G.Žibėno žodžiai auklėtiniams: nesame favoritai, bet titulą ginsime kaip velniai (8)

Vilniaus „Ryto“ dokumentika „Me2U: Iš Arti“ grįžta su dar vienu atviru ir emocingu pasakojimu apie komandos ir ją supančių žmonių gyvenimą. Naujausiame epizode „Kol širdis plaka“ atsiskleidžia ne tik Artūro Gudaičio atvykimas, paskutinės reguliariojo sezono akimirkos, įtempta ir net penkių mačų pareikalavusi pusfinalio serija su „7bet-Lietkabeliu“, Saviono Flaggo patirta trauma, žvilgsnis į finalą, bet ir autentiška, ilgamečio sirgaliaus Antano istorija.

„Dažnai užsukdavau į B tribūnos mylimą barą „Laiko ratas“. Čia dirbo vienas iš B tribūnai vadovaujančių žmonių – Povilas. Jis pasiūlė, jeigu yra noras, ateiti į didesnio palaikymo grupę. Jų veiklos, išvykos, mane domino, tai taip pakliuvau į B tribūną. Tada pajutau, kaip puiku palaikyti komanda, kai ji žaidžia išvykose.“

Nuo prisijungimo prie aktyvaus komandos palaikymo dar anuomet, kai komanda turėjo „Statybos pavadinimą“, Antanas dalyvavo daugiau nei 20 išvykų po Europą – nuo Bilbao iki Milano.

Antano prisiminimai paliečia ne tik pergales, bet ir sunkumus: fanų konfliktus, emocinius pakilimus bei kritimus. Nepaisant iššūkių – tiek išorinių, tiek vidinių – Antanas niekada nepasitraukė. Net tuomet, kai dėl konfliktų ar sprendimų tribūnoje buvo laikinai atimtas leidimas dalyvauti mačuose.

„Sakyčiau tuo metu mūsų buvo susirinkę tikrai nemažai. Jau tuo metu palaikymas buvo gan galingas. Toliau, iki 2010 panašus lygis, kol neatkeliavo į „Lietuvos rytą“ Ginevičius. Tada prasidėjo pykčiai, kaip mes čia priimam iš didžiausių priešų žaidėjus, kaip čia taip gali būti, – vidinius sirgalių konfliktus prisiminė Antanas, – Tada, berods, buvo paskelbtas „ledynmetis“. Bent man tai tikrai buvo atimtas leidimas dalyvauti mačuose. Tuo metu buvo toks stabdis. bet vėliau kažkaip susitvarkė, po truputį. Atėjo nauji jaunuoliai, kurie ir šiuo metu vadovauja ir tada palaikymas tikrai atgijo. Atsirado ryšys su visa arena, palaikymas nuostabus,“ – pasakojo ilgametis sirgalius.

Nepaisant to, kiek metų prabėgo ir kiek iššūkių teko įveikti, Antanas niekada nesiruošė pasitraukti iš palaikymo grupės. „Ryto“ komanda tapo jo gyvenimo dalimi, kurią jis myli ir kurią palaiko visa širdimi.

„Toks mūsų tikslas – palaikyti komandą, kad ji stengtųsi kuo geriau sužaisti ir laimėti. Aišku, čia visų tokie norai, ne visada taip išeina, – apie įprotį matyti laimėjimus ir pralaimėjimus kalbėjo Antanas. – Tokia trauka, kad atrodytų lyg tai galėtum jau palikti, bet darbą palikau, o „Ryto“ nesigauna niekaip, kol kas. Aišku, ateis laikas, kai išeisim visi, bet dar kol kas, dar tokio noro nėra.“

Epizode taip pat galite išvysti ir komandos mintis ir emocijas per įtemptą, fizišką ir emocingą pusfinalio seriją bei žvilgsnį į jau šiandien prasidedantį finalą prieš Kauno „Žalgirį“.

„Bus daug sunkesnė kova nei pusfinalyje. Turime išlikti susikoncentravę. Negalime atrodyti taip, kaip atrodėme Panevėžyje. Taip neatrodysime, nes turime būti alkanesni ir labiau norėti. Aišku, tai vienintelis receptas, kaip mes galime pasipriešinti. Neapžaisime „Žalgirio“ penki prieš penkis, turime paimti juos noru, užsidegimu, visomis tomis savybėmis, kurios yra ne tik apie krepšinį,“ – apie galimybes laimėti kalbėjo Artūras Gudaitis.

„Negalime labai švęsti. Darbas nėra baigtas. Liko dar trys. Taip, mes nesame favoritai, bet titulą ginsime kaip tikri velniai. Niekam nieko neatiduosime. Nesvarbu kokiame lygyje jie žais, kalbame tik apie mus, tik apie save. Šiandien nugalėjome patys save, buvome susikaupę. Tai vienintelis šansas, kurį turime, – po patekimo į finalą rūbinėje kalbėjo vyriausiasis „Ryto“ treneris Giedrius Žibėnas.