Išsamiai ir atvirai J.Vainauskas: apie „Lietuvos ryto“ trenerius, klubo sprendimus, „TonyBet“ fenomeną, pasikeitusį grandų veidą ir sugrįžimą (68)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubas nuo 2010 metų gegužės nėra iškovojęs nė vieno titulo. Būtent tais metais sostinės ekipa triumfavo Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) ir į viršų kėlė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurę, tačiau prarado pasitraukusį vadovą Joną Vainauską.

Prieš sekmadienio LKF taurės finalą daugelis net neabejojo, kad „Lietuvos rytas“ nutrauks titulų badą ir triumfuos Panevėžyje, tačiau Aleksandro Petrovičiaus auklėtiniai patyrė nesėkmę prieš Prienų „TonyBet“ komandą.

Pro „Lietuvos ryto“ atsarginių žaidėjų suolelį ėję sirgaliai nevengė replikų – jie keikė A.Petrovičių, prašė jo atsistatydinimo bei reikalavimo J.Vainausko sugrąžinimo. Panašios nuotaikos tvyrojo ir tarp tų, kurie liejo apmaudą portalo Krepsinis.net komentarų skiltyje.

Apie LKF taurės rezultatus, „TonyBet“ pergalių priežastį, „Lietuvos rytą“ situaciją, šalies jaunimą ir sugrįžimo perspektyvas – Krepsinis.net pokalbis su J.Vainausku.

– Ar LKF taurės rezultatai nustebino? – Krepsinis.net paklausė J.Vainausko.

– Šis LKF taurės finalinis ketvertas buvo įdomiausias per visą istoriją. Nustebino tai, kad Prienų klubas per dvi dienas sugebėjo nugalėti abu grandus. Prieš „Neptūną“ išsigelbėjęs „Lietuvos rytas“ turėjo susikaupti ir sutriuškinti „TonyBet“, nes komandų pajėgumas yra labai skirtingas. O tai, kad net gerai sužaidus lyderiams „Lietuvos rytas“ sugebėjo pralaimėti, mane labai nustebino.

– Kur slypi prieniškių sėkmė?

– Noras, užsidegimas, tikėjimas ir dvasia. Visi tie dalykai, kurie buvo labai būdingi „Lietuvos rytui“, bet šis klubas prie viso to dar turėjo ir kokybę. Dabar keistai atrodo Lietuvos krepšinio žemėlapis, kadangi sostinė laikinai persikėlė į mažą Prienų miestą. Reikia pasveikinti „TonyBet“, kad jiems pavyko sukurti tokį stebuklą. Vien šis laimėjimas paverčia „TonyBet“ legendiniu klubu, kuriuo jis išliks ilgam. Lietuviškasis Pini Gershonas Virginijus Šeškus tampa kultine figūra mūsų tautinėje krepšinio padangėje.

– Po fiasko LKF taurės finale buvo atleistas Aleksandras Petrovičius. Padarytas teisingas sprendimas?

– Reikia grįžti prie to, kad visą sezoną daromi veiksmai yra padriki. Dirkas Bauermannas praėjusį pavasarį pasirodė blankiai ir su juo kontrakto pratęsti nereikėjo. To pasėkoje sezonas Eurolygoje nepasisekė. Petrovičiaus nereikėjo net samdyti. Man vadovaujant „Lietuvos rytui“, tokių trenerių niekas net nedrįsdavo siūlyti. Tai yra treneriai, kurie į rimtų komandų akiratį nepatenka. Tiek Bauermannas, tiek Petrovičius panašūs tuo, kad mokėjo teisintis ir nusišnekėti per spaudos konferencijas bei gerai leisti laiką Vilniuje. Daugelio nuomone, ne tik mano, krepšinio dalykais tie specialistai rūpinosi labai paviršutiniškai. Nesusiformavo žaidimo braižas, nesimatė trenerio filosofijos.

Atleidimas yra teisingas žingsnis, bet galvoju, kad jeigu jau reaguoti griežtai ir principingai, bandant taisyti klaidas, reikėjo Petrovičių atleisti jau po rungtynių su „Crvena Zvezda“. „Lietuvos rytas“ tikrai buvo pajėgus įveikti Belgrado klubą. Atleidimas šiek tiek pavėluotas, nes jeigu trenerio keitimas būtų įvykęs anksčiau, vien tai būtų leidę „Lietuvos rytui“ iškovoti LKF taurę, taip nutraukiant titulų badą. Naujas specialistas būtų davęs teigiamą impulsą ir apsaugojęs nuo gėdos, kurią visiems reikės jausti kurį laiką.

– Manote, kad stojus prie vairo Dainiui Adomaičiui žaidimas pagerės?

– Lietuvis treneris, lietuviškame čempionate yra geriau už užsienietį, nes jis stengsis labiau už specialistą, kuris parodė jau savo veidą ir jam rūpi tik pasiteisinimai bei savęs pateikimas. Manau, kad dabar bus geriau, bet didelio kokybinio šuolio žaidime nesitikiu. Esu stebėjęs Adomaičio darbą studentų rinktinėje ir tiek galiu vertinti. Galiu pasakyti, kad labai „Lietuvos ryto“ žaidimas nepagerės, bet galbūt atsiras vienybė ir kovingumas, kurio šį sezoną gerokai trūksta.

– Antano Kavaliausko įsigijimas atrodo logiškas sprendimas. Kiek jis bus naudingas?

– Tai reikėjo padaryti prieš sezoną. Reikėjo nepasilikti Lydekos ir nepirkti Glyniadakio, o įsigyti Kavaliauską ir dar būtų likę daug pinigų antram vidurio puolėjui. Kavaliauskas buvo laisvasis agentas ir jį tikrai galima buvo kviesti. Šį sezoną Kavaliauskas padės tikrai. Pirmiausia todėl, kad Songaila galės rungtyniauti savo įprastoje sunkioje krašto puolėjo pozicijoje. Antra, Omaras Cookas turės daug daugiau laisvės, nes galės žaisti derinį „du prieš du“. Čia mes nekalbame apie tą krepšinį, kuris kažkada buvo žaidžiamas Vilniuje. Čia turiu omenyje elementarų žaidimą, kurį dar vilniečiams reikia pasiekti. Keista, kad balandžio mėnesį reikia dėlioti krepšinio abėcėlę. Bet tai reikia padaryti, nes kitaip gali laukti dar vienas nusivylimas.

Sutartį „1 plius 1“ reikėtų vertinti atsargiai, nes jeigu komanda laimės LKL ir pateks į Eurolygą, Kavaliauskas nėra pakankamai pajėgus būti startinio penketuko „centru“. Po sezono reikėtų viską apsvarstyti protingai.

– Sezono pabaigoje komandas ištinka bėda, kad legionieriai pasiilgsta namų arba tiesiog dingsta motyvacija. Kaip jūs spręsdavote tokias problemas?

– Tai yra bėda ne tik legionierių, bet ir visos komandos. Taip jau būdavo, kad iki gegužės mėnesio sugebėdavo laimėti titulus, pasirodyti Eurolygos „Top 16“ etape, tuomet komandai natūraliai trūkdavo motyvacijos. Paskutinis mėnuo būdavo sunkiausias, kadangi reikėdavo ekipą iš naujo nuteikinėti, iš naujo motyvuoti. Reikėdavo padaryti paskutinę stovyklą ir rasti tiek asmeninę, tiek komandinę motyvaciją. Buvo daug priemonių.

Pagrindinis variklis LKL finalo metu – vietiniai žaidėjai. Išskyrus 2005 metų finalo seriją, kai komanda jau neturėjo psichologinių jėgų kovoti, kadangi buvo laimėjusi ULEB taurę, visais kitais atvejais legionieriai kovojo tuo pačiu ritmu kaip ir vietiniai krepšininkai. Tą motyvaciją įmanoma surasti ir prikelti komandą paskutiniam kokybiniam šuoliui. Visada „Lietuvos ryte“ žaisdavo krepšininkai, ištroškę titulų. Ateidavo tie, kurie nebuvo nieko laimėję. Visiems ta galimybė kažką iškovoti ir išsivežti medalį, būdavo įdomi. Viską reikėdavo tik sujungti į bendrą komandinį tikslą.

Krepšininkai itin gerbdavo J.Vainauską

– Edas Nickus išsakė įdomią mintį: „Dabar tokių krepšininkų Lietuvoje, kurie iš tikrųjų norėtų „prasimušti“ į Eurolygą, nelabai ir yra.“ Ar pritariate, kad šiuo metu jaunimas nenori ir neturi motyvacijos siekti aukščiausių tikslų?

– Nickus dažnai turi pakankamai įdomių įžvalgų. Dabar pasikeitė LKL grandų sudėties atrankos kriterijai. Dabar atsirado daug atsitiktinių sprendimų. Galima drąsiai sakyti, kad šį sezoną pusė žaidėjų į „Žalgirį“ pateko iš bėdos. Reikia prisiminti, kad jaunimas, papildęs Kauno klubą, dar praėjusį sezoną rungtyniavo NKL ir tai darė vidutiniškai. Dar visai neseniai jauniems žaidėjams prasimušimas į „Žalgirį“ arba „Lietuvos rytą“ būdavo gyvenimo misija. Dabar LKL grandai žaidėjus renkasi pakankamai nekvalifikuotai arba iš bėdos, arba iš reikalo, todėl tiems žaidėjams sunku suprasti, ką turi padaryti, kad į juos atkreiptų dėmesį. Anksčiau būdavo lyg ir aišku, kad turi atsiskleisti Šiaulių, Kėdainių ar kokioje nors kitoje komandoje. Dabar atrodo, kad rodyk nerodęs, bet vieni yra užsidarę savo kieme, kiti savo, ir nieko neparodysi. Ta motyvacija gali dingti ir dėl to.

Bendras krepšinio fonas taip pat pasikeitė. Labai krito susidomėjimas krepšiniu, kadangi sunku suprasti pagrindinių komandų tikslus, sprendimus ir juos pateisinti. Daugelis pavargo laukti, kada tas krepšinis sugrįš, ypatingai Vilniuje. Kaunas unikalus tuo, kad ten daug žiūrovų susirinks nepriklausomai nuo to, kaip žaidžia „Žalgiris“. Tai yra daugiau patriotiškumo apraiškos, nei krepšinio vertinimas. Vilniuje situacija kita – čia visi laukia gero krepšinio ir laukia pakankamai ilgai. Manau, kad kol komandos valdymo ir sudėties formavimo kriterijai neįgaus pirmykštės formos, kuri garantavo sėkmę, tol bendras krepšinio lygis ir susidomėjimas kris. Tai atsilieps ne tik didžiosioms komandoms, bet ir visiems kitiems. Tai matėme ir LKF taurės finaliniame ketverte, kur arena buvo užpildyta tik iš dalies. Tie finalai, kuriuos prisimenu aš, surinkdavo pilnas tribūnas. Dabar pasikeitė intriga: anksčiau būdavo klausimas, ką parodys „Lietuvos rytas“ ar „Žalgiris“, o dabar kalbama, ką pademonstruos „TonyBet“ ar „Neptūnas“. Tai gali būti žavinga tiems, kas mėgsta į krepšinį žiūrėti su šypsena. Bet tiems, kas gyvena iš krepšinio arba gyvena krepšiniu, tokios diskusijos yra didelis nuosmukis.

– Internautai vis dažniau su nostalgija prisimena jūsų nuveiktus darbus „Lietuvos ryto“ klube. Pačiam malonu, kad jūsų darbai vertinami ir prisimenami?

– Man visada smagu, kai žmonės manimi tiki ir vertina. Tai mane skatina kažko siekti, kažką toliau kurti krepšinyje. Dabar aš padariau pertrauką ir mano sugrįžimas į krepšinį ilgai netruks. Dabar reikia aiškiai suprasti, kokia yra padėtis „Lietuvos ryte“. Klubą reikia kurti iš naujo, nes viso padaryto įdirbio nebeliko. Laukia didelis ir sunkus darbas. Nežinia, ar jis atiteks man, ar kažkam kitam. Sunku tai prognozuoti. Tikrai lengva nebus.

– Jeigu „Lietuvos rytas“ kvies, grįšite?

– Esu sakęs, kad „Lietuvos rytas“ yra mano pirmas pasirinkimas, jeigu toks pasiūlymas būtų. Nežinau, kiek dar turi praeiti laiko, kol viskas susidėlios, bet manau, kad netolimoje ateityje viskas turėtų išsispręsti.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą