Į naujas veiklas gyvenime nėręs S.Galdikas sieks dar rasti laiko krepšiniui: būti našta komandai ir sėdėti dėl algos nenoriu (9) interviu

Jei kai kurie žaidėjai apie veiklą po karjeros pradeda galvoti tik tada, kai su krepšiniu atsisveikina, Simo Galdiko pavyzdys yra kitoks.

34-erių vyras apie ateitį mąstyti pradėjo anksčiau, šiemet turėjo minčių ir apie karjeros pabaigą, o galvodamas apie ateinantį gyvenimo etapą, krepšinį sieks suderinti su verslu bei kita veikla.

Kaip Krepsinis.net skelbė jau anksčiau, „Neptūne“ S.Galdikui vietos nebeliko, nors sutartis oficialiai dar nėra nutraukta, o pats krepšininkas to patvirtinti taip pat neskuba. Beje, ir oficialiame komandos puslapyje prie sudėties aukštaūgio taip pat nebėra, tad klubas sezonui ruošiasi be jo.

Vis tik aukštaūgis neslepia vieno – suderinti žaidimą Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) ir nekilnojamo turto verslą šiai dienai būtų per sudėtinga.

Realus variantas, kad 203 cm ūgio centras kelsis į Nacionalinę krepšinio lygą (NKL), kur vedė derybas su „Gargždų“ komanda ir buvo arti susitarimo.

„Noras tikrai nesumažėjo, tiesiog žiūri į ateitį. Negali mesti krepšinio ir tada galvoti: o ką dabar darysiu? Taip nebūna, turi gyvenime planuoti, dėlioti žingsnius į priekį“, – sako S.Galdikas, „Neptūne“ iš viso praleidęs dešimtmetį.

– Simai, kaip einasi jūsų vasara?

– Pailsėti spėjau, tiksliau, nuo krepšinio spėjau, bet darbų pilna. Tiek prie namo, tiek užklasinės veiklos turiu, nesusijusios su krepšiniu. Tėvai nemelavo sakydami, kad prie namo reikės dirbti kasdien. Kita vertus, turiu nuosavą kiemą, bėgioju aplink sklypą, turiu įsirengęs mažą sporto salę – daug privalumų.

– Ar esate iš tų žmonių, kuriems sportuoti namie vienam tinka, ar smagiau kompanijoje su bičuliais?

– Šiaip aišku, su komandos draugais yra geriau, bet užtrunki ilgiau. Chi chi, cha cha, pašneki. Geriausia sportuoti su treneriu, jis ateis su grafiku, pasakys, ką padaryti, be jokių pokalbių. Padarai – laisvas, laiko taupymas.

– Teko skaityti, kad dėl koronaviruso atsidūrėte ligoninėje, kaip sekasi grįžti į sportinę formą?

– Prasibėgau keliskart, prasikvėpavau, ką tik grįžau dirbti su svoriais. Tai tik bandau grįžti į formą. Labai sulieknėjau, nes valgyti visiškai nenorėjau, tą dariau per prievartą, skonio nejaučiau, tad periodas buvo skaudus mano sportinei formai. Nieko, vitaminai, geras sportinis planas turėtų grąžinti mane į vėžias.

– Kiek svorio numetėte, jei ne paslaptis?

– Nežinau, nesisvėriau, bet ką sutinku, visi sako, kad sulieknėjau. Nesu tas, kuris labai skaičiuoja kilogramus, pats jaučiu, kad svorio numečiau, reikės tai susigrąžinti.

– Žinodamas save ir jausdamas, kokia sveikata yra dabar, mano manote, kiek laiko reikės susigrąžinti sportinę formą?

– Prieš pradedant sportuoti su komanda kažkur 3 savaitės. Į savaitę po 4 treniruotes, turėčiau jau jaustis geriau. Dar pasiruošimas sezonui vyks, tad laiko grįžti į formą bus.

Mažeika, Galdikas

– Kiek tenka žinoti, sutartį su Klaipėdos „Neptūnu“ nutrauksite, ar tiesa?

– Visi šneka, bet kol kas kontraktas oficialiai nenutrauktas (Šypsosi). Viskas gyvenime būna oficialu, kai parašai būna padėti, klubai – tiek buvęs, tiek būsimas – paskubės apie tai paskelbti ir neslėps. Tiek aš myliu „Neptūną“, tiek klubas mane, turime gerą istoriją, gerus santykius. Jei ir nutraukčiau kontraktą, tai tikrai ne dėl piniginio faktoriaus.

– Jau anksčiau neslėpėte, kad gyvenime nemažai įsitraukiate į kitas veiklas, visuomenines, politines ir t.t. Ar vasarą nekilo minčių išvis atsisveikinti su krepšiniu, jei laiko jam lieka mažai?

– Tikrai buvo minčių, nes veiklos turiu daug. Čia vienintelis dalykas, kuris mane išvestų iš „Neptūno“ – laiko stoka, kadangi nespėčiau apsidirbti darbų ir tektų rinktis kitą gyvenimo kelią. Krepšinis yra toks, kur 24 valandas turi ruoštis: rungtynės, treniruotės, poilsis, atsistatymas, psichologinis nusiteikimas, koncentracija. Jei pradedi užklasinę veiklą derinti su sportu, visur geras nebūsi. Pradeda kentėti ir verslas, arba tu negali jo išvystyti, kenčia ir sportiniai rezultatai.

Būti klubui našta tikrai nenoriu. Nenoriu sėdėti dėl algos, bet naudos neduodant, nes mano mintys kitur – reikia daryti viską 100 procentų. Kai yra rytinės treniruotės, viską suderinti sunku. „Neptūnas“ yra aukšto lygio komanda, dvi treniruotės per dieną, sportuoji ryte, perpiet nori pailsėti, nes vakare vėl treniruotė, vėliau rungtynės, sudėtinga daryti kažką kito.

– Jei pasirinktumėte išvis netęsti krepšininko karjeros, ar tai lemtų tiesiog galvojimas apie ateitį ir verslo planai, ar galbūt ir noras žaisti jau – nebe tas?

– Noras tikrai nesumažėjo, tiesiog žiūri į ateitį. Negali mesti krepšinio ir tada galvoti: o ką dabar darysiu? Taip nebūna, turi gyvenime planuoti, dėlioti žingsnius į priekį.

– Kai kurie žaidėjai taip ir daro, rungtyniauja, koncentruojasi tik į sportą ir tik po to mąsto, ką veiks vėliau.

– Nežiūriu, ką daro kiti, dėlioju taip, jog viskam reikia pasiruošti, kad viskas būtų nuosekliai, o ne: opa, kas dabar?

– Nekonkretinant klubų, kaip žiūrite į žaidimą NKL? Kur krūvis mažesnis, treniruočių grafikas irgi laisvesnis, gautųsi didesnis žaidimas dėl savo malonumo, suderinant su kita veikla.

– Dėl malonumo nemoku, tai ne mano charakteriui, jei einu žaisti, atiduodu visas jėgas. Visos komandos, kurios moka pinigus, nori matyti rezultatą, tad automatiškai turiu prisiimti atsakomybę ir būti naudingu jų komandai. Treniruočių skaičius man aktualu, nes pagrindiniai darbai man – pirmoje dienos pusėje. Jei galėčiau eiti tik į vakarines treniruotes, man būtų tobula. Pasidarau darbus, vakare pasportuoju, kūną prisižiūriu, esu geros formos – čia tobula.

Juolab aš neinu jaunyn, su metais kaip tik geriau mažiau pasportuoti ir būti rungtynėse pajėgesniu, su daugiau energijos. Nes jaučiu, jog sportuoti dvi dienas iš eilės po dvi treniruotes yra krūvis. Užtenka darbų ir prie namo, šeima, du vaikai – nebūna, kad nieko nebedarai, turi atiduoti duoklę ir šeimai. Atsistatymas ilgėja, tad reikia ieškoti optimalaus varianto, jis man būtų toks: rytai laisvi, vakare pasportuoji.

Galdikas

– O kaip jautėtės fiziškai po praėjusio sezono, ar nuvargintas?

– Fiziškai ne, labiau psichologiškai. Sezonas buvo labai sunkus: pandemija, žaidėjų trūkumas, traumos, pralaimėjimai, psichologiškai buvo tikrai sunku. Aišku, vasara praėjo, laikas gydo, viskas pasimiršo ir atrodo: kur čia ta chebra, rūbinė, vėl treniruotės, rungtynės, vėl norisi to, ką darai visą gyvenimą.

– Žiūrint į tai, ką „Neptūnas“ nuveikė praeitą sezoną, ar tai buvo maksimumas, atsižvelgus į visas aplinkybes?

– Niekada nebus taip, kad po sezono pasakysi: va, viską išspaudėme, padarėme viską ką galėjome. Visada rasi, kur gali būti geresnis, ką galėjai padaryti geriau. Manau, kad „Neptūnas“ galėjo būti geresnis, susirinkti pergalių daugiau, o ne varganai gale pasiimti kelias pergales ir pakilti. Dėl to labai nervinausi, atrodė, galime geriau, bet to neįgyvendinome. Aišku, komanda buvo gana nauja, jaunimo daug – sudėtinga viską padaryti per pirmus metus, kad dirbtume kaip laikrodis.

Bet nieko nepadarysi, gyvenimas kaip jūra, banguoja aukštyn ir žemyn. Buvau su „Neptūnu“, kai buvo labai prastai, kai buvo labai gerai, dabar vėl prasčiau. Tikrai neabejoju, kad ta banga vėl kils aukštyn. Reikia komandai susitvarkyti žaidimą, valdžiai išsispręsti buvusias problemas ir klubas tikrai gali eiti į priekį. Nereikia norėti, kad per 1–2 metus komanda taptų TOP 3, kai buvo nukritus į apačią, nes reikia vėl žingsnis po žingsnio kilti aukštyn.

– Kadangi su „Neptūnu“ esate daug patyręs ir išgyvenęs, ar nelikęs klube vėliau norėtumėte prisidėti prie jo vidinės veiklos, kiek tai leistų laikas ir galimybės?

– Padėti norėčiau, bet ne už atlyginimą. Nes jei gauni algą, tu įsipareigoji, aš manau, kad jei tau moka, turi nuoširdžiai dirbti ir stengtis, rodyti rezultatą. Ne už algą įsipareigojimas mažesnis ir darai tiek, kiek gali, prisiimi mažesnę atsakomybę. Su mielu noru klubui padėjau ir padėčiau, su valdžia bendraujame, tik tiek, kad ne už atlyginimą.

– Karjeros pabaiga vis tiek ne už kalnų, kaip manote, ar „Švyturio“ arenoje iškils jūsų marškinėliai?

– Ar būčiau vertas, vertinti ne man. Žinoma, būtų malonu, bet negali sakyti: iškelkite, nes žaidžiau čia daug metų (Juokiasi). Aišku, dukrai, kuri bando žaisti krepšinį, parodyčiau.

– Kad jau užsiminėte, kaip gavosi, kad dukra pasuko į krepšinį?

– Dukrai bus aštuoneri, o jai batus jau perka suaugusių parduotuvėse, ji aukšta. Šiaip, sakoma, būsimas ūgis sprendžiasi pagal pėdą ir blauzdikaulį, tai gali būti, kad ji augs nemažai. Bus vargo, teks tėčiui siūti rūbus pagal specialius užsakymus kaip sau. Kaip dabar, einu į parduotuvę, ieškau, kur 49 ir didesnis dydis, jei tik pamatau porą – imu, nes kitur nerasiu (Šypsosi).

Nesu tas, kuris sakytų dukrai: eik, būk krepšininkė. Noriu, kad ji sportuotų, nes mūsų šeima sportuojanti. Žmona su dukra kartu su treneriu asmeniškai sportavo visą karantiną, svarbiausia judėti, kad kaulai, nugara gerai formuotųsi, pats vaiko augimas būtų geras, nes yra daug pavyzdžių, kai jaunimas daug sėdi. Iki vasaros dukra sportuodavo po 5 kartus per savaitę: 3 su treneriu ir 2 – krepšinį. Gaunasi už kai kuriuos sportininkus dar daugiau.

Būna tėvų, kurie galvoja, kad va, vaikas bus krepšininkas, jie nori labiau už tą vaiką. Manau, kad vaikui reikia duoti rinktis. Ką sakome mes: reikia sportuoti, kad būtumei sveika ir gerai jaustumeisi, pasirinkti gali bet kokią sporto šaką. Ji daro bendro paruošimo pratimus, kad pasirinkus ateityje bet kokią sporto šaką kūnas būtų paruoštas, subalansuotas.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra