G.Maskoliūnas: apie U20 čempionatą, permainas „Ryte“ ir pamąstymus apie vyr. trenerio darbą (3)

Gustas Maskolūnas – Vilniaus „Ryto“ trenerių štabo narys, dirbantis Giedriaus Žibėno štabe nuo pat pastarojo, kaip vyriausiojo trenerio darbo pradžios sostinės klube. Ilgus metus beveik nekitusį „Ryto“ štabą, šią vasarą supurtė permainos. Trenerio asistento postą paliko į Ostendės „Filou“ klubą vyr. treneriu dirbti išvykęs Georgios Dedas.

G.Maskoliūnas neslepia, kad graiko išvykimas tiek jam, tiek klubui buvo skausmingas, tačiau atskleidė, jog nekantrauja dirbti su naujaisiais kolegomis Vesa Vertio ir Nedu Pacevičiumi.

„Jau dabar, kalbant telefonu su jais abiem matosi, kad bus labai daug naujų idėjų, bet tuo pačiu stengsimės išlikti prie tų pačių „Ryto“ principų“, – teigė 28-erių strategas.

Vasarą G.Maskolūnas neturėjo daug laiko poilsiui, kadangi dirbo Dariaus Songailos štabe, atvedusiame Lietuvos U20 rinktinę iki Europos čempionato sidabro. Anot G.Maskoliūno darbas su buvusiu legendiniu Lietuvos krepšininku buvo itin vertinga patirtis.

Krepsinis.net portale – pokalbis su vis dar jaunu, tačiau jau nemenką patirtį trenerio asistento rolėje sukaupusiu G.Maskolūnu apie patirtį U20 čempionate, jaunuosius „Ryto sistemos krepšininkus, klubą papildžiusius trenerius ir žaidėjus.

– Kaip atrodo asistento darbas jaunimo čempionatuose? Kuo skiriasi darbo specifika jaunimo čempionatuose ir vyrų krepšinyje?

– Pirmiausia, jaunimo čempionatuose yra ženkliai mažiau miego. Tvarkaraštis labai intensyvus: rungtynės vyksta viena po kitos, todėl pasiruošimas ir skautinimas dažniausiai atliekami jau pasibaigus rungtynėms. Buvo tikrai nemažai bemiegių valandų, bet turėjome labai gerą skautą Martyną Gailiūną, kuris atliko didžiąją dalį darbo. Tiek aš, tiek Darius (Songaila) pridėjome savo idėjų, bet Martynas atliko tikrai gerą varžovų analizę. Pagrindinis skirtumas tarp darbo klube ir rinktinėje – laiko trūkumas. Rinktinėje turi viską minimalizuoti taip, kad galėtum perteikti per vieną treniruotę ar vaizdo analizės sesiją.

– Ar po ne pačio sėkmingiausio starto grupės etape, tikėjote, kad komanda gali nueiti iki finalo?

– Taip, tikėjome visada. Dar pasiruošimo metu mes, trenerių štabas, matėme, kad turime didelį potencialą, tačiau mums dar kažkiek trūko „chemijos“. Grupės rungtynės mums padėjo įsivažiuoti, pamatyti tiek savo stipriąsias, tiek silpnąsias puses. Tuomet susikoncentravome į tai, ką mokame geriausiai, ir su kiekvienomis rungtynėmis augome. Svarbiausia buvo mažinti klaidas, neleisti varžovams dominuoti puolime atkovotais kamuoliais, išpildyti detales. Pastebėjome, kaip patys žaidėjai augo – jie ėmė suprasti, kas veikia, o kas ne. Kai prasidėjo atkrintamosios, mes, treneriai, matėme, kad komanda žaidžia taip, kaip tikėjomės nuo pat pradžių.

– Kokias matytumėte pagrindines nesėkmės finale priežastis?

– Italai į finalą atėjo vos aštuoniese – turėjo daug traumų, bet buvo labai užsivedę. Ne tai, kad mums trūko motyvacijos, bet tikrai jautėsi, jog trūko kažkiek energijos po pusfinalio su prancūzais. Italams pasisekė – jie pataikė kelis lengvesnius ir sudėtingesnius metimus, o mes pradžioje labai prastai pataikėme, mūsų procentai buvo žemi. Finaluose labai svarbu, kam „sukrenta“ pirmieji metimai – mums šį kartą tiesiog nepavyko. Trečiajame kėlinyje buvome sugrįžę iki penkių taškų, bet tada Francesco Ferrari pataikė du labai skaudžius tritaškius, kurie buvo tarsi šaltas dušas. Visos tos detalės buvo akcentuotos, bet kartais tas jaunatviškas maksimalizmas nepadeda.

– Jaunimo čempionate buvote Dariaus Songailos asistentas, dirbote su juo ir vyrų rinktinės štabe. Kaip galėtumėte apibūdinti jį kaip trenerį? Ar matote daug skirtumų tarp jo ir kitų specialistų su kuriais teko dirbti, atsižvelgiant į tai, kad Darius keletą metų praleido NBA?

– Darius – tikras žaidėjų treneris, ir tai šiandieniniame krepšinyje, kai vis daugiau laivės atiduodama žaidėjams yra labai svarbu. Bet tuo pačiu jis yra labai detalus. Jis daug dėmesio skiria tokiems aspektams kaip užtvarų kampai, pasiruošimas, išbėgimas ir panašiai. Jis turi begalę idėjų, tačiau per trumpą laiką ne viską pavyko įgyvendinti. Bet matosi, kad Darius turi didelį potencialą būti puikiu treneriu – jis atsineša milžinišką treniravimo patirtį tiek iš NBA, tiek iš Europos. Taip pat, aišku, buvo labai aukšto lygio žaidėjas ir tą, per karjerą sukauptą bagažą, gali perteikti. Man asmeniškai tai buvo labai vertinga patirtis – dar vienas žingsnis į priekį mano trenerio karjeroje.

– Nemažai rinktinės krepšininkų kitą sezoną kelsis į NCAA. Pats, dar siekdamas žaidėjo karjeros, mokėtės ir žaidėte JAV. Vėliau, kaip treneris, matėte žaidėjų grįžusių iš JAV pavyzdžių. Ar JAV yra geriausia kryptis jaunam krepšininkui?

– Viskas priklauso nuo to, kur tu važiuoji. Dabar persikėlimai tarp universitetų tapo įprasta praktika. Dažnai kalbuosi su žaidėjais, kurie nori važiuoti į JAV, ir kartais jiems reikia priminti, kad jeigu važiuoji „pasiimti pinigų“, tai renkiesi didesnį universitetą, bet tada nereikia tikėtis daug žaidimo laiko. O jei nori tikrai žaisti, augti ir turėti galimybę tobulėti – galbūt geresnis pasirinkimas yra mažesnis universitetas, kuris tau tai garantuos. Puikus pavyzdys – Saint Mary’s universitetas, kur Augustas Marčiulionis tapo 30 minučių aikštelėje praleidžiančiu krepšininku. Matome daug pavyzdžių, kai žaidėjai išvažiuoja, bet visą sezoną nežengia į aikštę. Todėl viskas labai priklauso nuo pačio universiteto ir žaidėjo sprendimo kur važiuoti. Ar NCAA visada geriausias sprendimas? Manau, ne visada. Kai kurie žaidėjai gali sau užsitikrinti vietą LKL ar europiniuose klubuose. Europa ir NCAA – labai skirtingi pasauliai. Pasakyti, kuris kelias geresnis, sunku, bet aišku viena – tokio lygio finansinių sąlygų, kokias dabar siūlo NCAA, Europa pasiūlyti negali.

– U20 rinktinėje žaidė ir „Ryto“ krepšininkas Gantas Križanauskas. Kaip matote jo augimą ir tobulėjimą? Ar, jei liks „Ryte“ kitą sezoną, jis gali tikėtis daugiau žaidimo minučių?

– Šiuo metu jis yra kryžkelėje – svarsto, ar likti Lietuvoje, ar vykti į JAV. Kalbant iš rinktinės perspektyvos ir metų „Ryte“, Ganto progresas labai ryškus. Jis per vieną vasarą fiziškai tiek patobulėjo, kad iškart iš RKL perėjo į LKL. Sezono pradžioje netgi buvo starto penkete. Jis turi visus reikiamus įrankius – stiprų kūną, gerą darbo etiką. Rinktinėje puikiai priėmė savo rolę – nuo pat pirmos dienos jis turėjo gynybinį vaidmenį ir visą čempionatą dengė geriausius varžovų žaidėjus. Su tuo susitvarkė puikiai. Tai vaikis su neįtikėtinu charakteriu – kovotojas, labai treniruojamas, imlus. Tokiems visada norisi linkėti geriausio. Jis turi didelę širdį ir norą tobulėti.

– Kaip vertinate „Ryto“ sistemoje esančių Niko Stuknio ir Deivido Žukausko pasirodymą čempionate?

– Deividas buvo labiau rolinis žaidėjas, nes jo pozicijoje turėjome Justą Stonkų ir Mantą Juzėną. Jam teko prisitaikyti prie skirtingų užduočių ir riboto laiko, bet jis maksimaliai išnaudojo savo minutes. Be to, buvo puikus komandos draugas – garsiausias nuo suolo, kai nežaidė. Tai daug pasako apie jo charakterį. Jei žaidėjas komandos interesus iškelia aukščiau savo – jis visada bus laukiamas nacionalinėse rinktinėse.

Nikas Stuknys šiame čempionate tikrai parodė, kad yra pasiruošęs žengti į aukštesnį lygį. Jo pasirodymas įžaidėjo pozicijoje siuntė signalus tiek „Rytui“, tiek kitiems klubams – vaikinas turi potencialo. 2 metrų ūgio įžaidėjas, kuris labai gerai mato aikštę. Žinoma, turi savo trūkumų, bet jis kryptingai dirba, kad juos ištaisytų.

– Ar kitą sezoną N.Stuknys gali tikėtis šanso pagrindinėje „Ryto“ komandoje?

– Bus matyti. Kol kas mes su „Rytu“ dar esame komplektacijos procese. Dabar stebime rinką ir Niko varianto tikrai neatmetame.

– Prie „Ryto“ trenerių štabo prisijungė Vesa Vertio ir Nedas Pacevičius. Ką naujo, jūsų nuomone, gali įnešti šie specialistai?

– Pradėkime nuo Nedo. Pažįstu jį daug metų, ne kartą buvome priešingose barikadose. Jis puikiai išmano skautingo sritį, moka analizuoti žaidimą ir turi savų idėjų. Kaip žmogus taip pat nuostabus. Man visada įdomu dirbti su naujais žmonėmis.

Kalbant apie Vesa – jis 3 metus dirbo su treneriu Tuomas Iisalo, kuris labai vertinamas visoje Europoje ir dabar yra NBA vyriausiasis treneris. Tai žmogus, kuris žino visą sistemą, supranta, kaip greitai keičiasi šiuolaikinis krepšinis. Galvoju, kad V.Vertio pateiks daug gilių įžvalgų.

Jau dabar, kalbant telefonu su jais abiem matosi, kad bus labai daug naujų idėjų, bet tuo pačiu stengsimės išlikti prie tų pačių „Ryto“ principų. Tiesiog juos dar labiau patobulinsime ir išgludinsime.

– Kiek skaudus klubui Georgios Dedo išvykimas?

– Man asmeniškai – labai skaudus. Jis yra mano geras draugas. Nuo pat pirmos dienos, kai atėjau į klubą, Gergios mane daug ko išmokė. Tačiau, kai atsiranda tokia proga – eiti dirbti vyriausiuoju treneriu į Čempionų lygos klubą – belieka tik džiaugtis už žmogų. Jis per šiuos metus labai daug padėjo „Rytui“, o aš jam linkiu viso ko geriausio. Jis tikrai vertas vyriausiojo trenerio kėdės. Linkiu jam sėkmės tolimesnėje karjeroje.

– Pastaraisiais metais „Rytui“ pavykdavo išlaikyti branduolį, tačiau panašu, kad komanda kitą sezoną pasitiks stipriai pasikeitusia sudėtimi. Kokius sunkumus kelia tie pasikeitimai?

– Nesakyčiau, kad labai stipriai pakeitėm branduolį. Tiesa, nebebus Margirio Normanto, bet lieka Gytis Masiulis, Gytis Radzevičius, Martynas Paliukėnas, Artūras Gudaitis. Apie G.Radzevičių net nėra ką kalbėti – jis jau šeštus metus su mumis. Jis mus pažįsta iš žvilgsnio, todėl tikrai sugebės perduoti viską naujiems žaidėjams. Taip, kažkiek skaudu, kad negalime kasmet išlaikyti to paties branduolio, bet mūsų kultūra ir vertybės išlieka stabilios.

– Ar patys tikėjotės, kad pavyks išsaugoti G.Radzevičių?

– Buvo klaustukų. Matėme daug spekuliacijų, kad neturime jokių šansų jo išsaugoti. Aš kažkaip tikėjau, kad Gytis gali gauti Eurolygos kontraktą, bet gavosi, kaip gavosi. Nepavyko išeiti į Eurolygą, bet, manau, kad jo laikas dar tikrai ateis. Iš „Ryto“ perspektyvos žiūrint, turėti tokį žaidėją kaip Radzevičius yra milžiniškas laimėjimas. Jis užsitarnavo savo vardą tiek LKL, tiek Čempionų lygoje. Turėti jį pas save – didelė nauda.

– Prieš keletą dienų „Rytas“ pasprogdino naujienų portalus ir soc. tinklus paskelbdamas pasirašymus su trimis legionieriais Jerricku Hardingu, Kay'umi Bruhnke ir Jordanu Walkeriu. Ką kiekvienas iš jų gali duoti komandai?

– Pradėkime nuo Bruhnke. Visi matėme, kaip jis dominavo LKL – rungtyniaudamas Mažeikiuose buvo komandos lyderis. Ne veltui jį nupirko stiprus klubas „Türk Telekom“. Tiesa, ten jam nepavyko įsitvirtinti, bet manau, kad Buhnke turi didelį potencialą ir mes jam būsime puiki vieta augti bei parodyti, kad jis gali būti naudingas aukštesniame lygyje. Hardingas ir Walkeris – tai gryni taškų rinkėjai. Hardingas atvyksta iš Ispanijos ACB lygos – visiems žinoma, kad tai stipriausia vietinė lyga Europoje. Turėti tokį taškų rinkėją kaip jis – didelis ginklas puolime. Taip, galbūt jo ūgis gynyboje nepadeda, bet jis turi didžiulį norą gintis. Nesakyčiau, kad tai vien tik puolimo žaidėjas. Tas pats su Walkeriu – jis Čempionų lygoje demonstravo nuostabius pasirodymus. Jis ne tik pats susikuria progas, bet ir kuria kitiems. Jie abu bus svarbūs tiek mūsų puolimui, tiek gynybai. Tikiu, kad šie žaidėjai puikiai pritaps ir užvedinės „Ryto“ publiką.

– Ar vis dar sapnuojate Sylvaino Francisco tritaškį ketvirtosiose LKL finalo rungtynėse?

– Tai jau istorija. Aš nieko nebegaliu pakeisti. Kaip buvo, taip buvo. Galvoju, kad mes tada parodėme, jog buvome verti pergalės. Prieš metus metimas neįkrito, šiemet – įkrito. Viskas. Tai jau tapo istorija ir aš apie tai per daug nebegalvoju.

– Keturis su puse sezono dirbate „Ryto“ trenerio asistentu. Ar nekyla noras save išsibandyti vyriausiojo trenerio vaidmenyje?

– Geras klausimas. Šiemet ta mintis buvo kilusi, bet nusprendžiau dar pasilikti „Ryte“. Esu aukščiausioje organizacijoje, dirbu asistentu – tai labai vertinga patirtis. Be to, pasikeitus trenerių štabui, manau, kad tai atneš dar daugiau naujų idėjų, patirties ir kitokio matymo, kuris padės man tobulėti. Kas bus ateityje niekas nežino. Faktas, kad kuo toliau, tuo dažniau apie tai pagalvoju. Bet man tik 28-eri. Jei atsirastų galimybė, tikrai svarstyčiau, bet šiai dienai esu labai laimingas ten, kur esu. Jaučiuosi dėkingas treneriui Žibėnui bei visam štabui už pasitikėjimą.

– Bet, kaip suprantu, jaučiatės pasiruošęs?

– Šimtu procentų niekada nebūsi tikras, kol nepatirsi. Galiu sakyti, kad šiandien jaučiuosi pasiruošęs, bet gal rytoj – nebe. Kai ateis ta proga ir pats sau pasakysiu, kad jau laikas – bandysiu. Dabar dar turiu daug kur augti, mokytis ir kaupti patirtį. O kai ateis ta diena „X“, tuomet bandysiu priimti teisingiausią sprendimą.

Krepsinis.net praktikantas Tadas Pašiušis