Kandidatai legionieriai: M.Gecevičius taikėsi prie neįprasto vaidmens, o A.Juškevičius demonstravo pavojingiausią ginklą (6)

Dainiui Adomaičiui paskelbus Lietuvos vyrų rinktinės išplėstinį kandidatų sąrašą, portalas Krepsinis.net pradeda rubriką „Kandidatai legionieriai“, kurioje apžvelgsime Europoje šį sezoną rungtyniavusių lietuvių vaidmenį bei pasirodymą jų komandose.

Rubriką pradedame nuo Saragosos „Tecnyconta“ ekipos lietuviškojo tandemo – Martyno Gecevičiaus bei Ado Juškevičiaus.

***

Martynas Gecevičius buvo persona non grata Jono Kazlausko vadovaujamoje Lietuvos vyrų rinktinėje, tačiau laikai pasikeitė. Labai realiai pasikeisti gali ir šio 29 metų 193 cm ūgio gynėjo statusas.

2016–2017 m. sezone M.Gecevičius atstovavo vienai Ispanijos pirmenybių autsaiderių Saragosos „Tecnyconta“, prie kurios jau prasidėjus sezonui prisijungė ir dar vienas lietuvis Adas Juškevičius.

Abu taiklia ranka pasižymintys gynėjai tapo svarbiais „Tecnyconta“ žaidėjais, tačiau šis sezonas jiems, ko gero, nepaliko pernelyg daug malonių įspūdžių. Rungtynių buvo mažai, o pergalės neretai tekdavo laukti kelias savaites, o kartais ir mėnesį.

Tik vietiniame fronte rungtyniavusi „Tecnyconta“ iškovojo 9 pergales, patyrė 23 pralaimėjimus ir buvo labai arti iškritimo. Sezoną Saragosos krepšininkai pabaigė 15-oje vietoje, tačiau jei ne geresnis įmestų ir praleistų taškų santykis sezone prieš taip pat 9 kartus pergalės skonį pajutusius Sevilijos „Real Betis“ krepšininkus (nes tarpusavio akistatoje pasidalinta po pergale 3 taškų skirtumu), jie būtų finišavę „iškritimo zonoje“.

M.Gecevičius buvo viena svarbiausių figūrų Saragosos ekipoje. Pagal vidutiniškai praleidžiamų minučių ant parketo skaičių komandoje jis buvo ketvirtas (vid 26,4 min.), o pagal rezultatyvumą (11,3 tšk.) – trečias.

Dar svarbiau tai, kad 46-erių metų ispanų specialisto Luiso Guilo žaidimo schemose jis buvo vienas svarbiausių kūrėjų: turėjo identišką rezultatyvių perdavimų vidurkį kaip ir atsarginis atakų organizatorius Sergi Garcia (2,3 rez. perd.) ir pagal šį rodiklį ekipoje dalinosi 2–3 vietas.

Šios komandos išskirtinis bruožas – žaidimas trijų gynėjų linija. Lengvojo krašto poziciją užimdavo ne kas kitas, o M.Gecevičius, kuris sudarydavo perimetro liniją su prastokai iš toli atakuojančiais, tačiau kur kas veržlesniais Tomasu Bellu bei Marcosu Knightu.

Per savo karjerą paprastai atakuojančiu gynėju rungtyniavusiam M.Gecevičiui dar nėra tekę tiek daug laiko ant parketo praleisti lengvojo krašto puolėjo pozicijoje kaip šiame sezone. Vis tik prie pasikeitusios pozicijos lietuvis prisitaikė gana sklandžiai.

Tiesa, problemų kildavo tada, kai M.Gecevičiui tekdavo prižiūrėti aukštesnius ir stipresnius lengvuosius kraštus. Pavyzdžiui tokius, kaip Joną Mačiulį.

Prieš oponentus su tokio pobūdžio „trečiaisiais“ numeriais L.Guilas dalį žaidimo laiko remdavosi aukštesniais penketukais, kuriame lengvojo krašto puolėjo poziciją užimdavo vokietis Robinas Benzingas. Tada M.Gecevičiui atitekdavo jam priimtinesnė atakuojančio gynėjo rolė.

Žaisdama trimis gynėjais „Tecnyconta“ gynyboje neretai keisdavosi nuo „pirmojo“ iki „trečiojo“ numerio, taip apsunkinant varžovams galimybes susikurti palankias sąlygas gynėjams atakuoti arba veržtis link krepšio.

Vis tik nei M.Gecevičius, nei Adas Juškevičius, kuris dažniausiai žaidė atakuojančiu gynėju, gynybai didelės teigiamos įtakos neduodavo.

Atvirkščiai, lietuviai statistiškai buvo prasčiausiai besiginantys komandos žaidėjai, jei vertintume jų įtaką gynybai per praleidžiamą laiką aikštelėje. „RealGM“ duomenimis, kai aikštėje buvo A.Juškevičius, „Tecnyconta“ per 100 atakų praleisdavo po 120,4 taško, o su M.Gecevičiumi – 119,5. Didesnę neigiamą įtaką gynybai darė tik epizodiškai rungtyniavęs ekipos jaunimas.

J.Kazlauskas yra pabrėžęs, kad M.Gecevičiui duris į Lietuvos rinktinę užvėrė prasti gynybiniai sugebėjimai. Stebint „Tecnyconta“ žaidimą, akivaizdu, kad pastebimos pažangos šioje žaidimo kategorijoje gynėjas nepadarė.

Jis vis dar ginasi tiesiomis kojomis, pasimeta susikeitimo ginamaisiais situacijose, vėluoja į pagalbas. Be to, silpnas kūnas ir menkos atletizmo savybės jam neleidžia kompensuoti techninių įgūdžių stokos ar ištaisyti klaidų.

Žaidimo elementas, kuriame M.Gecevičius išliko stipriausias – metimas iš užtvarų bei po driblingo. Būtent puolime gynėjas kompensuodavo dalį savo problemų gynyboje.

Saragosos ekipą visą sezoną kamavo snaiperių trūkumo problema. Tiesa ta, kad abu lietuviai buvo taikliausi ekipos metikai ir bene vieninteliai patikimi pasirinkimai bausti varžovus iš tolimų distancijų.

„Tecnyconta“ turėjo iš toli neblogai atakavusius R.Benzingą (33 proc.) ir Stevaną Jelovacą (30 proc.), tačiau jų snaiperiškais sugebėjimais L.Guilo, ko gero, nebuvo pernelyg patenkintas. Skirtingai nei abiejų lietuvių.

A.Juškevičiaus tritaškių pataikymo procentas siekė 38 proc., o M.Gecevičiaus – 37 proc. Trenerio L.Guilo schemose jiems abiems buvo numatytas gana svarbus vaidmuo.

Tiek vienas, tiek kitas neretai figūruodavo vadinamose „užtvara užtvaros statytojui“ schemose, kuriose jie pirmiausia turėdavo pastatyti sienelę įžaidėjui, o tada sulaukdavo vadinamosios „flare“ užtvaros, kurios pagalba atšokdavo ties tritaškiu ir laukdavo komandos draugo perdavimo.

Kitos neretai žaistos situacijos: vadinamieji „iš rankų į rankas“ su dvigubom užtvarom ir „vartų“ deriniai, kuriais taip pat buvo siekiama grasinti varžovams lietuvių gebėjimais atakuoti iš tolimesnių distancijų ir taip sutraukti papildomą gynybos dėmesį, atlaisvinant erdves komandos draugams.

Be pagrindinio įžaidėjo T.Bellaso „Tecnyconta“ puolimo mechanizmą neretai valdydavo ir M.Gecevičius. Dėl dviejų esminių savo savybių lietuvis būdavo tas žmogus, kuris iš esmės ardydavo oponentų gynybos išsidėstymą.

Pirmiausia, labai staigų ir tikslų metimą po driblingo turintis M.Gecevičius reikalaudavo agresyvios varžovų priežiūros. „Du prieš du“ situacijose varžovai dažniausiai jį stabdydavo „stepoutu“, kai aukštaūgis iššoka už tritaškio linijos, atakuoja lietuvį bei neleidžia jam patogiai išsimesti metimo.

Problema ta, kad tokia gynyba verčia varžovus siųsti gausias pagalbos pajėgas į baudos aikštelę, taip atveriant erdves perimetre.

Tada pasitarnaudavo M.Gecevičiaus perdavimo gebėjimai. Jis laiku perskaitydavo tokias situacijas, atlikdavo tikslų ir savalaikį perdavimą, kas leisdavo jo komandos draugams akimirkai įgyti kiekybinį pranašumą.

Net jeigu po M.Gecevičiaus tikslaus perdavimo kamuolys judėdavo dar per vieno ar kelių žaidėjų rankas, būtent tas pirmasis lietuvio sėkmingai išpildytas veiksmas iš esmės griaudavo varžovų gynybą, kuo pasinaudoti belikdavo jo komandos draugams.

M.Gecevičiaus įtaką puolimui iliustruoja vienas iškalbingas faktas. Jis buvo didžiausią teigiamą įtaką puolimui daręs perimetro žaidėjas (su juo aikštėje „Tecnyconta“ rinko po 119 taškų per 100 atakų) ir trečias apskritai, pagal šį rodiklį nusileidęs tik dviems aukštaūgiams Henkui Norelui bei Isaacui Fotu.

Kaip ir dauguma Ispanijos komandų, „Tecnyconta“ buvo gana stipriai orientuota į greitą puolimą. Tam palankias sąlygas sudarydavo varžovus greičiu neretai pranokusi trijų gynėjų linija.

Nors kovoti dėl kamuolių prie savojo krepšio „Tecnyconta“ neretai pasiųsdavo keturis ar net visus penkis aikštelėje esančius žaidėjus, tai nesutrukdydavo staigiai pereiti į kitą aikštelės pusę ir grasinti varžovams kontratakomis.

Pirmosiose kontratakų fazėse Saragosos schemose lietuviai taip pat vaidino ne paskutinį vaidmenį. Jie neretai gaudavo progą išsimesti greitą metimą.

Bendrai, „Tecnyconta“ puolimas buvo kur kas labiau orientuotas į perimetrą nei baudos aikštelę. Tam lemiamą įtaką turėjo sudėtis, kurioje nebuvo nė vieno didelę grėsmę žaidimu nugara į krepšį kelti galinčio žmogaus.

Dėl šios priežasties Saragosos ekipa turi panašumų su Dainiaus Adomaičio treniruojamu Klaipėdos „Neptūnu“, kuriame taip pat pagrindinis krūvis puolime tenka antrosios linijos žaidėjams, nuo kurių pasirodymo iš esmės priklauso ir galutinis komandos rezultatas.

Tai, kad sezoną M.Gecevičius ir A.Juškevičius praleido komandoje, kurioje žaidimas buvo orientuotas į perimetrą, yra gerai abiems lietuviams, kurie šią vasarą sieks vietos galutinėje į Europos čempionatą vyksiančios Lietuvos rinktinės sudėtyje.

Jei A.Juškevičiaus laukianti konkurencija gali būti pernelyg stipri, tai M.Gecevičiaus šansai prasibrauti į galutinį dvyliktuką neatrodo kaip neįtikėtinas scenarijus.

Atvirkščiai, faktas, jog šis atakuojantis gynėjas geba kurti su kamuoliu jam uždeda didžiulį pliusą prieš būsimus jo oponentus atakuojančio gynėjo pozicijoje: Renaldą Seibutį, Artūrą Milaknį, Marių Grigonį ar Deividą Dulkį.

D.Adomaitis mėgsta aikštėje turėti du kuriančius gynėjus, tad M.Gecevičiui turėtų būti suteikta nemažai galimybių įrodyti, kad jis gali kelti rimtą grėsmę savo metimo po driblingo bei kamuolio perdavimo įgūdžiais „du prieš du“ situacijose.

Gali būti taip, kad rinktinės treniruotėse, o vėliau ir kontroliniuose susitikimuose atgims nelabai seniai Vilniaus „Lietuvos ryto“ varžovus į neviltį varęs M.Gecevičiaus ir Antano Kavaliausko „pikenrolas“. Svarbu pabrėžti ir tai, kad „du prieš du“ situacijose itin gerai jaučiasi ir Jonas Valančiūnas su Artūru Gudaičiu.

Gali būti taip, kad M.Gecevičius po septynerių metų pertraukos vėl apsivilks rinktinės marškinėlius oficialiose rungtynėse. Tai paaiškės vasarą, o dabar tiek jis, tiek ir A.Juškevičius gali mėgautis ilgomis atostogomis, nes jų sezonas baigėsi labai anksti.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra