Kaip moterų rinktinės trenerių štabas patyrė visišką fiasko vietiniame fronte (7)

Pirmadienį dar vienu Marijampolės „Sūduvos“ komandos fiasko ir Kauno rajono „Hoptrans-Sirenų“ triumfu pasibaigė 2015–2016 metų Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) sezonas.

Jis buvo toks įdomus ir neprognozuojamas, kad ištikimi moterų krepšinio sirgaliai nepamena, kada kovos buvo tokios nenuspėjamos, o vos ketvirtąją vietą reguliariajame sezone užėmusi ekipa tapo čempione apskritai pirmą kartą.

Įprastai LMKL būdavo situacija, kai viena komanda kitas pranokdavo visa galva, tapdavo reguliaraus sezono nugalėtoja, o vėliau triumfuodavo ir lemiamoje serijoje. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip.

Prieš sezoną ekspertai įvardijo dvi favorites – „Sūduvą“ ir „Uteną“. Pastarosios praėjusį sezoną tapo čempionėmis, bet vasarą prarado visas lyderes. Tuo tarpu Marijampolės ekipa sustiprėjo ir vėl taikėsi užkariauti lygos viršūnę.

Rimvydo Samulėno treniruojama „Sūduva“ jau buvo pralaimėjusi dvi finalo serijas iš eilės, o vakar patyrė ir trečią smūgį. Apie nugalėtojo mentaliteto neturėjimą byloja R.Samulėno „pasiekimai“ LKL, kur jis pusantro sezono treniravo Kauno „Aisčius“, o 2012–2013 metų sezone su „Palangos“ ekipa neiškovojo nė vienos pergalės, patirdamas 16 pralaimėjimų.

Marijampolės klubo direktorius Deividas Jurkša trynė rankomis, kai vasarą „Uteną“ paliko Sandra Linkevičienė, Eglė Šulčiūtė, Eglė Šikšniūtė ir Hollie Mershon. Būtent jos buvo pagrindinės „Sūduvos“ duobkasės pernai, kai „Utena“ neturėjo jokios konkurencijos LMKL. Bet buvo pamirštas vienas svarbus komponentas – treneris.

Nors R.Samulėnas dukart neatvedė „Sūduvos“ į taip geidžiamą LMKL viršūnę, niekas už tai jo prie kryžiaus nekalė. Priešingai, LKF pasitikėjo šiuo specialistu ir patikėjo jam moterų rinktinės vairą. Koks rezultatas? Visiškas fiasko Europos čempionato atrankoje, kuris reiškia, jog kitąmet mūsiškės gulės paplūdimyje, kai vyks Senojo žemyno pirmenybės.

R.Samulėnas jam talkinti pasikvietė savo gerą draugą Alfredą Vainauską, kuris buvo „Utenos“ vyr. treneriu. Sakau buvo, kadangi po tokio fiasko akivaizdu, jog nebebus.

A.Vainauskas „Utenos“ klube taip pat dirbo tris sezonus. Pirmajame sezone jis vairą perėmė jau įsibėgėjus kovoms, kuomet pakeitė Gintarą Kručkauską. Tuomet „Utenos“ komanda buvo suburta „iš reikalo“, kadangi Vilniaus „Kibirkštis“ nebūtų galėjusi žaisti Eurolygoje, jeigu LMKL nebūtų 8 klubų. Klubo direktoriumi buvo paskirtas Rolandas Jarutis ir jis sezono metu nulipdė neblogą komandą, kuri ketvirtfinalyje tik po labai atkaklios kovos nusileido tuomet kur kas turtingesnei bei pajėgesnei „Sūduvai“.

Praėjusiais metais A.Vainauskas gavo tarsi kompensaciją – vietoj dabar pusiau mėgėjiškoje antroje Lietuvos lygoje žaidžiančių krepšininkių gavo visą būrį Lietuvos rinktinės narių ir su jomis nuskynė visus įmanomus titulus. Tiesą sakant, kitaip ir negalėjo būti, nes praėjusio sezono „Utena“ buvo dviem galvom pranašesnė už kitas komandas.

Šiemet „Utenai“ sekėsi neblogai LMKL reguliariajame sezone, kur buvo užimta pirmoji vieta, bet LKF taurės finalas buvo pralaimėtas „Sūduvai“. Visos problemos buvusių čempionių laukė pusfinalyje, kur buvo nusileista „Hoptrans-Sirenoms“. Ir nusileista gana baisiu stiliumi, kai mače Garliavoje uteniškės taškų „iš žaidimo“ nepelnė 15 minučių. Tokio reiškinio krepšinyje seniai neteko regėti.

Paguodos kova dėl bronzos buvo totali katastrofa, nes „Utena“ 0:3 pralaimėjo seriją jaunoms „Kibirkšties“ merginoms.

„Prisiimu atsakomybę, jog kažkur neradau teisingo sprendimo, kad ekipa laimėtų. Dalis kaltės turi kristi ir ant krepšininkių, kadangi negalima šitaip žaisti ir pralaimėti, kai turi persvarą“, – po paskutinių rungtynių sakė A.Vainauskas.

Tuo tarpu jo draugas R.Samulėnas po pralaimėto LMKL finalo mintimis su žurnalistais nepasidalino. Tiesą sakant, tai nieko naujo, nes po nesėkmių prieš „Uteną“ R.Samulėnas retai norėdavo dalintis mintimis, o tik įsiutęs palikdavo Utenos daugiafunkcinį sporto kompleksą ir dažniausiai keikdavo teisėjus dėl nebūtų dalykų.

Pasakysite, kad LMKL sidabras yra geras rezultatas? Tik ne „Sūduvai“, kuri turėjo stipriausią sudėtį, didžiausią biudžetą ir begalines ambicijas. Jeigu R.Samulėnas tęs darbą ir kitą sezoną, tuomet D.Jurkšos ir klubo pagrindinių rėmėjų kantrybę galima bus pavadinti net ne geležine, o plienine.

„Sūduvos“ ir „Utenos“ fiasko šiame sezone galima prilyginti tam, kas nutiko moterų rinktinei. Sutapimas ar ne, bet tiek nacionalinei komandai, tiek minėtiems klubams vadovavo R.Samulėnas bei A.Vainauskas.

Šį straipsnį vainikuosiu geriausio LMKL sezono trenerio Lino Šalkaus pasakymu, kuris viską iliustruoja: „Jei aš turėčiau tokią komandą kaip „Sūduvą“ – neičiau į treniruotes, į rungtynes, galėtų už mane dirbti daktaras.“

Belieka tikėtis, kad LKF, kuri rudenį ieškos naujo moterų rinktinės vedlio, atkreips dėmesį į trenerius, kurie šį sezoną parodė, jog moka laimėti. Pirmiausia – L.Šalkų, kuris gali daug kam nepatikti, bet jo geru darbu su „Hoptrans-Sirenomis“ nesižavėti negalima. Didelį kokybinį šuolį padarė ir „Kibirkšties“ strategė Jurgita Štreimikytė-Virbickienė.

Be darbo yra su „Kibirkštimi“ sėkmingai dirbęs Tadas Stankevičius. Šanso vertas ir Rimantas Grigas, treniravęs Baltarusijos moterų rinktinę. Galbūt vieną iš šių specialistų pamatysime dirbant Utenoje arba Marijampolėje?