Iš Maskvos sprukęs J.Voigtmannas pakeliui į namus aplankė ir bičiulį Kaune

Maskvos CSKA klubą paliko visas būrys žaidėjų, tarp kurių buvo ir Johannesas Voigtmannas. Vokietis pirmas nusprendė prabilti apie situaciją Vokietijos žiniasklaidai.

„Mus pritrenkė žinia apie prasidėjusį karą. Po dienos ar dviejų trukusių apmąstymų, nusprendžiau palikti Maskvą. Dabartinėje situacijoje nesutinku, kad Rusijos klubus reikia palikti Eurolygoje. Jeigu čia ir kalbėtume tik apie krepšinį, dabartinė situacija neleidžia to. Rusijos prezidentas atsakingas už tai, kad žmonės žūsta Ukrainoje, o milijonai lieka be savo namų. Aš negalėjau tiesiog likti Maskvoje ir apsimesti, kad nieko nėra nutikę. Ypatingai, kai nežinai, kaip situacija dar keisis. Aš tikrai nesijaučiau saugus“, – sakė aukštaūgis.

J.Voigtmannas dar turi sutartį, kuri galioja iki 2023 metų vasaros, bet tikisi rasti susitarimą ir tapti laisvuoju agentu: „Vis dar turiu kontraktą su CSKA. Žinoma, kad noriu žaisti kaip įmanoma greičiau. Ypatingai todėl, kad rudenį Europos čempionatas vyks namuose, tad noriu būti geriausios sportinės formos. Tikiuosi, kad greitai atsiras galimybė žaisti kitur.“

„Viskas sudėtinga net jeigu ir tikimės, kad karas baigsis greitai. Tikrai ne viskas sugrįš į buvusias vėžes. Mano agentas bando surasti geriausią variantą, kaip nutraukti kontraktą su CSKA. Tokios situacijos dar nėra buvę, todėl tai yra nauja tiek klubams, tiek agentams.“

Vokietis taip pat papasakojo apie savo nelengvą kelionę į namus: „Sekmadienį oro erdvė buvo uždaryta daugeliui Rusijos avialinijų. Taip pat turiu šunį, todėl vienintelė išeitis buvo važiuoti automobiliu. Susirinkau kaip įmanoma daugiau daiktų ir po komandos surinkimo išvažiavau prie Latvijos sienos su šunimi ant priekinės keleivio sėdynės. Važiavau aštuonias valandas praktiškai be sustojimo. Priartėjus prie sienos mano širdies ritmas padažnėjo, kadangi nežinojau, ko tikėtis. Išskyrus tai, kad reikėjo iškraustyti kiekvieną maišą ir pasieniečiai atidžiai tikrino visus daiktus, viskas vyko sklandžiai. Trumpai pailsėjau ir važiavau į Lietuvą, kur užsukau į Kauną pas savo buvusį komandos draugą Janį Strelnieką. Tada grįžau namo pro Lenkiją, tad visą kelionę sudarė apie 2,5 tūkst. kilometrų.“