Kas geresnis: R.Kurtinaitis ar K.Kemzūra? (87)

Eurolygoje dar nepralaimėję Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkai Prancūzijoje prieš keletą dienų nuskynė antrą pergalę iš eilės. Be universaliojo Chucko Eidsono, be galingojo Marijono Petravičiaus, o su „medkirčiu“ Aaronu Baynesu, gintis nelabai mokančiu Martynu Gecevičiumi, per šeštadieninį „Lietuvos rytą“ nepašokančiu Dejanu Borovnjaku, iš toli tik „per gimtadienį ir kitas didžiąsias šventes“ pataikančiu Artūru Jomantu, kamuolį kaire ranka kaip karštą bulvę valdančiu Steponu Babrausku, bet – su tikrai geru treneriu - Rimu Kurtinaičiu.

Kurtis vėl buvo vienas pagrindinių pergalės kalvių. Kaip ir mače su krūvą asų prisipirkusiais „aludariais“ iš Stambulo.

Jei „Lietuvos rytas“ nukals dar keletą tokio kalibro klubų kaip „Efes Pilsen“, Mindaugas lietuvis (garsus žodžio kišenėje neieškantis visų galų specialistas žurnalistas) iš lrytas.lt gali vėl driokstelėti straipsnį apie tai, jog R.Kurtinaitis daug geresnis treneris už Kęstutį Kemzūrą.

Manau, Mindaugas lietuvis teisus tik iš dalies. Sutinku su tuo, jog R.Kurtinaitis, jei būtų nacionalinės komandos strategas, šiuo metu būtų naudingesnis už K.Kemzūrą (nepyk, Kęstai. Jei su rinktine laimėsi medalius 2011 metais, atsiprašysiu viešai ir pastatysiu alaus). Bet nesutinku su tuo, jog Rimas yra daug geresnis (ar apskritai geresnis treneris) nei Kęstutis. Jie – panašaus lygio treneriai, nors olimpinis čempionas Rimas yra truputį kitos nuomonės ir neseniai pareiškė, jog „mes su Kęstu draugai, bet jis neturi kuo mane pranokti“.

Taip jau susiklostė gyvenimas, kad ir R.Kurtinaitį, ir K.Kemzūrą daug metų gerai pažįstu, pabendrauju su jais ir pastaruoju metu (tiesa, su Kęstučiu dabar – rečiau ir dažniausiai telefonu).

Taigi dėl ko, mano nuomone, R.Kurtinaitis dabar būtų labiau tinkamas treniruoti rinktinę nei K.Kemzūra ir kodėl jie iš esmės – lygiaverčiai strategai?

Sunkiai įsivaizduoju, kad K.Kemzūra, tarkim, išdrįstų pasakyti labai griežtą ar piktą žodį Šarūnui Jasikevičiui ar jį pakeistų lemiamu rungtynių momentu, jei šis rungtyniautų 2011 metų žemyno pirmenybėse ir aikštėje „grybautų“.

R.Kurtinaitis tai, be abejonės, padarytų. Ir Šaras dėl to tikriausiai nepasiųstų trenerio „ant trijų raidžių“. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl R.Kurtinaitis dabar labiau tiktų rinktinei. Na, tikėsimės, jis nelieps Šarui „daryti atsispaudimų“ už prastą gynybą:)

Kurtis yra olimpinis čempionas, laimėjęs auksą pasaulio, Europos, SSRS čempionatuose, buvo vienas legendinio „Žalgirio“ lyderių, jis nedrebino kinkų kovodamas su CSKA raudoanarmiečiais, kai visa Lietuva buvo prilipusi prie televizorių ekranų, jis žaidė Madrido „Reale“, jį treniravo Aleksandras Gomelskis, Javieras Imbroda, Željko Obradovičius, jis kaip treneris praėjusį sezoną laimėjo viską su „Lietuvos rytu“. Be to, R.Kurtinaitis dešimčia metų vyresnis už K.Kemzūrą.

Visa tai (turiu omeny titulus kaip žaidėjo ir trenerio, taip pat amžių) stipriai veikia daugumą krepšininkų. K.Kemzūra kaip vyriausiasis treneris laimėjo tik Rusijos taurę su „Chimki“, o kaip krepšininkas su Žydrūnu Ilgausku, Sauliumi Štombergu anais laikais su „Atletu“ neįveikė sudėtimi tuo metu silpnesnio „Žalgirio“.

Nors krepšinį Kęstutis išmano puikiai, išdrįsčiau pasakyti, jog panašiai taip kaip Jose Mourinho - futbolą. Bet to neužtenka. Jei Kasparas Berzinis ir jo „chebra“ nebūtų gėrę vodkos kazino ir „kabakuose“, ko gero, Latvijos rinktinė būtų patekusi į kitą Europos pirmenybių etapą ir galbūt užkopusi dar aukščiau. Bet to neįvyko, o K.Kemzūra trenerio biografijoje „užsidėjo“ dar vieną minusą, nors vadovavo komandai neblogai.

Neabejoju, kad Kęstutis neprotingai buvo išvytas iš „Chimki“ klubo. Greitų pergalių troškę jo vadovai priėmė skubotą ir, kaip paaiškėjo vėliau, klaidingą sprendimą – su Sergio Scariolo Pamaskvio klubas nelaimėjo nei Europos taurės, nei Rusijos čempionato, finaluose gėdingai gavę į kaulus atitinkamai nuo „Lietuvos ryto“ ir CSKA. O tai, jog nosį per daug užrietusio tinginio Carloso Delfino charakteris – ne saldainiukas, žino daugybė trenerių.

Rimas anksčiau irgi turėjo nuopolių. Pavyzdžiui, R.Kurtinaitį, kaip vyriausiąjį trenerį, yra išviję Permės „Ural Great“ vadovai. SSRS krepšinio legenda, tuometis šio Rusijos klubo vadovas Sergejus Belovas tada pareiškė, jog Rimas vadovaujasi senu sovietiniu bagažu ir vadovauja komandai primityviai. Tuomet nemačiau nė vieno mačo, kuriam dirigavo R.Kurtinaitis, bet iš Rusijos krepšinio ekspertų atsiliepimų girdėjau, kad S.Belovas nebuvo visiškai neteisus.

Dabar situacija pasikeitė. „Rimas per keletą metų smarkiai patobulėjo“, - pareiškė buvęs jo bendražygis Sergejus Jovaiša. Pritariu jam.

Tarkim, R.Kurtinaitis su eiline Vroclavo komandėle sugebėjo Lenkijos pirmenybėse iškovoti bronzą.

R.Kurtinaitis labai emocingas, per rungtynes dažnai šūkauja ant savo auklėtinių ir teisėjų (įterpdamas ir riebių rusiškų keiksmažodžių), strikinėja nuo suolo. Galbūt kai kam atrodo, kad toks strategas negali išlaikyti šalto proto, racionaliai diriguoti rungtynėms. Bet taip nėra - Rimas paprastai vadovauja mačams meistriškai.

Panašaus, labai karšto temperamento treneriai yra ir Ettore Messina, ir Željko Obradovičius, ir iš dalies Jonas Kazlauskas, bet jie beveik niekada nepameta galvos. Jų lygis aukštesnis nei R.Kurtinaičio (kad ir kaip to nenorėtų pripažinti „Lietuvos ryto“ klubo valdybos pirmininkas), bet jei Rimas toliau taip sparčiai tobulės, jie gali pasivyti ar pralenkti minėtus Europos krepšinio guru.

Mano galva, R.Kurtinaitis kaip treneris turi vieną rimtesnį trūkumą – Rimas dažniausiai yra šimtu procentų įsitikinęs savo teisumu, jam kartais stinga lankstumo. Ne visada juk efektyviai veikia parengtas rungtynių planas taktika, ne visada viltis pateisina pasirinkti žaidėjai.

Na, tarkim, R.Kurtinaitis Ramūnui Butautui prieš Europos čempionatą įsiūlė Andrių Mažutį. Nieko labai baisaus, kad jį nusivežė į Lenkiją, juk muziką aikštėje užsako aštuoni-devyni krepšininkai, o ne dvylika. Tačiau mūsų treneriai užsispyrę vargšą A.Mažutį ilgai laikė, kankino aikštėje ir tada, kai verkiant reikėjo prasiveržimų, taiklių metimų, kūrybos.

Kitas pavyzdys – kurių velnių „Lietuvos rytui“ reikėjo imti Evaldą Dainį. Nieko prieš jį neturiu. Labai geras žmogus ir krepšinį šiek tiek moka žaisti, bet ne Eurolygoje jo vieta. Pats R.Kurtinaitis jį išsirinko ir atkakliai laiko komandoje - neabejoju, kad E.Dainys yra "Neptūno" lygio krepšininkas. Anksčiau Rimo klausiau, kodėl, tarkim, pakvietė ne Aidą Viskontą, turintį gerą metimą, puikų driblingą, neblogai „matantį aikštę“, mokantį kurti. Rimas nukirto, kad jis nemoka gintis. M.Gecevičius irgi beveik nemokėjo, bet tobulėja šioje srityje.

Rimas – supermaksimalistas. Per legendino „Žalgirio“ treniruotes, žaidžiant trise prieš tris į vieną krepšį, R.Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Arvydas Sabonis draskėsi taip, lyg tai būtų SSRS čempionato finalas su CSKA. Toks pat R.Kurtinaitis ir kaip treneris.

Rimas viską daro iš širdies: jei „baliavoja“, tai „baliavoja“ „iki galo“, jei dirba, tai dirba iš peties.

R.Kurtinaitis maksimalizmą efektyviai skiepija ir savo auklėtiniams, kurie neretai pranoksta savo galimybes. Gal Rimas šį bruožą perėmė iš A.Gomelskio? Šis prieš 1988 metų Seulo olimpines žaidynes SSRS rinktinės žaidėjams pareiškė, kad jie geresni už amerikiečius, nors tuometės JAV komandos sudėtis su Davidu Robinsonu priešakyje atrodė kur kas galingesnė. Tačiau laimėjo ne tie, kurie turėjo daugiau pajėgesnių ir turtingesnių krepšininkų.

R.Kurtinaičio pliusas dar ir tas, jog jis tvyrančią įtampą, nuovargį treniruotėse, net rungtynės gali numalšinti suskeldamas iš koto verčiantį „bajerį“ ar anekdotą (nors kartas ir nešvankų:).

K.Kemzūra juokelių beveik nelaido, bet irgi – maksimalistas. Kęstas – tikras intelektualas, besidomintis toli gražu ne tik krepšiniu. Teko labai seniai prieš K.Kemzūrą žaisti, net jį dengti. Tai buvo Lietuvos aukščiausiosios lygos (prieš LKL įsikūrimą) varžybose. Jau tada Kęstas buvo intelektualas ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Susidarė įspūdis, kad K.Kemzūra knygų (ne tik apie krepšinį) buvo perskaitęs daugiau nei visus Kauno „Atleto“ komandos žaidėjus kartu sudėjus.

Kęstutis kaip treneris turi daug panašumų su Rimu. Abu didesnį dėmesį skiria gynybai, abu nuostabiai analizuoja varžovų žaidimą ir gerai parengia „namų darbus“, abu moka priimti efektyvius sprendimus, kai aikštėje neveikia rungtynėms paruoštas planas. Tiesa, priima ne visada.

R.Kurtinaitis labiau nei K.Kemzūra mėgsta derinį „du prieš du“. Rimas žaidėjams suteikia šiek tiek daugiau laisvės ir erdvės improvizuoti negu Kęstutis. Kartais K.Kemzūra pasirenka sudėtingą taktiką, kurios dalis jo auklėtinių neįkerta, bet tai - gal jų problema.

K.Kemzūra netapo tokio lygio krepšininku kaip R.Kurtinaitis, nors beveik neturėjo didelių spragų: ir patikimai gynėsi, ir sumaniai dirigavo komandos draugams, ir taikliai atakavo, ir mokėjo juvelyriškai perduoti kamuolį.

Teko kažkada, gal prieš dešimtmetį, dalyvauti trenerių seminare Klaipėdoje, kur Kęstas mokė krepšinio paslapčių jaunuosius „Neptūno“ ir kitus žaidėjus. Jau tada K.Kemzūra ne tik labai aiškiai, preciziškai tiksliai dėstė žaidimo niuansus ir situacijas, bet ir pats visų pozicijų krepšininkams idealiai rodė, kaip reikia atlikti įvairiausius veiksmus (tai jokiu būdu nereiškia, kad to nesugeba R.Kurtinaitis). Pavyzdžiui, Kęstutis, nors buvo gynėjas, moka pademonstruoti daugybę vidurio puolėjui reikalingų apgaulingų judesių stovint nugarą į krepšį.

K.Kemzūra kaip žaidėjas netapo olimpiniu, pasaulio ar Europos čempionu. Tačiau, išėjęs Stepono Kairio, Davido Blatto, iš dalies ir Jono Kazlausko mokyklą, tapo geru treneriu. Ir spėju, kad taps puikiu.

Plačiau: Atn.lt