tai yra gerai komandoms, nes supranti jų atletiškumą, greitį, tai padeda pasiruošti. Jaučiamės gerai, bet tuo pačiu suprantame, kad jos šiuo metu žaidžia daug geriau, nei žaidė gruodžio mėnesį.

– Kovo beprotybės „Sweet 16“ rungtynės vyks Sietle, o iki tol rungtyniavote namuose. Kaip visa tai vyksta ir kaip gali atsiliepti galutiniam rezultatui? Visgi, nemaži atstumai.

– Taip. Čia paskutiniai metai moterų krepšinyje, jei tavo komanda patenka tarp 16-os geriausių, tu gauni galimybę organizuoti turnyrą. Mums namų sienos, namų žiūrovai labai padėjo. Keliantis į kitą valstiją, mes patirties irgi turime. Mūsų ACC turnyras vyko labai panašioje atmosferoje. Manau, kad žaidėjos bus pasiruošusios, kas liečia atstumą, laiko skirtumus ir visus tuos niuansus. Šiuo klausimu jau yra dirbama, žaidėjoms buvo pasakyta vėliau eiti miegoti, anksčiau keltis. Kas liečia pasiruošimą ir žmones, tai visi yra profesionalai ir ruošiasi tiems reikalams. Visa kita, krepšinio aikštelė, atstumai, dydis bus tie patys. Savų žiūrovų trūks, bet tuo pačiu, manau, kad ir ten bus mus palaikančių.

– Kaip apskritai įvertintum šį Virdžinijos komandos sezoną?

– Manau šis sezonas pagaliau buvo tas sezonas, kada galėjom atsisėsti ir pamatyti rezultatus, kuriuos lėmė darbas ankstesniuose sezonuose. Mūsų pagrindinės žaidėjos yra užaugintas čia. Kai jos buvo pirmame, antrame kurse, tų rezultatų nebuvo. Reikėjo kantrybės, darbo, kad pagaliau būti tokioj vietoj. Visi žinojome, kad talento neužteks. Reikės kitokių niuansų. Treneris atėjo prieš 7 metus, reikėjo daug ką pakeisti, atsivežti naujas žaidėjas, visą kultūrą. Tai nebuvo darbas, nudirbtas per naktį.

– Komandoje yra nemažai ketvirtakursių, kurios paliks ekipą po šio sezono. Ar galima sakyti, kad tai tikrasis „Last Dance“ jūsų komandai?

– Dabar iš devynių yra trys, kurios dar turi kovido metus. Tai manau, kad ne visos išeis iš tų devynių. Ties tuo ir dirbi, augini žaidėjas nuo pirmo kurso. Kas mūsų atžvilgiu truputėlį pasikeis, mes galėsime atsivežti talentingesnes žaidėjas. Prireikė laiko, kad žaidėjos iš vidurinių mokyklų, Europos pripažintų mus, nes iki šiol rezultatų nebuvo. Mums reikėjo pardavinėti svajonę. Be žaidėjų daug nepasieksi. Nors dabar ir daug išeis, bet mums atsidarys daugiau durų, kad atsivežti žaidėjas, kurios jau bus labiau paruoštos.

– Ar yra planas atsivežti lietuvaičių?

– Visada žiūriu, kaip kas vyksta. Jei būna variantas, tikrai siūlau. Ne visada pasiseka, kiekvienas žmogus sprendžia taip, kaip jis nori, ką nori daryti. Taigi, jei bus norinčių, visada siūlysim.

– Kokis tavo vaidmuo komandoje yra šiuo metu?

– Vyriausias treneris čia jau dirba septynis metus, aš – šešis. Su treneriu aš pradėjau studentas, dirbantis po bakalaurinių studijų. Jis mane užsiaugino ir pačiai teko užaugti. Iš tikrųjų, ta rolė keitėsi kiekvienais metais, didėjo atsakomybės ir kasdieninė veikla. Dabartinėj pozicijoj, kas vyksta, tai yra žaidėjų analizė ir kvietimas prisijungti prie komandos.

Sumažėjo mažesni darbeliai, didesni darbai atsirado. Pagrindinis darbas sezono metu yra labai detali varžovių analizė. Kiekviena žaidėja analizuojama, varžovių deriniai. Mes turime protingas žaidėjas, krepšinio IQ yra labai aukštas. Mūsų, kaip trenerių, darbas yra paruošti kuo daugiau naudingos informacijos, kad jos aikštelėje būtų pasiruošusios viskam.

Po sezono didžiausia dalis mano darbo yra naujų žaidėjų kvietimas į universiteto komandą, keliavimas, vidurinių mokyklų, Europos čempionatų stebėjimas. Skirtumas tarp koledžo ir profesionalaus klubo yra tas, jog žaidėjus turi keturis metus.

– Koks yra esminis skirtumas tarp lietuvių jaunų krepšininkių ir krepšininkių, kurias turite Virdžinijos komandoje? Į ką turėtų orientuotis jaunos krepšininkės, norinčios žaisti aukščiausiame JAV universitetų divizione?

– Manau didžiausias skirtumas yra pasitikėjimas. To talento yra, lietuviai yra darbštūs žmonės. Pasitikėjimas yra tas dalykas, kartais reikia save įvertinti. Man teko šią vasarą dirbti su U16 rinktine. Kartais tas pasitikėjimas gali nuvesti į tam tikrus kelius, kur niekada negalvojai, kad galėsi būti. Amerikoje žaidėjos gal net per daug savimi pasitiki, nors gal jos nėra tokios geros ar talentingos, bet tas pasitikėjimas padeda atsiplėšti nuo kitų žaidėjų.

– Ar šios vasaros planuose yra darbas su kuria nors Lietuvos merginų rinktine?

– Planas yra prisijungti prie rinktinių, padėti kuo galėsiu. Žaidėjų analizės darbais, kur manęs reikės, ten padėsiu. Iš tikrųjų, žinių kaip ir yra, tikiuosi, kad galėsiu jas kažkur panaudoti. Esu atvira. Vyksta pokalbiai. Laiko tam tikrai bus skirta.

„Ilgoji pertrauka“: variantai „Žalgiriui“ vietoje Wallace‘o, ryškiausi NCAA lietuviai ir ko iš jų tikėtis ir NBA lūkesčiai NBA lietuviams