Iš pirmų lūpų: Irane rungtyniaujančio P.Čukino pažintis su stereotipais apipinta šalimi ir jos krepšiniu (9)

Kokios pirmosios asociacijos daugumai kyla, išgirdus Irano valstybės pavadinimą? Teroristai, čadromis apsidengusios moterys, maldos kelis kartus per dieną ir sumaištis gatvėse.

Jei apie šią šalį bent kažkokią stereotipinę nuomonę susidarę turime kiekvienas, tai apie Irano krepšinį ko gero retas turėtų ką papasakoti.

Šiuo metu Irano pirmenybėse rungtyniauja vienas lietuvis – Povilas Čukinas, į šią Azijos šalį grįžęs po dvejų metų pertraukos. Iš ko daugiau, jei ne iš žmogaus, jau susipažinusio Iranu ir jo krepšiniu, galima sužinoti, kaip iš tiesų atrodo ši tolima ir stereotipais apipinta šalis.

„Šiuo metu esu antrame pagal dydį Irano mieste – Mašade. Prieš tai dvejus metus gyvenau mažame miestelyje. Man Iranas, ypač pietinė jo pusė, primena Turkiją. Labiausiai krentanti į akis taisyklė yra žmonių apranga: vyrai visada turi mūvėti kelnes, o moterys – dengti plaukus skara bei dėvėti drabužius, dengiančius rankas bei kojas. Kai kurios moterys taip pat užsideda juodas čadras ir taip užsidengia veidą, palikdamos atviras tik akis.

Kitas dalykas, prie kurio vis dar negaliu priprasti, yra vietinių vairavimo stilius. Toks jausmas, kad visi prisižiūrėjo filmų „Greiti ir įsiutę“ ar „Taksi“. Čia negalioja kelių eismo taisyklės, o svarbiausia – dažnai spausti garso signalą, kad aplinkiniai žinotų apie transporto priemonę, važiuojančią šalia“, – stereotipinius faktus iškart patvirtino P.Čukinas.

Lietuvis taip pat pastebėjo, jog šios šalies žmonės yra draugiški, nuoširdūs ir paslaugūs, tad prireikus pagalbos, jos ilgai laukti netektų.

„Iraniečiai visada noriai sveikinasi, paklausia, kaip sekasi, po treniruotės pasisiūlo parvežti į viešbutį ar parduotuvę.

Nežinau, kaip kituose miestuose, bet tiek sostinėje Teherane, tiek Mašade nėra tokios vietos kaip miesto centras ar senamiestis. Čia yra tik populiarios gavės su daugybe parduotuvių ar prabangūs rajonai. Žinoma, dar yra lankytinų vietų: tai dažniausiai būna šventyklos. Pavyzdžiui, Mašado mieste yra Imam Reza mauzoliejus, į kurį kasmet pasimelsti atkeliauja milijonai šiitų“, – pasakojo krepšininkas.

Irano pirmenybėse rungtyniauja devynios komandos, o P.Čukino atstovaujama Mašado „Samen“ užima aštuntąją poziciją. Pasak lietuvio, Irano krepšinio nuvertinti nevalia: jo lygis yra vienas aukščiausių Azijoje, o pagrindiniai klubai savo gretose turi geriausius šalies krepšininkus, taip pat atstovaujančius nacionalinei komandai.

„Kiekvienos ekipos žaidimo stilius yra skirtingas. Anot vietinių, Irane šiuo metu yra trys geri treneriai, vadovaujantys lyderiaujančioms ir didžiausius biudžetus turinčioms komandoms. Tiesa, daugeliui žaidėjų trūksta krepšinio pagrindų, bet dėl to jų negalima kaltinti – čia paprasčiausiai trūksta specialistų, o krepšinio jiems teko mokytis stebint NBA rungtynes.

Būtent dėl to tik lyderiaujančios komandos turi aiškius žaidimo rėmus, gynybines sistemas, ten vyrauja komandinis žaidimas, panašus į europietišką. Šias žinias iraniečiams perteikė užsienio treneriai, dirbę su Irano rinktine (pavyzdžiui, Memi Bečirovičius). Visos kitos ekipos žaidžia padriką žaidimą, pagrįstą greitomis atakomis arba metimais po kelių perdavimų.

Derėtų paminėti ir tai, kad kiekvienais metais šios šalies čempionai dalyvauja Azijos klubų čempionate (WABA) ir ten užima prizines vietas“, – pažymėjo P.Čukinas.

Čukinas

Sezoną lietuvis pradėjo Latvijoje, Jekabpilio „Jekabpils“ klube. Priežastis, kodėl jis atsisveikino su šia komanda, buvo labai paprasta – sugrįžus traumuotam pagrindiniam vidurio puolėjui vietos ekipoje P.Čukinui nebeliko. „Su klubo vadovais ir treneriu buvome sutarę, kad galiu likti tol, kol nesusirasiu kitos komandos. Esu dėkingas „Jekabpils“ už man suteiktas sąlygas sportuoti“, – teigė P.Čukinas.

Pasak lietuvio, prieš pakeliant sparnus į tolimąjį Iraną, šįkart daug baimės nebuvo, o svarbiausias faktorius, nulėmęs sprendimą atvykti būtent čia, buvo žinojimas, kad jis bus vertinamas bei reikalingas ekipai. O aukštaūgio svarbos „Samen“ klubui nuneigti negali niekas: vos atvykęs 32-ejų P.Čukinas tapo pagrindiniu lyderiu, pelnančiu po 17,6 taško, atkovojančiu po 7,4 kamuolio ir atliekančiu po 2,2 rezultatyvaus perdavimo.

„Kai tenka išvykti į svetimas šalis, nerimo visada būna, tačiau tai yra mūsų darbo dalis. Kartais tenka rinktis, kas yra geriau tau ir tavo šeimai. Kiekvienam krepšininkui svarbu žinoti, kad jis yra pageidaujamas komandoje ir nesvarbu, ar tai Lietuva, ar Latvija, ar Iranas. Daugiau nerimo buvo kai teko čia atvykti pirmą kartą, tada tikrai apie Iraną nežinojau nieko, tik tai, ką galima buvo rasti internete.

Kaip ir kiekvienoje komandoje, kurioje žaidžiau, taip ir čia stengiuosi atlikti savo darbą visu šimtu procentų. Atvykdamas neturėjau planų būti lyderiu, paprasčiausiai darau tai, ką moku ir kas man patinka. Už asmeninius rodiklius man svarbiau yra pergalės, o jų mums tikrai trūksta“, – kalbėjo lietuvis, kurio atstovaujama ekipa šiuo metu sąskaitoje turi vos dvi pergales iš dvylikos galimų.

Peržvelgus P.Čukino biografiją ten galima pamatyti ilgą sąrašą užsienio šalių, kuriose jam teko žaisti. Vokietija, Italija, Latvija, Ukraina, Prancūzija, Šveicarija ir jau minėtas Iranas. Ar tai jau sąrašo pabaiga? Nežinia. Aukštaūgis neatmeta galimybės kitą sezoną išbandyti dar vienos naujos šalies krepšinį.

„Vienintelės mintys, šiuo metu besisukančios mano galvoje, yra pabaigti sezoną kaip įmanoma sėkmingiau. Kur žaisiu vėliau, nežinau, bet noriu būti ten, kur būčiau reikalingas. Nesvarbu, ar tai bus užsienis, ar Lietuva. Niekada negalvojau, kad teks žaisti Irane, tačiau gyvenimas padiktuoja viską savaip ir, tiesą sakant, esu dėkingas už tai, nes taip galiu sutikti naujų žmonių bei užmegzti naujų pažinčių. Niekada neatmetu galimybės išbandyti save naujoje šalyje“, – pokalbį baigė P.Čukinas.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys