Fizika ir matematika (2 dalis) (21)

Kaip numetusiam jauką žvejui įdomu stebėti žuvų reakciją, taip ir man buvo smagu regėti mūsų visažinių kulto fanatikų reakciją, man prabilus jiems kiek neįprasta mokslo, skaičių ir argumentų kalba. Daugelis, ant šiukšlyno susirenkančias varnas primenančių rėksnių, išgirdę jiems negirdėtus žodžius, pritilo. Kąsnis, matyt, buvo ne visai pagal žiaunų parametrus. Tačiau, kaip ir tikėjausi, užteko ir į argumentus atsakiusiųjų nenuginčijamu – „Tu pats kvailys“. Juk kritikuot suformulavusį bet kurią tiesą yra nepalyginamai lengviau nei pačiam nors ką suformuluot. Atsakyt klausimu į klausimą, visiškai pakeist pokalbio temą yra seni kontrargumentų neturinčių diletantų triukai.

Pirmoje mūsų diskusijos dalyje aš net neprisiliečiau prie tokių, aukščiausiąją prabą turinčius žaidėjus nuo vidutiniokų skiriančių parametrų, kaip – intuicija, improvizaciniai gebėjimai, žaidimo skaitymas ar mąstymo greitis. Nes namo statyba paprastai prasideda ne nuo stogo. Kad technikos veiksmų atlikimo įgūdžių bei bendrojo fizinio pasiruošimo kokybė yra bet kurios sporto šakos pagrindas puikiai praėjusiame pasaulio čempionate iliustravo JAV rinktinė. Nebuvo tarp tų juodukų nei vieno, turinčio Sabo mąstymo greitį ar Šaro žaidimo skaitymą, bet į gerokai daugiau galvotų žaidėjų turinčias baltaodžių rinktines jie, vaizdingai kalbant, nusišluostė kojas. “Fizikos” ir žaidimo įgūdžių kokybė leido Amerikos vaikams žaisti gerokai intensyvesnį krepšinį nei jų oponentams. Tiek gynyboje, tiek ir puolime. Nei viena baltaodžių komanda nesugebėjo taip įgreitint kamuolio, kad šis judėtų greičiau už amerikiečius. Nes persvara „fizikoje“ buvo triuškinanti. Ir to pakako. Nesiginčiju, kad jei jie būtų turėję dar ir keletą „žaidimo skaitytojų“, persvara būtų virtusi tiesiog nepadoria.

O mano teiginių teisingumą įrodė juk ne tik amerikiečiai. „Fizikos“ svarbą, ko gero, dar akivaizdžiau įrodė mūsų šalies komanda. Juk lyginant net su Butauto-Kurtinaičio Lenkijoje strigusia rinktine, mąstytojų čia buvo mažiau. Individualiu meistriškumu (krepšinio technikos įgūdžių kokybe) Kemzūros „Team“ žaidėjai atrodė tikrrai „žemesnės prabos“. Gerų europinio lygio žaidėjų vardą turinčius brolius iš pavilnės bei Marijoną pakeitė jiems, rodos, neprilygstantys debiutantai - Klimavičius, Andriuškevičius, Seibutis. Tačiau užteko vien to, kad komanda buvo akivaizdžiai geriau pasiruošusi fiziškai ir žaidimas jau buvo visai kitoks. Kai kurie interkomentatoriai krepšinį dažniausiai analizuoja kalbėdami kone išimtinai apie žaidimą puolime. Kamuolio judėjimas, užslėpti pasai ir kiti mėgėjams labiausiai į akis krintantys dalykai, matyt, užstoja gerokai svarbesnius, nepastebimus jau vien dėl savo paprastumo. Žaidimas gynyboje gi yra pakankamai nuobodus darbas. Ir žaidėjui ir, ypač, tūlam žiūrovui. Darbas, beje, atimantis daugiausia jėgų ir energijos. Ir dažniausiai nulemiantis komandos rezultatus. Talentingiausieji ir gynyboje nevengia perskaityt blogai užšifruotų varžovų sumanymų, tačiau jei tu vien stovėsi ir skaitysi, tapsi kiauru kaip rėtis skaitytoju. Tiek amerikiečių, tiek kitų elitinių komandų žaidimo kokybė, visų pirma, susijusi su maksimaliai intensyvia ir kokybiška gynyba. Kaune „Žalgirį“ patikrinusios komandos iš Tel Avivo strategas D. Blatas po rungtynių tai įvardijo kaip svarbiausią savo komandos pergalės sąlygą. Ne „kamuolio vaikščiojimą“, ne mąstymo greitį ir net ne drausmės puolime laikymąsi.

Tokia gynyba dažniausiai pasižymėdavo Jono Kazlausko vadovaujamos komandos. Tokią gynybą žadėjo ir Butauto-Kurtinaičio duetas. Ir jei „fizika“ būtų reikiamo lygio, gal būtų savo pažadus ir tesėję. Juk vyrams ir tada netrūko nei motyvacijos nei patriotizmo. Todėl dėl komandos fiasko Lenkijoje apkaltinti vien krepšinio trenerius buvo ne visai objektyvu.

Kalbu apie tai, nes šiokių tokių abejonių kyla ir dėl abiejų mūsų Eurolygoje dalyvaujančių komandų žaidėjų funkcinės būklės. Labai keista man pasirodė pernykštė M. Begičiaus gaivinimo istorija. Prieš tai normalų sezoną turėjęs žaidėjas vos laikėsi ant kojų. Ir per visą sezoną ant jų taip ir neatsitojo. Suprasčiau, jei jis būtų ligonis arba alkoholikas. Tačiau panašu, kad nei vieno nei kito atvejo nebuvo. Ypač akcentuojama žaidėjų rotacija šiandieniniame „Žalgiryje“ abejonių nesumažino. Galbūt nepakankamas žaidėjų fizinis parengtumas daro tam įtaką? Žinoma, pailsėję krepšininkai gali tikrai intensyviau dirbti gynyboje, tačiau, neretai dėl to prarandamas žaidimo ritmas ir skonis puolant. Tikrai nelaikau savęs geresniu žinovu ir nesiperšu į jokius konsultantus. Bet abejonių turiu.

Kito „bokšto ne dvynio“ sveikata aptarta jau ne kartą. Komandos pasiruošimas tarpsezoniu, kalbant švelniai, tirštoje migloje. Trenerių kaita, žemiau juostos nuolat daužantys pralaimėjimai mūsų tyrimo tikrai nepalengvins. Palikime juos ramybėje. Šiandien ji „Rytui“ svarbesnė už bet kuriuos tiksliuosius mokslus.