Filmo "Kita svajonių komanda" režisierius: juosta turėtų įkvėpti žmones (1)

Triumfas 1939 metų Europos čempionate. Sunkūs okupacijos metai. Trėmimai, apribojimai, sovietų kontrolė. Pirmųjų nepriklausomybės spindulių didvyriai. Pasaulį pribloškęs Lietuvos sugrįžimas į olimpines žaidynes ir nukauti didžiausi varžovai. Visi šie Lietuvos istorijos vingiai tilpo Amerikos lietuvio Mariaus Markevičiaus filme „Kita svajonių komanda“.

Sukrečiančių, jaudinančių, graudinančių ir šypseną sukeliančių kadrų kupinoje juostoje režisierius siekė įkūnyti sunkų Lietuvos kelią nepriklausomybės ir pripažinimo link. Išsivadavimą iš geležinių sovietų gniaužtų per krepšinio prizmę pademonstravęs M. Markevičius teigė, kad šis filmas turėtų būti pavyzdžiu ir įkvėpti žmones.

Kur pats buvote 1992-aisiais? Ar atsimenate olimpiadą?

Tuo metu buvau moksleivis ir labai mėgau krepšinį. Nuo pat gimimo gyvenau Los Andžele, tačiau nuolat domėjausi Arvydu Saboniu, Šarūnu Marčiulioniu. Per televizorių stebėjau ir 1988 metų žaidynes Seule. Nors tada man buvo tik 12 metų.

Kokią komandą palaikėte Seule?

Buvo sunku, nes labai mėgau Los Andželo „Lakers“ komandą ir daugelį kitų NBA klubų, tačiau sovietų rinktinės pagrindą sudarė lietuviai. Kai jie laimėjo finale, laikraštyje „Los Angeles Times“ buvo išspausdinta lietuvių ketveriukės nuotrauka ir jie vilkėjo raudonus marškinėlius. Mokykloje bandžiau paaiškinti, kad jie lietuviai, ir džiaugiausi jų sėkme. Tikinau, kad jie nėra rusai, tačiau manęs nesuprato ir buvo pikti. Jie galvojo, kad jie yra mūsų priešai ir komunistai. Tada aš supratau, kad situacija Lietuvoje nėra gera. Mano draugai nežinojo, kad Sovietų Sąjungoje yra begalė skirtingų kultūrų ir jos nori kovoti prieš sistemą.

Su kokiais sunkumais susidūrėte kurdamas filmą?

Na, kuriant filmus yra susiduriama su įvairiausiais sunkumais, tačiau daugiausia keblumų kilo dėl keliavimo. Daug interviu filmavome ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Kaip minėjau, esu kilęs iš Los Andželo, tačiau ten nenufilmavome nė vieno epizodo. Taip pat teko paprakaituoti ieškant archyvinių kadrų. Džiugu, kad nė vienas iš pašnekovų neatsisakė kalbėti. Visi buvo nuoširdūs ir su malonumu atsiminė tuos laikus ir įvykius.

Kokia filmo perspektyva Jungtinėse Amerikos Valstijose?

Rugsėjo 28 dieną filmas startuos kino teatruose 20-yje miestų ir tada sužinosime, kokia žmonių reakcija į jį. Festivaliuose juostą priėmė puikiai ir kritikai atsiliepė teigiamai. Daugelis žiūrovų man sakė, kad ši istorija yra labai svarbi ir įkvepianti. Šiuo metu mus supa depresija – karai, ekonominė krizė, todėl šiame filme rodomų žmonių darbai bus pavyzdžiu. Manau, kad tai bus viena iš nedaugelio progų amerikiečiams susipažinti su Lietuva.

Ar pats žaidžiate krepšinį?

Taip. Vaikystėje norėjau tapti profesionaliu krepšininku, tačiau taip neatsitiko. Šiuo metu žaidžiu dėl malonumo ir norėdamas palaikyti fizinę formą.

Kodėl epizodų su Artūru Karnišovu filme tiek nedaug?

Tiek apie jį, tiek ir apie kiekvieną iš minėtų krepšininkų būtų galima sukurti atskirus filmus. Tikrai buvome nufilmavę begalę medžiagos ir jos visos sutalpinti negalėjome. Manau, kad planuojamame išleisti DVD bus nemažai nematytų kadrų ir interviu. Negalėjau šioje juostoje rodyti vien krepšinį. Žmonės turi sužinoti, kur yra Lietuva ir kokia yra jos istorija.

Ar rinkdamas medžiagą jūs pirmą kartą atvykote į Lietuvą?

Ne, lankiausi čia 1993-aisiais. Buvau atvykęs keletą kartų, nes čia gyvena mūsų giminės. Filmuodamas juostą lankiausi Lietuvoje gerokai dažniau. Nuo pirmojo vizito ir šios akimirkos Lietuva labai pasikeitė. Malonu stebėti, kiek toli šalis nužygiavo. Norėčiau, kad Lietuva taptų pavyzdžiu kitoms valstybėms. Jei mano filmą pamatytų Egipto ar Libijos gyventojai, galbūt ir jie pagalvotų, kad po keleto dešimtmečių situacija gali pasikeisti teigiama linkme.

Kaip pavyko išpuoselėti lietuvių kalbą?

Aš manau, kad nekalbu gerai, nes kalbėti lietuviškai tenka retai. Kaip bebūtų, namuose lietuvių kalba man buvo pirmoji, nes lietuviškai kalbėdavomės ir su tėvais, ir su seneliais. Šeštadieniais lankiau lietuvišką mokyklą. Norėjau išlaikyti šaknis, domėtis kultūra. Amerikos lietuviai labai vertina savo lietuvybę. 

„Ilgoji pertrauka“: Lietuvos agentų darbas, vertę pakėlę LKL lietuviai, LKF galimybės „įpirkti“ aukšto lygio žaidėją, krepšininkų ilgaamžiškumas, nutekanti informacija iš klubų ir 3x3 rinktinių galimybės