Itin perspektyviu treneriu laikomas M.Budzinauskas: skaudu, bet Lenkijos čempionato lygis aukštesnis už LKL (22)

Pernai Mindaugas Budzinauskas asistavo Vilniaus „Statybos“ vyriausiajam treneriui Gintautui Reginai ir jau debiutiniame sezone atsikūrusi sostinės komanda kiek nelauktai iškovojo NKL sidabrą. Krepšinio užkulisiuose kalbama, kad daugiausiai nuopelnų už „Statybos“ sėkmę turėtų atitekti būtent M.Budzinauskui.

Buvusio 39 metų krepšininko talentą pastebėjo Lenkijos Starogardo „Polpharma“ klubas ir lapkričio viduryje M.Budzinauskas tapo ekipos vyriausiuoju treneriu. Lietuvos krepšinio specialistai taip pat itin teigiamai atsiliepė apie M.Budzinausko sugebėjimus ir laiko jį itin perspektyviu strategu.

„Malonu, kad kažkas pastebi tavo darbą. Bet aš per daug nesijaudinu, kas ką apie mane galvoja. Stengiuosi dirbti savo darbą ir padaryti jį kaip įmanoma geriau. Esu laimingas vien todėl, kad dirbu mėgstamą darbą. Krepšinis man yra didžiausias hobis, darbas ir laisvalaikis“, – portalui Krepsinis.net pasakojo M.Budzinauskas.

Starogardo klube treneris debiutavo keturiais pralaimėjimais. Tiesa, apsipratęs komandoje M.Budzinauskas su savo auklėtiniais laimėjo tris paskutiniąsias rungtynes. „Polpharma“ tarp dvylikos komandų Lenkijoje užima aštuntą vietą.

Su tinklalapiu Krepsinis.net M.Budzinauskas dalijosi mintimis apie savo darbą prie „Polpharma“ vairo, perspektyvas, darbo ypatumus bei Lenkijos ir Lietuvos krepšinio lygos palyginimus.

– Treneri, Lenkijoje dirbate jau beveik du mėnesius. Kokie pirmieji įspūdžiai?

– Kol kas įspūdžiai geri. Malonu dirbti, turime neblogą komandą. Čempionato lygis – aukštas, susirenka pilnos salės žmonių. Malonu dirbti tokioje atmosferoje. Kai atėjau į komandą, žaidėme prieš stipriausias lygos ekipas, todėl buvo sunku ir mano darbas prasidėjo pralaimėjimais. Tačiau pastaruoju metu žaidžiame vis geriau.

– „Polpharma“ laimėjo tris rungtynes iš eilės. Gal jau pajutote komandą?

– Tas procesas dar vyksta. Tarpusavio supratimas vis gerėja. Žaidėjams nėra lengva prisitaikyti prie naujo trenerio, bet dabar viskas neblogai. Žingsnis po žingsnio judame į priekį. Norėtųsi, kad nesustotume ir žaidimas tik gerėtų. Iš tų trijų rungtynių du mačus laimėjome išvykoje, kas Lenkijoje yra sudėtinga. Čia nėra ryškių autsaiderių ir favoritų, visos komandos žaidžia apylygiai. 

– Gal galite palyginti Lenkijos čempionato lygį su Lietuvos krepšinio lyga?

– Visada sunku lyginti. Bet iš esmės bendras Lenkijos čempionato lygis, kad ir kaip būtų sunku pripažinti, yra aukštesnis nei LKL. Ypač tai jaučiasi dėl antros lentelės pusės komandų. Skirtumas – akivaizdus. Aišku, Lietuvos vizitinė kortelė – „Žalgiris“. Anksčiau buvo „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ – komandos, kurios stipriai pakeldavo krepšinio lygį. Lenkijos čempionatas – stiprus ir konkurencingas. Būtent konkurencijos šiuo metu trūksta LKL.

– O ar lenkai labiau domisi šalies čempionatu nei lietuviai savo pirmenybėmis?

– Situacija – labai paradoksali. Lietuvoje krepšinis sporte neturi konkurencijos, visi jį žino ir mėgsta, o Lenkijoje krepšinio nėra net tarp populiariausių sporto šakų. Bet tuose miestuose, kurie turi savo komandas, krepšinis yra labai populiarus. Susirenka pilnos salės žmonių, o susidomėjimas tikrai yra nemažas bei jaučiamas. Visos Lenkijos kontekste galbūt krepšinis nėra labai populiari sporto šaka, bet atskiruose regionuose krepšinis yra labai populiarus. Žmonės ir miestai ten tuo ir gyvena. 

Kalbama, kad M.Budzinauskas labiausiai prisidėjo prie pernykštės „Statybos“ sėkmės (Fotodiena.lt)

– Kaip po sezono „Statyboje“ užimant asistento pareigas dabar atsidūrėte Lenkijos klubo vyr. trenerio poste?

– Kadangi buvau nemažai žaidęs Lenkijoje, atsirado kontaktų, kuriuos palaikiau ir gavau pasiūlymą išbandyti save. Derybos su lenkais vyko dar prieš sezoną, tačiau tuomet jos nesibaigė kontraktu. Tačiau kai klubas susidūrė su sunkumais ir vadovai nebuvo patenkinti buvusiu treneriu, tuomet jau kreipėsi į mane. Negalėjau atsisakyti pasiūlymo, nors labai gaila buvo palikti „Statybą“, su kuria nuėjome ilgą ir sunkų kelią. Vilniaus klube jaučiausi savo vietoje ir dirbti buvo labai smagu. Labai džiaugiuosi, kaip kartu su treneriu Gintautu Regina mums sekėsi dirbti „Statyboje“. Man buvo labai įdomu dirbti su šie ekipa. Atmosfera klube buvo puiki, o pats iš G.Reginos išmokau labai daug. 

– Kada dar būdamas krepšininkas pajautėte, kad norite būti treneriu?

– Tiesą sakant nuo pat pradžių turėjau tokį polinkį. Būdamas žaidėjas visada analizuodavau žaidimą ir galvodavau, ką galima padaryti geriau. Pasąmonėje visada ruošiausi būti treneriu ir stengiausi kiek įmanoma daugiau pasisemti iš visų trenerių: ir su kuriais dirbau per savo karjerą, ir su tais, iš kurių mokiausi netiesiogiai. Visas šis susidomėjimas man išeidavo natūraliai. Dar prieš baigdamas karjerą žinojau, kad tikrai tikrai būsiu treneris.

– Krepšinyje yra nemažai kokiomis nors savybėmis labai išsiskiriančių trenerių. O ar jūs bandote būti kuo nors savitas?

– Specialiai kuo nors išsiskirti nebandau. Tiesiog dirbu savo darbą. Stengiuosi iš visų trenerių, kuriuos esu sutikęs, perimti geruosius bruožus ir nekartoti klaidų. O žaidėjai ateityje pasakys, ar kuo nors išsiskiriu.

– Kas maloniau: treniruoti komandą ar profesionaliai žaisti krepšinį?

– Atvirai kalbant, didesnį malonumą teikia trenerio darbas. Tai nereiškia, kad nejaučiau malonumo žaisdamas. Anaiptol, jaučiau milžinišką malonumą. Ir iki šiol jaučiu, nes dievinu ir myliu šią sporto šaką. Bet trenerio darbas man yra priimtinesnis, nes jaučiu, kad galiu labiau save realizuoti. Krepšininko karjerą pradėjau labai vėlai, daug ką norėjosi nuveikti, ne viskas išėjo, ne viską spėjau padaryti, bet dabar norisi realizuoti save krepšinyje.  

„Ilgoji pertrauka“: Lietuvos agentų darbas, vertę pakėlę LKL lietuviai, LKF galimybės „įpirkti“ aukšto lygio žaidėją, krepšininkų ilgaamžiškumas, nutekanti informacija iš klubų ir 3x3 rinktinių galimybės