Karčią patirtį pamiršęs ir karjeros sezonui nusiteikęs P.Valinskas: norėjau naujų iššūkių, nes atsibodo būti komforto zonoje (7) interviu

Pauliui Valinskui praeiti metai Panevėžio „Lietkabelyje“ buvo labai solidūs ir gynėjas buvo pasiruošęs sulaukti gerų pasiūlymų. Tačiau vasaros rinka buvo kiek kitokia.

„Man atrodė, kad sužaidžiau karjeros sezoną, bet galvojau, kas buvo ne taip, gal rinkoje dabar populiarūs kitokie žaidėjai? Visada reikia ir daug sėkmės renkantis komandą – buvau per plauką nuo kelių itin solidžių pasiūlymų vasarą“, – Krepsinis.net dabar pasakojo 25 metų 191 cm ūgio lietuvis.

Viskas pasisuko taip, kad P.Valinskas išvyko į Belgiją, kur gina Alsto „Okapi“ komandos garbę. Kol kas jis yra antras rezultatyviausias ir efektyviausias savo ekipoje: per 30 minučių pelno 14 taškų, atkovoja 2,7 kamuolio, atlieka 3,1 perdavimo ir renka 13,7 naudingumo balo.

Alsto komanda kol kas per septynis mačus Belgijoje iškovojo keturias pergales.

„Įsikurti sunku nebuvo, atvykau čia su tikslu parodyti save kitoje šalyje, o ir šiaip pribrendo noras imtis naujų iššūkių, atsibodo būti komforto zonoje. Adaptacija praėjo lengvai, Belgija – ne taip toli, miestas nėra labai didelis, bet gražus. Geras butas, nauja mašina – sąlygos geros ir problemų nebuvo“, – kol kas situacija džiaugiasi P.Valinskas.

– Pasakojote, kad dieną, kai šnekame, ir rytoj turėsite tik rytines treniruotes, kokiu šiaip rėžimu gyvenate įprastai?

– Pirmiausiai pradėjome sezoną intensyviai, pačią pirmą savaitę sužaidėme 4 rungtynes per 7 dienas. Plius, pasiruošime turėjome nemažai traumų, tai buvo erzelis, nebuvome pasiruošę iki galo ir dar trys žmonės – traumuoti. Buvo periodas ant įtampėlės, o dabar viskas nusistovėjo, žaidžiame dažniausiai po vieną mačą per savaitę – šeštadienį, tad sekmadienį turime laisvą dieną, pirmadienį ir antradienį – po dvi treniruotes, o likusiomis dienomis – po vieną.

– Tas vieno mačo per savaitę grafikas jums kaip žaidėjui pliusas ar minusas?

– Aišku, būtų smagiau žaisti. Ypač praeitą sezoną buvau įpratęs, kad žaidžiame po 2 kartus per savaitę, šį sezoną viskas kitaip. Kai prisideda taurės mačai, būna ir du per savaitę, bet tikrai negaliu skųstis. Stengiuosi žiūrėti per kitą prizmę: turi visą savaitę pasiruošti, išsianalizuoti varžovą, gerai pasitreniruoti, atsigauti ir paruošti kūną. Jėgų atžvilgiu tai šviesioji pusė, prieš sezoną žinojau, kad taip bus.

– Minėjote norą palikti komforto zoną: ar vasarą iškart buvote nusiteikęs, kad paliksite Lietuvą?

– Neturėjau nusistatymo, kad tikrai išvyksiu – laukiau pasiūlymų ir iš Lietuvos klubų, bet jie manęs nesudomino. Tada pamačiau, kad nieko gero nesišviečia ir supratau, kad geriausia bus išvykti į užsienį.

– Pirma jūsų patirtis užsienyje – Prancūzijoje, nebuvo teigiama, ar po jos buvo dalykų, į kuriuos ypatingai kreipėte dėmesį prieš išvykstant kažkur darsyk?

– Buvo tikrai skaudi patirtis, nors, kai pasirašiau sutartį, tada džiaugiausi, kad išvykstu į labai gerą lygą. Dabar irgi bijojau padaryti tą pačią klaidą. Bet ką dariau kitaip, tai bandžiau kuo daugiau susirinkti informacijos apie komandą ir ypač trenerį – vis tiek viskas priklauso nuo jo. Per visus savo kontaktus rinkau viską, kalbėjausi su treneriu gal tris kartus po pusvalandį, išsiaiškinau viską, kas įmanoma, kad niuansų liktų kuo mažiau.

– Ar rinkti informaciją nebuvo sudėtinga? Belgijos rinka nėra ta, kuri būtų pažįstama daug kam.

– Buvo sunku, bet per žaidėjus kažkaip susirinkau. Taip, Belgija nėra Ispanija ar Italija, bet kiek įmanoma viską gavau. Kol kas esu tikrai patenkintas, svarbiausia, kad galiu žaisti savo žaidimą, treneris manęs neriboja, turiu žalią šviesą. Šiuo klausimu neprašoviau.

Valinskas

– Praeitas sezonas jums buvo bene geriausias karjeroje, ar Belgija nepasirodė per maža rinka kitam savo etapui?

– Atvirai šnekant, buvo apmaudu, tada pradeda lįsti į galvą visokios mintys. Man atrodė, kad sužaidžiau karjeros sezoną, bet galvojau, kas buvo ne taip, gal rinkoje dabar populiarūs kitokie žaidėjai? Visada reikia ir daug sėkmės renkantis komandą – buvau per plauką nuo kelių itin solidžių pasiūlymų vasarą, tačiau dabar nebėra prasmės plėstis apie tai. Kažkur sėkmės vis pritrūksta. Gal tikėjausi, kad išvyksiu į kitas šalis, bet yra kaip yra, stengiuosi, dirbu savo darbą, o bus gerai ar blogai, pažiūrėsime kitą vasarą.

– Ar pavyko sau surasti bent vieną atsakymą į klausimą „kodėl“?

– Konkrečių atsakymų nelabai radau, net nežinau. Konkurencija mano pozicijoje visada buvo didelė, čia jokia naujiena, o konkrečių dalykų rasti sunku. Atrodo, vieną vasarą, kai turi blogesnį sezoną, turi solidesnių pasiūlymų, o kitą vasarą būna kitaip. Kas dėl vasaros, tai jau ne mano, o agentų rankose. Ką galėjau, padariau sezono metu.

– Lietuviai pastaruoju metu gana gausiai vyksta į vadinamas nekrepšinio šalis, kaip jūsų akimis atrodo situacija, kai iš Lietuvos lygos yra privalumas išvykti į tokias šalis kaip Belgija, Rumunija ir t.t., galinčias pasiūlyti geresnes algas ir sąlygas?

– Iš tiesų tai dalis tiesos tame yra. Pasiūlymas, kurį gavau iš belgų, buvo pats geriausias iš visų. Vieša paslaptis, kad kitose šalyse gali gauti geresnius pasiūlymus nei Lietuvoje. Atvirai šnekant, šiek tiek liūdna realybė. Vis tiek Lietuvoje nedaug komandų, kurios gali mokėti didesnius atlyginimus, o mes esame krepšinio šalis, bet situacija tokia, kad žaidėjai renkasi bandyti kitur.

– Ar vasarą turėjote šansų likti „Lietkabelyje“? Nes rungtyniavimas Europos taurėje ko gero būtų nemažas privalumas.

– Jie kaip ir norėjo mane pasilikti, bet kaip ir nepateikė įdomesnio pasiūlymo. Su agentu išdėstėme savo sąlygas, jie – savo, o arti jokio susitarimo net nebuvome. Europos taurė irgi būtų geras šansas, viskas atrodo gražiai, bet yra ir kiti dalykai.

View this post on Instagram

A post shared by Rokas Snarskis (@rokmitas)

REKLAMA

– Belgijos krepšinis mažai pažįstamas lietuviams, ką galite papasakoti apie jį ir kaip dabar atrodo bendras Belgijos ir Olandijos turnyras?

– Yra sukurta nauja lyga, kas dėl socialinių tinklų, transliacijų ir pan. jai yra kur pasitempti. Bet šiaip formatas toks, kad Belgijoje yra 10 komandų, Olandijoje – 11. Abi šalys sužaidžia po du ratus savo šalyse, o po to pirmos penkios geriausios abiejų šalių ekipos jungiasi į bendrą kovą. Tuo tarpu likusios už borto taip pat jungiasi ir žaidžia dar po du ratus. Formatas nelengvas, bet įdomus. Tikslas yra patekti tarp penkių geriausių savo šalyje, manau, tai įgyvendinsime. Nepatekti ten būtų šiek tiek apmaudu, nes apačioje lygelis būtų gerokai prastesnis.

– Kokį Belgijos krepšinio lygį pamatėte kol kas?

– Viskas yra maksimaliame lygyje: medicina, gyvenimas, sąlygos, butai, nevėluojančios algos. Viskas, ko reikia, yra suteikiama greitai. Laukti nereikia. Aišku, lyga nėra prestižinė, ne Ispanija, Italija ar Vokietija, bet pirmos trys ekipos yra neblogo lygio, ypač Ostendė. Pati lyga turi įdomų stilių: visos komandos žaidžia scramble gynybą, kur apeini žmogų ar iš pikenrolo prasiverži, eini iš stiprių pusių padėti. Fizinė lyga – tarpinis variantas tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Gal nėra daug individualiai stiprių žaidėjų, bet jie fiziški, gerai ginasi, nėra lengva žaisti. Plius, teisėjai leidžia grubų žaidimą. Kiek tenka kalbėti su jais, į tokius švilpukus, kokius esu įpratęs gauti, čia nelabai kas reaguoja. Procesas nėra toks lengvas, kad atvyksti į neprestižinę lygą ir iškart pradedi gerai žaisti. Taip nėra. Reikia priprasti ir prie komandos, gynybos, fiziškumo, dalykų, kurių nesi matęs.

– Kaip manote, ar didesnės perspektyvos būti matomam dabar bus žaidžiant Belgijoje, ar būtų buvusios likus Lietuvoje?

– Galiu pasakyti, kad viskas priklauso nuo situacijos, žaidimas Lietuvoje matomumo negarantuoja. Sunku pasakyti, kur perspektyvos geresnės. Gerą sezoną turint Lietuvoje ir Belgijoje, dar klausimas, kur šansai patekti į geresnį lygį didesni. Kaip matome iš daug pavyzdžių, ir Lietuvoje sužaidus gerai nėra taip lengva išvykti į gerą komandą. Kai sužaisiu sezoną čia, bus įdomu palyginti.

– Ar yra privalumų, kuriuos radote Belgijoje, lyginant su ilgais metais Lietuvoje? Algų faktorių jau minėjote.

– Algos algomis, bet nesu dar tas žaidėjas, kuris viską sprendžia apie pinigus ar jų vėlavimą. Norisi iš visų jėgų kabintis į aukštesnį lygį ir pabandyti, o tie pinigai dar nėra numeris vienas. Mačiau Prancūzijos krepšinį, Lietuvos krepšinį jau žinau puikiai – perpratus dar Belgijos krepšinį, būčiau labiau papildytas ir tapčiau labiau visapusiškas. Žinau, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, tad priprasti prie skirtingo žaidimo stiliaus bus tik pliusas.

– Kiek pasitikėjimo savimi jums davė solidūs praeiti metai? Įsivaizduoju, kad po karčios praeitos patirties užsienyje dabar nerimo taip pat turėjote nemažai, galvodamas, kaip seksis čia.

– Manau, kad tai tikrai davė savo. Vis tiek geras sezonas buvo ne tik Lietuvoje – ir Europos fronte, žinau, su kokiais žaidėjais esu rungtyniavęs, o čia tokių žaidėjų nėra, tad automatiškai jauti pasitikėjimą savimi, nes esi matęs aukštesnio lygio krepšininkų. Per treniruotes, pasiruošimą buvau nusiteikęs gerai ir emociškai, ir fiziškai, o kai pamačiau, kad viskas sekasi, pasitikėjimas išlieka, tad jaučiu, kad situacija visai kitokia nei Prancūzijoje.

– Ar jaučiate, kad šis sezonas jums gali būti dar geresnis nei praeitas?

– Be abejo. Kol kas sužaidėme tik 7 rungtynes, turėjau ir gerų, ir prastesnių – šių taip pat reikėjo, kad suprasčiau, kodėl kas įvyko. Tikrai galiu žaisti geriau, dar tik pradžia, kai bandau perprasti, kaip komandos ginasi prieš mane, ką akcentuoja, tad viskas prieš akis. Stengiuosi, dirbu, analizuoju, kad viską pagerinčiau. Nėra limitų, kiek gali kažką gerinti, bet visada norisi gerinti žaidimo skaitymą, reakciją į situacijas – tai svarbiausia. Nėra taip, kaip Lietuvoje – kai prieš tuos pačius žaidėjus esi žaidęs 100 kartų ir viską žinai mintinai, čia viską reikia mokytis iš naujo.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys