J.Kazlauskas: Latvijai prieš Lietuvą pralaimėti nėra tokia didelė bausmė kaip kad būtų lietuviams prieš latvius (16)

Jonas Kazlauskas dar prisimena, kai jo treniruojamus lietuvius 2001 metais Ainaro Bagatskio vedama Latvijos rinktinė nugalėjo Europos čempionato ketvirtfinalyje. Šį penktadienį mūsiškiai nekartojo prieš dvylika metų darytų klaidų ir nugalėjo varžovus rezultatu 67:59.

Vyriausiasis mūsiškių treneris J.Kazlauskas džiaugėsi pergale, tačiau pažymėjo, jog jo auklėtiniai pernelyg dažnai klydo, tad komandos žaidime mato daug taisytinų dalykų.

„Džiaugiamės, kad laimėjome. Buvo labai sunkios rungtynės. Ne tokie tolimi tie prisiminimai 2001 metų ir netgi 2003-ųjų, kai Lietuvos rinktinė laimėjo paskutiniu fantastiniu Macijausko metimu. Mūsų oponentas kaip visada buvo mums neparankus. Visa komanda žaidžia ties tritaškio linija ir su savo aukštaūgiais dengti tritaškio liniją buvo sudėtinga. Jie netgi tritaškių metė daugiau nei dvitaškių.

Daugiau mažiau kontroliavome rungtynes, bet buvo tokių momentų, kai žaidėme paprasčiausiai kvailai. Tai mus žeidė. Gerai, kad suradome kelią į pergalę, bet taisytinų dalykų daug. Puolime reikia daugiau minties, šviežumo, proto, komandinių veiksmų“, – kalbėjo specialistas.

– Šiandien tritaškių mūsų rinktinė taip pat metė daugiau nei įprasta?

– Kai komanda stengiasi susikoncentruoti prie aukštaūgių, visuomet gausi šansą išmesti tritaškį. Niekam nedraudžiu mesti tritaškio, tik nenoriu, kad jis būtų kvailas ar neparuoštas, tik atbėgus. Tokias situacijas ne visai išnaudoji.

– Žaidybinio broko buvo mažiau nei vakar?

– Sunku pasakyti. Nervingos rungtynės. Kad ir ką latviai kalbėjo, jiems prieš Lietuvą pralaimėti nėra tokia didelė bausmė kaip kad būtų Lietuvai prieš latvius. Įtampa slegia ir matau, kad ne visi žaidėjai su tuo susitvarko.

– Ar jūsų akimis sportinė komandos forma gerėja?

– Jei bus pergalės, ji gerės. Grįžau po daugelio metų į rinktinę ir matau, kad yra daug taisytinų dalykų. Apie juos aišku neklauskite.

– Nervingumą lemia kažkokio plano neįvykdymas?

– Nepavyksta daug kas. Kai susitari per minutės pertraukėlę vienaip, o išėję padaro kitaip. Su tais žaidėjais aš daug nedirbęs, išskyrus Lavrinovičius ir Robertą Javtoką. Reikia juos pažinti. Ar tai noras patraukti į savo pusę ar jaudulys, ar dar kažkas, sunku pasakyti.

– Priekaištavote Jonui Valančiūnui?

– Niekam daug nepriekaištauju. Negaliu kiekvienam aiškinti 10 minučių. Turiu pakeisti, paaiškinti ir vėl išleisti. Kai turime didelę aukštaūgių rotaciją, galime tai padaryti. Aiškinau jam, kur jis neprotingai elgiasi. Jis dar jaunas vyras, jam tokių paaiškinimų reikia labai daug. Pavyzdžiui, parodoma reakcija – buvo ar nebuvo bauda. Bėgam grįžtam, taisom klaidą. Buvo toks nervingumas, gal latvių trenerio žodžiai, kad laimės jie turėjo įtakos. Išmušė iš vėžių ir Renaldo Seibučio prakirstas antakis. Iš karto jį ir praradome.

– Sveikinote Mantą Kalnietį?

– Taip. Jis irgi norėjo pasirodyti geriau. Visi esame žmonės, ne mašinos. Viską reikia suprasti. Tomas Delininkaitis padėjo komandai.

– Kam reikėtų prisiimti kaltę, kai klystama perduodant kamuolį po krepšiu?

– Šiandien buvo tie perdavimai į vidurį baudos aikštės ir ten praradome daug kamuolių visai be reikalo. Jei su serbais rungtynėse padarėme 12 klaidų, iš jų 5 buvo baudos puolime, tad tikrų klaidų padarėme 7. Šiandien klaidų skaičius buvo per didelis.