Jaunimo nuotėkio į NCAA paliesta „Žalgirio“ sistema rami: tame – daug pozityvo, žaidėjai sugrįš (10) interviu

Pastaruosius porą metų turime situaciją, kai talentai tarp maždaug 18–23 metų dažniau matomi Nacionalinėje koledžų atletų asociacijoje (NCAA) nei Europoje.

Ten jaunuolius vilioja ne tik galimybė gauti išsilavinimą ir pamatyti amerikietišką gyvenimą, bet ir pinigai, kokių Europoje šiuo metu tikrai negautų. Tie patys lietuviai ten papildo kišenes šimtatūkstantinėmis sumomis. 

Apie talentų nuotėkio grėsmes diskutuojama nemažai, tačiau Kauno „Žalgirio“ jaunimo programos vadovas Andrius Gopenas ramina – ne viskas yra taip gąsdinančiai, kaip gali atrodyti.

„Tikrai nebus, kad NCAA pasiims mūsų talentus ir jie negrįš. Jie kažkada grįš: kažkas žais LKL, kažkas Europos taurėje, kažkas Eurolygoje ar rinktinėje. Sunku pasakyti, kaip bus, bet krepšinyje yra begalė kelių ir tikslą gali pasiekti visi, jei yra noro“, – sako jis.

A.Gopenas skaičiuoja, kad iki šio sezono pabaigos NCAA žaidė 21 „Žalgirio“ sistemos produktas. Mantas Juzėnas ir Aleksas Bieliauskas, jau debiutavę ir pagrindinėje komandoje, taip pat ruošiasi krautis lagaminus ten.

„Aišku, visada norisi, kad žaidėjai liktų sistemoje, bet priklauso ir kiek laiko jie čia gautų. Galime pažiūrėti „Bayern“ pavyzdį: jie turėjo Ivaną Charčenkovą, kuris minučių gavo, bet vis tiek pasirinko NCAA“, – pavyzdį pateikia jis.

Krepsinis.net – pokalbis su „Žalgirio“ jaunimo programos vadovu apie naujausias NCAA tendencijas ir didesnius privalumus nei trūkumus.

– Pradžioje papasakokite, kiek „Žalgirio“ jaunimo sistema ima justi NCAA įtaką ir pagausėjusią tendenciją išvykti į JAV?

– Suprantu, kad žmonėms tai galbūt kelia nerimą, ypač, kai prasideda kalbos apie NIL pinigus (name, image, likeness arba kitaip – reklamos kontraktai – krepsinis.net). Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kažką prarandame, tačiau manau, kad tai parodo mūsų kaip sistemos brandą, jei mūsų žaidėjai pripažįstami tarptautiniu mastu, gauna dėmesio ir gali konkuruoti su krepšininkais iš viso pasaulio. Tai laiptelis aukštyn. Mes jaučiamės padarę viską, suteikę infrastruktūrą nuo mažens, kad žaidėjas būtų paruoštas. Tai įrodymas, kad dirbame gerai.

– Visame kame yra pliusų ir minusų. Jau buvo kalbų, kad ispanų grandai svarsto, ką daryti su jaunimo sistemomis. Kaip manote, kokią žalą gali nešti dabartinės tendencijos?

– Taip, pliusų ir minusų yra. Anksčiau gal atrodė, kad tame daugiau minusų, bet čia – požiūrio klausimas. Anksčiau į NCAA žiūrėjome kaip į konkurentus, dabar – kaip į partnerius, stotelę, laiptelį aukščiau, kai kuriems tai laiptelis, artinantis prie NBA svajonės. Mūsų tikslas dabar nėra žaidėjus sulaikyti – tai būtų neteisinga prieš juos.

Šiuo metu pliusas toks, kad žaidėjai įgaus tarptautinės patirties, nes mes kaip lietuviai esame konservatyvesnė tauta, gal nelabai pasireiškiantys. Matome, kaip žaidėjai grįžta visai kitokie – brandesni, su platesniu požiūriu. Matau tik pozityvų dalyką. Taip, atstumas nemažas, bet jie grįžta paaugę fiziškai ir psichologiškai.

Sutariame, kad jiems grįžus iš JAV, turime pirmumo teisę į tą žaidėją. Į NBA iškeliauja nedidelė dalis Europos talentų, todėl dauguma vėliau grįžta į Europą – jau vyresni, fiziškai stipresni ir labiau pasiruošę. Tada jie pradeda rimtą profesionalo karjerą, o mes jau turime su jais ryšį ir žaidybinę teisę.

– Kaip manote, ar dabartinė sistema, ką gauna žaidėjus išauginusios organizacijos, yra pilnai sąžininga ir adekvati? Ar jos galėtų uždirbti daugiau? Teko skaityti, kad dabar klubams atitenka apie 10 proc. nuo NCAA algos.

– NIL pakeitė labai daug. Prieš 2021 m. tokių finansinių sąlygų nebuvo, bet daugiau nelabai kas pasikeitė. Faktas, grąža klubams turi būti, vis tiek įdėta daug darbo, bet aš matau, kad iš JAV žaidėjai noriai grįžta atgal ir ta patirtimi dalijasi su kitais. Man tas gražiausia, nekalbant tik apie finansus. Pernai organizavau susibūrimą, kur suvažiavo 15 talentų iš JAV, sužaidėme draugiškas rungtynes, pasimatė, kaip tie, kurie „Žalgirio“ sistemoje atrodė uždaresni, atvyko visai kitokie žmonės.

– Toli gražu ne visi „Žalgirio“ sistemos žaidėjai pasiekia pagrindinę ekipą, bet NCAA renkasi ir tie, kurie šansą kabintis aukštesniame lygyje gauna. Tas pats Mantas Juzėnas, Aleksas Bieliauskas dabar pasirinko NCAA. Kokią to įtaką gali justi pagrindinė ekipa, kuri teoriškai dalį žaidėjų galėtų pati auginti sau?

– Pradėčiau nuo to, kad šuolis nuo NKL iki Eurolygos yra didelis. Suprantama, žvilgsniai krypsta į NCAA, nes ten lygis aukštesnis, bet iki Eurolygos taip pat yra ką veikti. Tuo pačiu ten žaidėjai dar gauna išsilavinimą, tad šioje vietoje tai būna racionalus jų pasirinkimas. Aišku, visada norisi, kad žaidėjai liktų sistemoje, bet priklauso ir kiek laiko jie čia gautų. Galime pažiūrėti „Bayern“ pavyzdį: jie turėjo Ivaną Charčenkovą, kuris minučių gavo, bet vis tiek pasirinko NCAA.

– Kaip manote, jau esame ties Europos žaidėjų išvykimo piku ar jis dar neatėjo?

– Manau, pasakys laikas. Tos tendencijos taip eina: būna bumas ir tada nuopuolis. Iki šio sezono pabaigos turėjome 21 žaidėją, kuris iš mūsų sistemos žaidė NCAA. Iš garsesnių pavyzdžių turime Kajų Kublicką, kuris tapo čempionu, Liutaurą Lelevičių, Motiejų Krivą, kurie atstovauja elitiniams universitetams. Kai bus tų, kurie grįš po 4–5 metų, matysime, kokie to rezultatai ir automatiškai, ar ta tendencija išliks. Poros metų bėgyje labiau pasimatys, kokia bus to įtaka.

– Jei tendencijos tęsis, ar jaunimo sistemoms teks kažką koreguoti, kad prie to adaptuotųsi, ar įtakos tai neturės?

– Gaunasi, kad dėl šios tendencijos ta karta, kurią mes turime, kažkiek atjaunėja – realiai, lieka žaidėjai iki 18–19 metų. Amžiaus grupė tarp 14–18 metų yra ta, kuriai galime suteikti daugiausiai: įgūdžių bazę, treniruotes ir įvairių žinių, kas sukasi aplink krepšinį, kad kuo labiau paruoštume juos ateičiai. Aišku, yra ir išvykstančių vėliau, kaip Gytis Nemeikša. O kuo žaidėjas yra jaunesnis, tuo daugiau jis gali sugerti kaip kempinė, tiek žaidimo, tiek psichologine prasme. Mes tą bazę jiems suteikiame ir gaunasi, kad 18–19 metų žaidėją paleidžiame pasiruošusį, o ne tiesiog metamą į ugnį. Kol kas mūsų prisitaikymas yra toks. Jei kažkas keisis dar, adaptuosimės.

– Jūs į viską žvelgiate gana pozityviai, o ar to laikosi ir kitų Europos klubų struktūros?

– Pasišnekame ir tikrai nėra, kad visi sustoja ir bėdavojasi (Juokiasi). Tai tokia realybė, kurioje gyvename, prie to tiesiog reikia prisitaikyti, į kontraversiškas diskusijas nesiveliame. Turime kontaktus su NCAA, treneriai ir skautai siunčia užklausas mums, domisi žaidėjais, dabar dvi vasaras turėjome ir rungtynes su NCAA klubais, tai turėsime ir šiemet. Esame matomi ir nesiskundžiame, žaidėjai gauna ankstyvame amžiuje pasitikrinti jėgas ir stengiamės tuo naudotis Taip, girdėjau apie svarstymus Ispanijoje dėl jaunimo sistemų, bet neturiu tikslios informacijos, tai negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, bet jei kalbėsime skaičiais, mes kaip „Žalgiris“ esame daugiau žaidėjų išsiuntę į NCAA nei „Real“ ar „Barcelona“.

– Kiek jūs kaip „Žalgiris“ domitės, į kokią organizaciją NCAA nori vykti jūsų jaunuoliai ir ar tenka patarti, kurią vietą tobulėti rinktis, o kur vykti gal nereikėtų?

– Faktas, tikrai padedame, kiek tik galime. Turime ratą universitetų, ryšius, kuriuos per tuos metus sukūrėme. Tiek Navickas, tiek Kirvelaitis yra aplankę daug įstaigų ir sukūrė tą ryšių tinklą, su kuriuo bendraujame. Kai žaidėjai sulaukia pasiūlymų, jie pasitaria su Gediminu, kuris gerai išmano NCAA iš vidaus. Be abejonės, norime žaidėjui padėti. Tikrai nėra, kad jam norint išvykti atsiribojame, kad darytų ką nori.

– Gal kiek hipotetinis klausimas, bet ar sutiktumėte, kad su šių laikų Europos krepšiniu, kur aukštame lygyje dažniausiai yra vyresni žaidėjai, o ne jaunuoliai, ta NCAA grėsmė ir nėra tokia didelė. Nes iki 22–23 m. krepšininkai ir taip vargu, ar būtų ryškūs aukščiausiame lygyje.

– Taip, natūralu, kad į aukščiausias lygas ateina vyresni žaidėjai, o būdamas 24-erių po NCAA jau gali pilnai žengti į profesionalo lygį. Vieni žaidėjai subręsta ankščiau, kiti iššauna vėliau – 26-28 m. Tai labai individualu. Europos krepšinis dabar toks, kad yra mažiau vietos klaidoms, ypač tokioje vietoje kaip Eurolyga. Tai matosi ir lygos lentelėje, kai pralaimėjimas gali lemti kelias pozicijas. Taip, yra lygų, kuriose galima žaisti, bet nemanau, kad šioje vietoje NCAA pakenkia.

– Ar jums pačiam atrodo adekvatūs pinigai, kuriuos NCAA užsidirba jaunuoliai? Įskaitant reklamines pajamas.

– Įspūdinga, bet nestebina. Ten matomumas tiesiog milžiniškas – nieko keisto, žinant, kad JAV yra milžiniškų mastų šalis.

– Ar šioje situacijoje matote grėsmę, kad daliai žaidėjų tai gali atimti motyvaciją siekti tolesnės karjeros Europoje? Kur algos, vos grįžus, tikrai neprilygs šiems pinigams.

– Čia labiau psichologinis faktorius, manau, kas nori žaisti krepšinį ir gyvena juo, tam pinigai nebus svarbiausia ir jie žais, kiek leis kūnas. Toks išbandymas ir atskiria – kas tikrai gyvena krepšiniu, o kas labiau vaikosi pinigus.. Netikiu, kad dėl to atkris daug žaidėjų.

– Ar yra svertų, kuriais Eurolygos lygio klubų organizacijos gali pakonkuruoti, kad nustelbtų NCAA pasiūlymus?

– Tai įmanoma. Priklauso, kaip žaidėją mato treneris, koks komandos braižas ir kiek žaidėjas tiks. Priklauso nuo situacijos, nes negalime pasakyti pagrindinei komandai, kad bus lapelių sistema – šis turi žaisti tiek ar tiek. Jei kalbėsime apie „Žalgirį“, kelių į jį grįžti yra daug. Tas pats Rubštavičius kyla per Europos taurės klubą, Birutis iki šios stadijos yra žaidęs ir LKL, ir Ispanijoje. Keliai yra labai įvairūs, ne visi panašūs į Lekavičiaus, kuris įsitvirtino pagrindinėje komandoje po dublerių. Taip ir po NCAA žaidėjai gali grįžti, jei yra pasiruošę, o jei ne – gali būti kol kas skolinami kitiems klubams.