Kauno sporto halė – ne slaugos namai (39)

Kalbėdamas apie trenerių kėdžių braškesį, tokį mielą garsą ne tik priešams, bet net ir saviškiams, bandžiau įsiklausyti į tai, ką sako Aco Petrovičiaus krėslas. Juk baldai kartais gali pasakyti daugiau net už jų šeimininkus. Atrodo tvirtai stovinti kėdė. Tačiau juk pagrindo, ant kurio ji laikosi, mažų mažiausiai vienas sluoksnis – papuvęs.

Koks gražiausias vaizdas lietuviui? Blizgantis “Mersas” prie namo durų. Taip. Žavi blondinė prie šono. Be abejo. O kas dar gražiau? Kas dar labiau šildo ne tik rankas, bet ir širdį. Taigi juk – ugnies liežuviai ant kaimyno trobos stogo. Ir kuo kaimynas artimesnis – tuo šilčiau ir gražiau. Kuo geriau sekasi lietuvio artimajam, tuo lietuviui blogiau. Šiurpoka, bet – teisybė.

Pamenu netolimus laikus, kai prie Rimanto Grigo “skalpo” buvo išsirikiavusi daugiatūkstantinė klubo “patriotų” eilė. Eilė iš saviškių. Nepaisant to, jog ne geriausius finansinius laikus tuomet išgyvenusi komanda žaidė visai padoriai. Užteko vien, kad kažkam nepatiktų “neprekinė” trenerio išvaizda ir kiekvienas, už savus pinigus dar nenusiperkantis net pieno, būtų pasiruošęs atiduoti jį vilkams.

Jokia paslaptis, jog ir dabar krūmuose išsirikiavusi ne mažesnė eilė, laukianti “Žalgirio” kluptelėjimo. Eilė ne iš svetimųjų, o iš save vadinančių komandos patriotais. Savo valandos jie tikėjosi sulaukti Vitorijoje. Simboliška, bet tas pats R.Grigas prieš anas rungtynes labai tiksliai suformulavo: “rungtynės Vitorijoje parodys tikrąjį “Žalgirio” pajėgumą”. Ir parodė. Bet ar visiems?

Šią savaitę “bronzinių karžygių” vedamos kariaunos laukia nauji išbandymai. Į Halę atvažiuoja ne bet kas. Vienas po kito du sužeisti žvėrys. Žvėrys, kuriems kaip tyras vanduo žūtbūt reikalingas varžovo kraujas. Vienas pavojingesnis už kitą. Lengviau nei Vitorijoje tikrai nebus.

Maskvos srities “Chimki”. Puikiai sukomplektuota, stiprų strategą turinti komanda. Savo arenoje paskutinėmis sekundėmis išleidę iš rankų planuotą pergalę prieš “Maccabi”, į Kauną jie atvyksta ne turizmo tikslais. Atvyksta įrodyti, jog ir žalgiriečių pergalė Vieningosios Lygos varžybose tebuvo tik kontrolinė pramankšta. Atvyksta, ką tik užtikrintai nukovę Tomo Pačėso treniruojamus Lenkijos čempionus. Tuos pačius, su kuriais A. Petrovičiaus vaikinai Halėje turėjo tiek vargo. Zoranas Planiničius ir Raulis Lopesas – vienas už kitą geresni įžaidėjai, kurie dalins “patrankų sviedinius” rinktiniams kanonieriams. Yra ir galinčių grumtis po lenta (K. Lončaras, A. Savrasenko, B. Eze..) ir užbombarduoti iš toliau (K. Langfordas, S. Monia, T. Kelati, V. Fridzonas). Išvardinau 9 pagrindinius, o dar yra visa eilė, galinčio bet kada driokstelti, gabaus Rusijos krepšinio mokyklos jaunimo.

Pagal komplektaciją komandos, sakyčiau, apylygės. Viską lems detalės, svarbiausia iš kurių –mobilizacija. Čia ir pamatysim trenerio ranką. Tai dar viena galimybė A. Petrovičiui numesti granatą sėdintiems krūmuose “simpatikams” ir bent laikinai juos nuraminti.

O sekmadienį – lietuviškasis “El clasico”. Stiprią dozę vaistų gavęs, ligonis iš geležinio vilko miesto tiesia rankas į šviesą. Dar vienas gurkšnis tyro oro ir varžovų “kraujo” jam žūtbūt reikalingi. Sostinės komandos gydytoju ir vaistu tapęs kaunietis Šarūnas Jasikevičius dar kartą prieš gimtojo miesto komandą. Nieko ekstraordinaraus. Tai be didelių sentimentų Šaras sėkmingai darė pakankamai daug kartų. Paskutinįjį, gal, Tel Avive.

Tačiau Halėje donoru “Žalgiris” būna retai. Bronzą iš Turkijos parvežę vaikinai ir jų draugai tikrai ne ta patrankų mėsa, kuria ką tik pasisotino ligonis iš sostinės. A. Petrovičius turi mažiausiai 12 skirtingo kalibro ginklų ir jie tikrai netylės. Kauno sporto Halė – ne kraujo perpylimo stotis ir tikrai ne slaugos namai.

Ričardas Zabulionis