K.Maksvyčio epochos pradžia – saugūs pasirinkimai, atskleistas E.Žukauskas ir paprastas, bet akcentuotas krepšinis (11)

Dublerinė Lietuvos vyrų rinktinė šį kartą išvengė nemalonumų FIBA „langų“ loterijoje. Ne taip, kaip iš vietinėse pirmenybėse rungtyniaujančių žaidėjų sudaryta Kroatijos ar Lenkijos rinktinė be Mateušo Ponitkos ir A.J.Slaughterio.

Rinktinės vairą perėmęs Kazys Maksvytis vos per savaitę sugebėjo sustyguoti komandos, kurioje trys svarbūs rotacijos nariai pirmą kartą žaidė tokiame formate, gynybą taip, jog pavyko išlaikyti bulgarus ir čekus iki 70 pelnytų taškų.

Kiek įmanoma supaprastintos gynybinės taisyklės, kelių kertinių derinių suformuotas puolimas ir greitas, sklandus bei kokybiškas krepšinis, kuriame jaučiami aiškūs akcentai. Tokiu žaidimu atranką į 2023 metų Pasaulio taurės varžybas pradėjo Lietuvos rinktinė, sužaidusi vienintelį blogą kėlinį per 80 minučių.

89:69 sutriuškinti bulgarai ir darbinė pergalė 74:66 Čekijoje, nepataikant tritaškių (6/23 tolimi metimai), tačiau pademonstravus šaltakraujiškumą lemiamomis minutėmis. Tokia ramybe ir užtikrintumu rinktinė nespinduliavo nuo Dainiaus Adomaičio laikų, kai FIBA „languose“ buvo šluojami visi iš eilės.

Rinktinės vyriausiojo trenerio poste debiutavęs K.Maksvytis šią komandą suformavo remdamasis dviem svarbiais principais. Pirmiausia, treneriui reikėjo kuo daugiau žaidėjų, kurie jau būtų susipažinę su jo krepšinio filosofijos principais ir per labai ribotą laiką galėtų nesunkiai juos vėl prisiminti. Antra, kiekvienoje pozicijoje buvo norima turėti skirtingo tipo žaidėjus, kurie suteiktų žaidimui daugiau universalumo ir būtų panaudotini skirtingomis aplinkybėmis.

Čižauskas

Dėl to rinktinėje vietos atsirado Vyteniui Čižauskui, su kuriuo K.Maksvytis iškovojo visus įmanomus titulus jaunimo čempionatuose. Ir nors 29-erių atakų organizatoriui šiame „lange“ nepavyko įrodyti, kad jis, K.Maksvyčio žodžiais, nepelnytai nustumtas į krepšinio paraštes, bent jau debiutinėse rungtynėse su bulgarais įžaidėjas neatrodė pasimetęs ir neblogai įvedinėjo komandą į derinius puolime.

V.Čižauskas dar pasiūlė ir kietumo bei agresyvumo gynyboje, tačiau akivaizdu, jog 4 taškų ir 3 rezultatyvių perdavimų vidurkiai per 16 minučių nėra tai, ką norėtųsi matyti iš vienintelio tikro įžaidėjo komandoje.

Pagrindiniu atakų organizatoriumi tapo Mindaugas Girdžiūnas, kuris pastarąjį kartą tokį vaidmenį atliko prieš trejus metus, būtent K.Maksvyčio treniruotame Klaipėdos „Neptūne“. Nenuostabu, kad dvejos rungtynės yra per mažai, jog klaipėdietis, kuris visada buvo labiau orientuotas į taškų rinkimą, prisimintų, kaip reikia valdyti komandą – abu mačus starto penkete pradėjusiam gynėjui sunkiai sekėsi įvesti komandą į derinius, o jo vidurkiai per 19 minučių siekė 4 taško ir 2,5 rezultatyvaus perdavimo, viso realizavus tik 2 iš 7 metimų „iš žaidimo“.

Tokia įžaidėjų pora suformuota neatsitiktinai. K.Maksvytis mėgsta kiekvienoje pozicijoje turėti skirtingo braižo krepšininkus. Šiuo atveju V.Čižauskas buvo tas įžaidėjas, kuris turėjo įvesti komandą į derinius ir pasiūlyti kietesnės gynybos, o M.Girdžiūnas – pridėti taškų rinkimo potencialo puolime, ypač atakuojant pasyvią varžovų pikenrolo gynybą. Abu saugūs pasirinkimai lūkesčių nepateisino pilnai, tačiau žaidimo negadino.

Rinktinėje svarbų vaidmenį atliko ir Deividas Gailius – tik ne lengvojo krašto pozicijoje, kaip jam įprasta pastaraisiais metais, bet atakuojančio gynėjo, kur jis dažnai būdavo naudojamas K.Maksvyčio treniruotame „Neptūne“. Mače su bulgarais klaipėdietis puikiai įsiliejo į žaidimą nuo atsarginių žaidėjų suolelio ir per 16 minučių spėjo ne tik pelnyti 8 taškus, bet ir išdalinti net 8 rezultatyvius perdavimus.

Kur kas slogesnis D.Gailiaus žaidimas buvo dvikovoje su čekais, kur vienu metu jis taip įsiutino K.Maksvytį, kad šis išraiškingu mostu nuo suolo kėlė Tomą Dimšą, nors D.Gailius aikštėje buvo praleidęs vos keletą minučių. Per 12 minučių puolėjas sukrapštė 2 taškus ir mačą baigė su 0 naudingumo balų.

Žukauskas

Žaidėjas, kurio žaidimas nebyliai kėlė klausimą „kodėl jo rinktinėje nebuvo anksčiau?“ – E.Žukauskas. Pastaruosius ketverius metus solidžiai rungtyniaujantis Vieningoje lygoje ir pagaliau sulaukęs šanso rinktinėje, kai jos vairą perėmė jo treneris Permės „Parma“ komandoje.

Abejuose mačuose nuo suolo į aikštelę žengęs 29-erių puolėjas tapo tuo klijuojančiu žaidėju, kuris savo universalumu komandai pridėjo tiek fiziškumo gynyboje bei kovoje dėl atšokusių kamuolių, tiek solidumo puolime, surandant laisvus komandos draugus ir užtikrintai realizuojant progas pelnyti taškus.

10 taškų, 5,5 atkovoto kamuolio ir 2 rezultatyvių perdavimų E.Žukausko vidurkiai buvo vienas pozityviausių akcentų šioje rinktinėje. Rinktinės naujokas savo sprendimais aikštelėje labiau priminė rinktinės veteraną. Tai dar vienas K.Maksvyčio auklėtinis, kuris gerai žino naujojo rinktinės stratego derinių knygą bei gynybines idėjas.

Keistokai atrodė Arno Veličkos ir Martino Gebeno buvimas šioje rinktinėje, abiems krepšininkams taip ir nesuteikus galimybių pasirodyti rungtynėse. Jei pirmajam tokio formato varžybose dar gali stigti patirties, tai antrasis pernai dar rungtyniavo Eurolygoje ir savo lygiu nenusileidžia nei Laurynui Biručiui, nei Martynui Echodui.

Tiesa, žvelgiant į tai, ką visi trys centrai gali pasiūlyti, galima įžvelgti K.Maksvyčio logiką atsisakyti M.Gebeno paslaugų dėl noro turėti skirtingo tipo ginklus.

L.Birutis rinktinei buvo reikalingas dėl savo gebėjimų daryti spaudimą baudos aikštelėje: juo galima atakuoti pažeidžiamas bulgarų ir čekų priekines linijas, kas abejuose mačuose ir buvo akcentuojama. Tuo tarpu M.Echodas yra labiau išreikštas „du prieš du“ centras, kuris greičiau leidžiasi link krepšio nei M.Gebenas, o dvikovoje su čekais tik patvirtino, jog jo pasirinkimas buvo geras sprendimas – 12 taškų, 11 atkovotų kamuolių ir 19 naudingumo balų per beveik 18 minučių.

Penktojo aukštaūgio rotacijoje vaidmuo buvo numatytas Gyčiui Masiuliui, kuris galiausiai tapo trečiuoju centru, galinčiu pasiūlyti galimybę keistis ginamaisiais. Kai aikštelėje būdavo 23-ejų kaunietis, rinktinė pereidavo prie pilno susikeitimo ginamaisiais nuo pirmos iki penktos pozicijų ir šią funkciją puolėjas išpildė tikrai neblogai. Jis solidžiai gynėsi perimetre tiek prieš bulgarų, tiek prieš čekų gynėjus, o pastariesiems dar spėjo išrašyti 2 blokus per 8 minutes.

Galiausiai, nervingose rungtynėse su Čekija labai padėjo Mindaugas Kuzminskas, kuris pats išreiškė didžiulį norą atstovauti rinktinei ir dėl šių rungtynių iškentė sudėtingą kelionę iš Sankt Peterburgo į Opavą. Jis rinktinei pasiūlė tai, ko negalėjo nei Osvaldas Olisevičius, nei Eimantas Bendžius – žaidimą nugara į krepšį prieš pažeidžiamus čekų puolėjus, pavyzdžiui Tomašą Kyzlinką.

Vos ne tiesiai iš oro uosto į rungtynes atvykęs puolėjas parodė, kodėl jis yra Eurolygos žaidėjas. Į aikštę nuo atsarginių žaidėjų suolelio žengęs vilnietis iškartė ėmėsi darbo – dukart sėkmingai sužaidė „ant ūselio“, o vėliau dar sukūrė ne vieną laisvą metimą komandos draugams, tapdamas rimtu galvos skausmu Čekijos rinktinės strategui Ronenui Gindzburgui.

Per 21 minutę M.Kuzminskas spėjo tapti rezultatyviausiu rinktinės žaidėju – įmetė 13 taškų ir išdalino 4 rezultatyvius perdavimus. Tikras Eurolygos žaidėjo pasirodymas FIBA „lange“. Jei, kaip teikė K.Maksvytis, rinktinės trenerių štabe buvo abejonių dėl M.Kuzminsko sklandaus įsiliejimo į komandą be treniručių, tai šis jo pasirodymas tik patvirtino – meistriškumas yra svarbiau nei chemija ar susižaidimas, juolab, kad tampresni komandos tarpusavio ryšiai ir negalėjo susiformuoti per vieną savaitę.

Dimša

Daug buvo tikimasi iš T.Dimšos, kuriam lyderio etiketę klijavo ir pats K.Maksvytis. Vis tik 27-erių kauniečiui nepavyko susitvarkyti su lūkesčių našta. Nors jis turėjo labai svarbų vaidmenį puolime, organizuodamas didžiąją dalį rinktinės pikenrolų, jam labai prastai sekėsi realizuoti progas iš tolimų distancijų – tikslą pasiekė vos 2 iš 14 tritaškių, o 5,5 taško vidurkis per du mačus neatitiko tai, ko buvo tikimasi iš šio puikų sezoną Italijoje rungtyniaujančio gynėjo.

Jis buvo vienas iš tų esminių K.Maksvyčio pasirinkimų startiniame penketuke, kurie nepasiteisino. Nesužaidė nei T.Dimša, nei M.Girdžiūnas, mače su bulgarais blankiai atrodė E.Bendžius, o su čekais rungtynių pradžia buvo paleista dėl sprendimo startuoti su L.Biručiu, kurį varžovai stipriai atakavo, o puolime iš jo per viso 13 minučių pavyko išgauti tik 6 taškus.

Tai buvo atsarginių komanda – net 109 iš 163 per abejas rungtynes pelnytų taškų surinko krepšininkai, pakilę nuo suolelio. Tokie žaidėjai, kaip 6 iš 8 tritaškių bulgarams susmeigęs O.Olisevičius, abejuose mačuose labai solidžiai atrodęs E.Žukauskas, o dvikovoje su čekais puikiai nuo suolo įsilieję M.Kuzminskas ir M.Echodas atspindėjo esminį Lietuvos rinktinės FIBA „languose“ pranašumą – lygiavertę ir gilią sudėtį.

Be ryškiausių žvaigždžių, aplink kurias suktųsi visas komandos žaidimas, tačiau su eile pajėgių vidutiniokų Lietuvos rinktinė užtikrintai kontroliavo abejas rungtynes ir sustojo tik tada, kai čekų vyr. treneris R.Gindzburgas nusprendė griebtis zoninės gynybos, kuriai pasiruošti, akivaizdu, K.Maksvyčio komanda turėjo pernelyg mažai laiko.

Derinių išpildymas nebuvo sklandus, trūko tikslumo išsidėstant puolime, o pro šalį skriejo ir dauguma laisvų tritaškių. Nepaisant to, pergalę nors ir sunkiai, bet iškovoti pavyko. Du taškai į sąskaitą ir pozityvi K.Maksvyčio epochos rinktinėje pradžia.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra