Karo išvakarėse gimtinę palikęs V.Koreniukas: apie neapvylusią nuojautą, dvi keliones link Utenos ir sava tapusią Lietuvą (13) interviu

Prieš daugiau nei mėnesį Rusija pradėjo žiaurius karo veiksmus Ukrainoje. Prieš daugiau nei mėnesį savo visus planus keisti turėjo milijonai šios šalies gyventojų. Tarp jų buvo ir krepšininkas Vladislavas Koreniukas

28 metų 208 cm ūgio centras rungtyniavo Krivoj Rogo „Kryvbas“ komandoje ir galvojo apie laukiančias atkrintamąsias. Bet viena diena pakeitė viską ir dabar ukrainietis vilki Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ aprangą.

„Turiu nuojautą ir šįkart ji pasiteisino“, – savo pasakojimą apie pabėgimą iš Ukrainos pradeda jis.

Apie galimą ataką amerikiečiai pranešinėjo jau kurį laiką, tačiau vieną dieną grįžęs po treniruotės V.Koreniukas tarė žmonai: „Kraunamės daiktus“. Tą patį vėlyvą vakarą jis su žmona ir dukra patraukė Vakarų kryptimi. Po poros valandų karas prasidėjo.

„Krepšininkų į karą neima, nes mes aukšti. Kai kurie bandė prašytis, bet jiems atsakė: atleiskite, jūsų ūgis netinkamas. Tokiam ūgiui nėra liemenių, nėra aprangos, tu nepasislėpsi. Arba sėdi ir lauki, arba eini padėti savanoriams, bet kariauti tavęs neleis“, – pasakojo ukrainietis, pats turėjęs minčių likti savo šalyje bent savanoriauti.

Paskutinę minutę jis spėjo palikti Ukrainą, kadangi vėliau tai padaryti tapo labai sudėtinga. Netrukus jam paskambino agentas ir pasakė – ant stalo Utenos klubo pasiūlymas. Praėjęs trumpą peržiūrą jis tapo „Uniclub Casino – Juventus“ nariu.

„Galima sakyti, kad per savo gyvenimą bent jau trejus metus tikrai pragyvenau Lietuvoje“, – sako V.Koreniukas, praeityje gynęs „Šiaulių-7bet“ ir Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ garbę, o taip pat vis vykdavęs į mūsų šalį stovyklauti su Dnipro ekipa.

Krepsinis.net portale – pokalbis su Ukrainos aukštaūgiu apie pabėgimą iš karo, ilgą kelionę Lietuvos link, ankstesnius metus mūsų šalyje ir pasikeitusį charakterį. 

– Teko girdėti, kad jūsų kelionė iki Lietuvos užtruko, nes vykote automobiliu, o vėliau dar turėjote grįžti pasiimti šeimą. Gal galite truputį daugiau apie visa tai papasakoti?

– Išvykdamas iš Ukrainos pasiėmiau šeimą: motiną, žmoną, vaiką, močiutę ir brolio žmoną. Buvau vienas nedaugelio, kuris spėjo išvykti. Turėjome tris automobilius. Iš pradžių vykome į Kišiniovą, vėliau – Rumuniją. Kai pasirašiau kontraktą su Utenos komanda, vykau 1400 km atstumą iki Lietuvos. Nusprendžiau, kad palikti automobilį šįkart nebus išeitis, reikia vykti taip. Tad trimis automobiliais vykome į Lietuvą, vienas palūžo, tačiau vargais negalais pasiekėme Lietuvą.

Esu tas žmogus, kuris gali vairuoti ilgai ir jaustis gerai. Todėl, kai pirmąsyk keliavau į Lietuvą, tą padariau per 17–18 valandų, stojau tik pasienyje ir degalinėse. Kada vykau pasiimti jau šeimos, kelionė truko apie 24 valandas.

– Ar po tokių ilgų kelionių automobiliu nebuvo sunku fiziškai grįžti į treniruočių režimą?

– Tarp kelionių buvo pertrauka, todėl nebuvo problemos. Turėjau kelias dienas po rungtynių, lėktuvu nuskridau į Rumuniją ir kitądien jau judėjau atgal link Lietuvos. Esu krepšininkas, pratęs prie kelionių. Ukraina yra didesnė nei Lietuva. Jei reikia vykti iš Krivoj Rogo į Ternopilį, tai užima 15 valandų su sustojimais.

– Kokia yra jūsų šeimos, giminių ir draugų situacija Ukrainoje, ar visiems pavyko likti saugiai?

– Jei atvirai, skaudu apie tai šnekėti. Mano paties pusbrolį okupantai neseniai nužudė. Sunku. Būna, kad skambini pažįstamiems, kurie turėtų būti slėptuvėse, tačiau jie nekelia ragelio. Nepaisant to, tiki, kad viskas gerai, kad po kurio laiko pavyks susisiekti. Tikrai sunku, net šnekėti sunku. Tai, ką jūs matote žiniose, neatspindi realybės – ji 10 kartų baisesnė.

– Ar kažkas iš jūsų komandos draugų ar kitų žaidėjų liko Ukrainoje kariauti?

– Krepšininkų ten neima, nes mes aukšti. Kai kurie bandė prašytis, bet jiems atsakė: atleiskite, jūsų ūgis netinkamas. Tokiam ūgiui nėra liemenių, nėra aprangos, tu nepasislėpsi. Arba sėdi ir lauki, arba eini padėti savanoriams, bet kariauti tavęs neleis. Visų pirma ir dėl to, kad esi nepasiruošęs, kariauja pasirengę žmonės ir eiliniai su automatais nelaksto. Taip, Kijeve išdalino automatus, bet tam, kad gintumei namus, o ne trukdytum tikriems kariams.

Kaip sakoma, mano ūgis – atradimas žudikui. Kur besislėptumei, pusė kūno liks. Reikia arba šliaužioti keliais, arba nežinau, ką daryti. Neperšaunamos liemenės daromos standartinių matmenų: jei kažkam tai dengs visą korpusą, tai man – pusę.

Jei su manimi būtų išvykęs tėvas, brolis – visi, aš ko gero būčiau sugrįžęs padėti. Žmona man sakė: galvok galva, kaip mes išgyvensime, jei tavęs neliks?

– Kaip jūsų reagavote, kuomet tik išgirdote įspėjimus apie artėjantį karą ir kuomet jis jau prasidėjo?

– Dar likus dviem su puse savaitės amerikiečiai nuolat įspėjo, kad karas bus, o mūsų valdžia ramino. Aš pripratęs paklausyti, bet pasitikėti savo nuojauta. Turiu vadinamąjį šeštą jausmą ir jo pasiklausau. Vis skaičiau naujienas ir 23 dieną, būdamas namie, mačiau, jog JAV ir britai įspėja vėl – karas bus. Aš po treniruotės 20.30 val. atėjau ir pasakiau žmonai – viskas, kraukis daiktus, išvykstame, bent tave ir vaiką aš išvežu. Aš žadėjau likti labiau Vakarų pusėje, nes vėliau bėgti vienam vis tiek lengviau nei su vaiku.

Per kelias valandas susiruošėme, išvykome link Rumunijos sienos, nes šalia – mano gimtasis miestas. Žiūriu, kad Putinas praneša, jog prasideda karas. Tik spėjome įvažiuoti į kiemą, pakilau į butą, greitai pasiėmiau dokumentus ir išvykome. Tada skambinau broliui, pažįstamiems. Buvo jau 4.30 val. ryto. Sakau: žiūrėkite, kas vyksta. Jie sakė: viskas gerai, viskas greitai baigsis, mūsų armija gera. Ji išties gera, gerai laikosi. Tačiau mane ramino, kad viskas gerai. Galiausiai aš išvykau ir vėliau skambinant pažįstamiems girdėjau: miestas uždarytas – nebegalima nei įvažiuoti, nei išvažiuoti. Prasidėjo panika. Aš buvau vienintelis ukrainietis komandoje, kuris spėjo greit išvykti ir išsivežti šeimą. Gerai, jog pasitikėjau nuojauta ir išvykau laiku. Spėjau.

Koreniukas

– Ar nemanote, kad ne tik eiliniai žmonės, bet ir krepšinio klubai gana naiviai žiūrėjo į situaciją, ramindami žaidėjus, legionierius, jog nieko nenutiks, reikia likti šalyje iki paskutinio?

– Tiesiog taip pradėti karą buvo visiška beprotybė. Net sunku suvokti, kad taip gali būti. Tai – nesąmonė, bet tai įvyko. Nežinau, kas vyksta to kvailio galvoje. Kodėl jis taip padarė. Niekas to nesitikėjo, mūsų prezidentas taip pat ramino, jog karo nebus. Bet kas buvo pasiruošęs, tas išvyko, o kiti pasiliko, pas kiekvieną – savas sprendimas.

– Ar atvykęs į Lietuvą pajutote, kokį palaikymą ji rodo Ukrainos tautai?

– Pradėjau tai justi jau Moldovoje, kai pamačiau, kaip ukrainiečiams padeda savanoriai: ir rengia, ir maitina, ir ieško butų, kuriuos žmonės suteikia be atlygio. Kaip tik mačiau, jog žmonėms sakė: duodame būstą, pirmą mėnesį mokėti nereikia, vėliau rasite darbą ir galėsite mokėti, tiesa, mažesnę sumą. Jiems nupirko rūbus, maisto, vaiko vėžimėlį. Mes su savo šeima pagalbos neprašėme, matėme tai tik iš šono, aš esu vyras, kuris dabar už tai atsakingas, turiu darbą. O palaikymą, žinoma, matome ir Lietuvoje.

– Nuo 2014 m. Rusijos pradėtų karo veiksmų Ukrainos krepšinis ėmė atsitiesti, kaip jūsų šalyje klostėsi visas šis procesas?

– Su federacijos ir žmonių pagalba lygis tikrai kilo, atsirado rėmėjai, komandų biudžetai augo, jos žaidė tarptautiniuose turnyruose. Dabar neaišku, kiek visas šis karas tai vėl nustums atgal. Dabar krepšinis Ukrainoje nebus nei pirmas, nei dešimtas prioritetų sąraše. Svarbiausia – baigti karą ir atstatyti šalį.

– Kaip sulaukėte kvietimo prisijungti prie „Uniclub Casino – Juventus“ klubo?

– Iš pradžių atsirado variantas atvykti į peržiūrą, nes treneris nerimavo, jog kelias savaites buvau be treniruočių, galėjau priaugti svorio. Per tris dienas peržiūrą praėjau ir likau. Viskas įprasta: krepšinyje peržiūros – natūralus dalykas. Turėjau ir kitų variantų, bet tos sąlygos man netiko. Tada pasirodė Utenos komandos pasiūlymas ir pasirinkau jį. Dar esant peržiūroje pasirodė vienas variantas, bet pasakiau „ne“.

– Koks jūsų pirmas įspūdis iš to laiko, kurį jau praleidote Utenoje?

– Utena man nauja, bet Lietuva – tikrai ne. Esu žaidęs Šiauliuose, Kėdainiuose, tad viskas gerai pažįstama. Kultūrą jau žinojau, tad negaliu pasakyti, kad turiu kažkokių naujų įspūdžių. Maža to, su „Dnipro“ komanda anksčiau čia vykome į treniruočių stovyklas, žaidėme draugiškas rungtynes – praleisdavome po kelis mėnesius Lietuvoje. Galima sakyti, kad per savo gyvenimą bent jau trejus metus tikrai pragyvenau Lietuvoje. Tik kalbos nesimokiau, nes komandose šnekėjome arba angliškai, arba rusiškai.

– Kokie prisiminimai likę iš tų metų, kuriuos praleidote Šiaulių ir Kėdainių klubuose?

– Kuomet pasirašau kontraktą, aš į tai žiūriu kaip į darbą, kuriam atiduodi visas jėgas ir ari treniruotėse bei rungtynėse. Aš atsimenu tą laiką, atsimenu tuos miestus. Tik jei kažkas manęs klaustų, kaip gyvenimas Prancūzijoje, kur pro langą matosi kalnai, skraidžioja ereliai, kur turi didelį treniruočių centrą šalia, jame – burbulinę vonią, kur esi per valandą kelio nuo vandenyno, aš turėčiau daugiau ką papasakoti apie įspūdžius. Kuomet žaidžiau Prancūzijoje antrąsyk, gyvenau šalia Paryžiaus. Vaikštai, mėgaujiesi, valgai kruasanus (Juokiasi).

Taip, Lietuvoje puikūs, malonūs žmonės, tik viskas ne taip stipriai skiriasi nuo Ukrainos, kad paliktų įspūdį. Čia nemažai kas, ypač vyresnės kartos, dar šneka rusų kalba, tik jaunimas – angliškai, tad gali jaustis komfortiškai. Jei vyktumei, pavyzdžiui, į Kiniją, jau taip jaustis negalėtumei, nes norėdamas kažko paklausti liktumei nesuprastas, negalėtumei visko paaiškinti.

– Tiems žmonėms, kurie jus dar atsimena nuo laikų Kėdainiuose bei Šiauliuose, kaip apibūdintumėte savo pokyčius? Kuo pasikeitęs esate kaip žaidėjas ir žmogus?

– Spėjau susituokti, man gimė dukra, tad labiau pasikeičiau iš psichologinės pusės – tapiau ramesnis. Žinau, ko iš manęs reikia ir tai darau, o anksčiau būdavau lengvai užsidegantis. Man būdavo negalima nieko pasakyti, galėdavau net pasiųsti, buvau agresyvesnis. Pastaruosius trejus metus žaidžiau Ukrainoje, kai kuriuos individualius techninius momentus su treneriu vis atidirbdavome. Ėmiau geriau suprasti ideologiją, žiūrėti į krepšinį kitomis akimis.

– Dažnai tekdavo išsiuntinėti komandos draugus ar trenerius?

– (Nusijuokia) Visa tai yra charakteris, anksčiau greitai įsižiebdavau, treniruotėje kažkas galėjo mane pastumti, padaryti ne tą judesį ir aš reaguodavau. Vėliau ėmiau geriau viską suvokti. Niekada tokių dalykų nedariau tyčia – tiesiog užsivesdavau nuo žaidimo. Negaliu sakyti, kad nuolat kažką siuntinėjau, tiesiog turėjau charakterį – jis yra pas dažną sportininką. Jei esi minkštas – nepažaisi.

Koreniukas

– Jau spėjote susipažinti su treneriu Žydrūnu Urbonu, kuris taip pat karšta ir charizmatiška asmenybė. Ką galite pasakyti apie jį iš savo pusės?

– Kol kas sunku kažką pasakyti, nes kartu dirbame neilgai. Turėjau dvi treniruotes, sužaidžiau prieš „Lietkabelį“, tada išvykau, 5 dienas manęs nebuvo, o dabar vėl turėjau porą treniruočių. Jei kažkas man neaišku, kažko noriu pasiklausti, visad galiu su treneriu tai aptarti ir suprasti jo idėjas.

Kas dėl charakterio, patikėk, serbai rėkia daug labiau (Juokiasi). Mano paskutinis treneris Ukrainoje rėkė ant visų daug daugiau nei Žydrūnas. Paprasčiausiai reikia daryti tai, ko iš tavęs reikalauja. Treneris pasako: daryk tą, tą ir aną. Tu turi daryti. Tada nekreipi dėmesio į charizmą, nes tau dėl nieko aikštėje nekils klausimų, negirdėsi rėkimo ir galėsi ramiai dirbti.

– Jums pačiam kaip žaidėjui griežti treneriai patinka ar ne itin?

– Kaip jau sakiau – tai darbas. Visiškai mėgaujiesi krepšiniu tada, kai žaidi kieme su draugais. Taip, aš myliu krepšinį. Net kai atostogauju, negaliu sėdėti be jo, vis tiek einu pamėtyti, kažkur pasižaisti su draugais. O čia tu atvyksti, supranti, ko iš tavęs reikia ir dirbi. Darai tai, ką turi.

– Nuo pirmojo savo mačo Utenoje gerai įsiliejote į „Uniclub Casino – Juventus“ gretas – prieš Panevėžio ekipą pelnėte 14 taškų. Kaip tai pavyko?

– Tai – ir komandos draugų nuopelnas, nes jie matė mane, laiku sukūrė situacija ir davė kamuolius. Krepšinis – komandinis sportas, daug vienas nenuveiksi. Negaliu pasakyti, kad pasirodžiau labai gerai, nes vėliau žiūrėjau rungtynes ir mačiau daug savo klaidų. Kai kur galėjau priimti ir geresnius sprendimus gynyboje. Bet dar spėsime susižaisti ir viskas bus gerai.

– Dažnai nagrinėjate savo klaidas pats, neįskaitant komandinių peržiūrų?

– Dabar buvo sunkiau, nes kol radau transliaciją, teko pavargti. Šiaip jei laimi, tas rungtynes analizuoji mažiau, daugiau nagrinėji tas, kurias pralaimi. Žiūri, ką galėjai padaryti geriau, kur galėjai padėti komandai labiau, stebi klaidas, kurias gali taisyti. Esu tas, kuris analizuoja savo klaidas. Nežiūriu, kur kas kitas ką padarė blogai, žiūriu, kur pridirbau aš.

– Ar norėtųsi, kad šis sezono finišas Utenoje atvertų jums galimybę palypėti į aukštesnį krepšinio lygį?

– Taip, norėtųsi sužaisti kokiame Europos turnyre, tačiau kurti planus dabar labai sunku. Kūriau planus Ukrainoje, turėjau ten baigti sezoną, žadėjome patekti į atkrintamąsias ir ten kautis. Bet dabar supranti, kad gali daug ko norėti, daug ką planuoti, o tada ateis kažkas ir viską sugriaus. Dabar jaučiuosi ne savo vietoje. Taip, atvykau dirbti, bet suprantu, kad visi ankstesni planai staiga apsivertė aukštyn kojomis. Tai, kas vyksta, baisu. Nežinau, kaip prie to buvo prieita, bet tai – košmaras.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra