E.Skersis: apie skaudaus sezono pamokas, naktinį pokalbį su Ž.Urbonu, R.Kurtinaitį Utenoje ir „Juventus“ panašumą su „Žalgiriu“ (10) interviu

Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ komandos atstovai su lengvu pavydu gali žvelgti į ekipas, dar tęsiančias sezoną Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“).

Nemažai problemų turėję uteniškiai reguliarųjį sezoną baigė ne taip, kaip tikėjosi, ketvirtfinalyje neturėjo daug šansų prieš Panevėžio „Lietkabelį“ ir pralaimėjo 0:3, o dabar „Uniclub Casino – Juventus“ vadovai jau braižo kito sezono gaires.

„Nebuvo kada ilsėtis, yra darbų, kuriuos reikia ir dar ilgai reikės daryti. Reikia jau galvoti apie kitą sezoną“, – Krepsinis.net sako klubo direktorius Eimantas Skersis.

Šis sezonas suteikė daug pamokų Utenos ekipai. Komanda ruošiasi gana gausioms permainoms žaidėjų sudėtyje, taikosi į žinomas pavardes trenerių rinkoje ir vers naują istorijos lapą.

„Nėra paslapties, kad Rimas – pagrindinis mūsų kandidatas, mes su juo kalbame ne pirmas mėnuo, būtų kvaila man slėpti tai. Jei iš Rimo išgirsime neigiamą atsakymą, tik tada eisime prie kitų variantų. Būtų negarbinga dabar pradėti kalbėtis su kitais“, – sako E.Skersis.

Krepsinis.net portale – pokalbis su juo apie praeito sezono pamokas, sunkumus, būsimas permainas ir LKL nugalėtojų prognozę. 

– Kiek jau dairotės žaidėjų rinkoje?

– Čia gal labiau Urbono darbas, jis sporto direktorius. Aišku, kasdien diskutuojame, bet mūsų pirmas planas – treneris, o žaidėjus žiūrime ir žiūrėjome viso sezono metu. Nėra taip, kad pradėjome dairytis tik pasibaigus sezonui – turime pavardes, viziją, kokią komandą norėtume turėti. Tik faktas vienas, visų pirma reikia trenerio, jis turi pasakyti savo viziją. Tikrai nepulsime rinkti žaidėjų be trenerio.

– Kokį balą Utenos komandai parašytumėte už šį sezoną? Atrodo, taip, tikslai nėra įgyvendinti, bet pats sezonas tikrai ne tragiškas.

– Taip, tikslai neįgyvendinti, sezonas ne toks, kokio norėjome. KMT pasirodėme blogai, be kalbų, nepatekimas į ketvertą iš pirmo krepšelio yra blogas rezultatas. Kai pagalvoji apie LKL, mus nuo ketvirtos vietos reguliariajame sezone skyrė viena pergalė. Prisimenu, kiek tų pergalių iššvaistėme... su visa pagarba Prienams, Pasvaliui ar Alytui, bet šios komandos turbūt nuo antro rato vidurio nebepretendavo į atkrintamąsias. Mes sugebėjome jiems atiduoti 4 taškus, kai mums patiems vėliau trūko vos vieno. Tikrai turėjome būti ketvirti. Kai pritrūksta vieno žingsnio, negali sakyti, jog viskas buvo labai tragiška, neužėmėme 10 vietos. Balas turbūt būtų vidutiniškas – apie penketuką.

Apmaudu, kad eilę metų mes neišsiugdome mentaliteto. Esu sakęs ne kartą: būnant vidutiniokų komanda, tu turi galimybę balansuoti – arba esi arčiau lyderių ketverto, arba arčiau apačios. Kelinti metai neišsiugdome mentaliteto, kad esame arčiau aukštesnio ketvertuko ir mes negalime barstyti taškų taip, kaip barstome kasmet. Kai ateina atkrintamosios ar reguliaraus sezono pabaiga, sėdime ir visi bėdavojamės: būtume laimėję Prienuose, būtume laimėję kitur, būtume neišmėtę taškų namie. Metai iš metų yra ta problema, kažkada turėsime ją išspręsime, jei norime lygiuotis į topines Lietuvos komandas.

– Kaip manote, iš ko lipdosi šis mentalitetas? Ar tai trenerio darbas, ar tai priklauso nuo žaidėjų charakterio, o gal kartais ir komandos statusas turi reikšmę, galvojant, kad Utena neskamba taip solidžiai?

– Sunku pasakyti, jei mes žinotume priežastis, jas jau būtume išsisprendę. Man keista, esame gana ambicingi žmonės, tiek aš, tiek Žydrūnas, atrodo, mes pakankamai norintys laimėti. Keista, jog nesugebame to perduoti komandai. Pernai pralaimėjome namuose Prienams, kai jie padarė 26 klaidas, o vėliau dėl tos vienos pergalytės nepavijome „Lietkabelio“ kovoje dėl 3 vietos. Dabar vėl išbarstėme dar daugiau taškų. Nežinau, kur problema, bet kasmet darome tą patį. Kaip Antanas Sireika yra sakęs: protingi mokosi iš svetimų klaidų, kvailiai iš savų, o yra žmonės, kurie niekada nepasimoko. Nesinorėtų būti tokiais. Protingais tebūnie nesame, bet norėtųsi, kad iki tos trečios pozicijos irgi neprieitume.

Juventus

– Visi po sezono kalbėjote apie tai, kad „Uniclub Casino – Juventus“ komandoje buvo per daug ego. Ar nėra dar keisčiau, kad ego kupinoje komandoje nugalėtojų mentaliteto nėra?

– Aš manau, kad tas ego ne toje vietoje pasireiškė. Nenoriu sukarti šunų ant žaidėjų – kalbu apie mūsų visų ego. Jį turime visi: aš, Žydrūnas, štabo nariai, žaidėjai. Tas ego kenkė mums visiems, už tai turime prisiimti atsakomybę, ką ir padarėme bendraudami su rėmėjais ir miesto atstovais. Mes visi įsivėlėme į kalbas, daugiau kalbėjome nei darėme, tai yra blogai, to daugiau nebebus. Viduje savo klausimus išsisprendėme ir manau, kad ateityje dirbsime taip, kad ego būtų nukreiptas į norą laimėti, o ne kovą tarpusavyje. Mes kaip organizacija pasimokėme iš klaidų, praeitas sezonas buvo ribinis, viskas buvo peržengę ribas. Tikiu, jog esame pakankamai protingi žmonės, jog klaidų nebedarytume.

– Kovos tarpusavyje ir didžiulis ego skamba gana keistai, kuomet kalbame apie viso labo Utenos komandą – be didelių talentų, be didelių žvaigždžių, be išskirtinių asmenybių Lietuvos ar Europos kontekste. Galbūt kai kurie apie save galvojo per gerai?

– Manau, kad teisybės yra, nors tikrai nenoriu spjaudytis ugnimi ant žaidėjų, kad čia tik jie kalti. Ne, pralaimėjome kaip organizacija, klubas, miestas, žmonės – mes visi. Mūsų miesto vadovas puikiai pasakė: nuo jūsų priklauso mūsų visų nuotaikos.

Tiesos yra tame, kad didelė dalis žaidėjų galvojo apie save geriau nei turėjo. Kai sukandęs dantis dirbi, tada, turbūt, ir tikslas pasiekiamas, bet jei galvoji, kad esi geras, o visi aplink durniai – treneris durnius, nes žaisti neduoda, direktorius durnas, nes pasakė kažką negerai, kineziterapeutai durni, nes man kažko nepadarė, fizinio rengimo treneris durnas, nes treniruotės ne tokios kaip norėjau – tada yra problemos. Pas mus taip galvojančių žmonių buvo per daug.

Aišku, viską lemia nesėkmės, laiminčioje komandoje visad problemų yra mažiau. Pralaimint atsiranda trintis, kurios nesugebėjome užgesinti. Akmenį čia metu į mūsų – vadovų daržą. Kai yra gerai, gali prieš kai kuriuos dalykus užsimerkti, o kai yra blogai, ieškai kaltų ir niekada nenori pripažinti, kad pats kažką darai blogai. Visada juk kalti kiti – taip yra gyvenime, ne tik krepšinyje. Labai sunku pripažinti, kad aš grybas, padariau klaidą. Visada galvojame, kad kiti grybai, mes visi žmonės esame kažkiek egoistai. Bet yra žmonės, kurie turi tai suvaldyti, mes to nepadarėme.

– Sezoną pradėjote neblogai, kada pajautėte pirmą signalą, jog viskas krypsta negera linkme?

– Man asmeniškai smūgis buvo, kuomet antrajame rate pralaimėjome „Lietkabeliui“ namuose 20 taškų skirtumu. Kas buvo anksčiau, galėjome teisintis, jog iškrito Patrickas, Gecas patyrė traumą, dar kažkokios problemos, bet tas pralaimėjimas Panevėžiui buvo signalas, kad bus bėdų. Tada pradėjau galvoti, jog bus labai sunku, pamačiau ne tik rezultatą aikštėje, bet ir emociją, mūsų elgesį stresinėje situacijoje. Pradėjome kaltinti vieni kitus rungtynių metu, rietis vieni su kitais – čia jau kalbu apie žaidėjus. Kitos rungtynės buvo KMT atsakomosios prieš „Šiaulius-7bet“. Pasakysiu nuoširdžiai, buvau labai sunerimęs, labai bijojau tos dvikovos. Ir mano baimės pasiteisino.

– Žiūrint iš dabartinės perspektyvos neatrodo, kad permainų trenerių štabe reikėjo anksčiau?

– Gal, gal reikėjo anksčiau, o gal nereikėjo išvis. Sunku pasakyti, kaip būtų buvę. Logiškai mąstant, arba reikėjo jų anksčiau, arba nereikėjo išvis. Čia jei žiūrėtume į situaciją iš šalies. Mes daug kalbėdavome su Žydrūnu, daug tą darome ir dabar – reikėjo, nereikėjo... Žinotum atsakymus, darytum tik tuos sprendimus, kurie yra geri. Tuo metu po pralaimėjimo Jonavoje situacija buvo dugnas. Žaidėjų pykčiai didžiuliai, mes su Žydrūnu grįžę iš Jonavos pusę nakties vaikščiojome po Uteną ir kalbėjomės. Galvojome, ką daryti ir priėjome išvadą, kad reikia, pabandome. Žydrius sako: gerai, aš pasitraukiu, galbūt pavyks išsigelbėti, gal Nedas susitvarkys, gal Nedas pakels tą dvasią, gal reikia vieniems pailsėti nuo kitų.

Ir aš negaliu sakyti, kad tai nesuveikė ir buvo blogas sprendimas. Laimėjome 4 iš 7 rungtynių, būtume ketvirti, jei rungtynės Pasvalyje nebūtų tokios tragiškos, kur pataikėme 3 iš 25 tritaškių, nors viską metėme laisvi. Turėjome šansą laimėti ir nepaisant 20 klaidų. Ar nepakeitus trenerio būtume tokioje situacijoje? Gal būtume blogesnėje, nes emocinis fonas buvo blogas. Ėjome va bank. Ar ankstesnis sprendimas būtų veiksmingesnis? Taip vieninteliu variantu – jei galbūt mums būtų pavykę paimti labiau patyrusį trenerį.

Nenoriu turėti priekaištų Nedui. Mano nuomone, tose 10 rungtynių, kuriose jis vadovavo, Nedas buvo geriausias komandos žmogus. Tikrai. Tiek žaidėjų, tiek štabo tarpe. Jis padarė darbą gerai, nenoriu turėti priekaištų. Gal jei trenerio būtume dairęsi sausį, būtume galėję rasti patyrusį specialistą, kuris kardinaliai būtų viską pakeitęs. Nedas fiziškai nebeturėjo laiko. O galbūt, jei Žydrius būtų likęs, būtume užėmę tą ketvirtą vietą – nežinau, kaip galima žinoti. Rizikavome, o gavosi kaip gavosi, nieko nei išlošėme, nei pralošėme.

Pacevičius

– Gal Nedui buvo nelengva ir dėl to, kad apsiėmęs komandą sudėtingoje situacijoje jis šalia savęs neturėjo jokio patyrusio asistento?

– Šioje vietoje galiu prisiimti atsakomybę – nesugebėjau jam rasti asistento, kuris važiuotų mėnesiui į Uteną. Kalbėjau su daug žmonių, daug trenerių, bet iš tų žmonių, kuriuos Nedas norėjo matyti šalia, nė su vienu negalėjau susitarti. Ne vienas sutiko atvykti ilgesniam laikui, tačiau negalėjau nieko pasiūlyti, nes nežinau, kas bus vasarą, kokį trenerį turėsime. Įsipareigoti asistentui negaliu, jei atėjęs treneris sakytų: man jo nereikia.

– Ar nemalonu skaityti Nedo Pacevičiaus pasisakymus, jog iš žaidėjų jis nepajuto nei meilės, nei pasitikėjimo?

– Negaliu pasakyti, malonu ar ne, bet manęs tai nenustebino. Mačiau, kokia yra situacija, nemanau, kad nors vienas komandos narys rodė didelę meilę, nors mes visi stengėmės užtikrinti viską, kad jie būtų laimingi. Jie gaudavo algas laiku, buvo aprūpinti maksimaliai, bet nemanau, kad tą meilę nors vienas iš jų matėme.

– Žiūrit į trenerių rinką, kiek sunki vasara nusimato?

– Be abejo, ne paslaptis, kad norime geriausių variantų. Ar tai aukščiausio lygio treneris, ar žaidėjas – kažkokiu būdu turėsime jį atsivežti į Uteną. Faktas, kad bus sunku, bet esame nusiteikę ryžtingai.

– Ar pagrindiniai pretendentai yra Kurtinaitis ir Kemzūra?

– Taip, mes norime geriausių variantų. Nėra paslapties, kad Rimas – pagrindinis mūsų kandidatas, mes su juo kalbame ne pirmas mėnuo, būtų kvaila man slėpti tai. Jei iš Rimo išgirsime neigiamą atsakymą, tik tada eisime prie kitų variantų. Būtų negarbinga dabar pradėti kalbėtis su kitais.

– Neplanuojate dairytis į užsieniečių rinką?

– Toks variantas neatmetamas, daug su Žydrunu kalbėjome apie tai. Rinkoje yra įdomių variantų, bet mes prioritetą suteikiame lietuviui.

– Varianto grįžti Žydrūnui nėra?

– Ne, nors irgi apie tai kalbėjome valdybos posėdyje. Kitam sezonui – tikrai ne.

– Ar svarstytumėte šansą suteikti Nedui? O gal norėtumėte jį išlaikyti bent kaip asistentą?

– Nenoriu atmesti ir jo varianto, jis buvo pateiktas prie kitų kandidatūrų. Palaikome ryšį su Nedu, visai neblogai susibendravome. Jei žmogus gaus pasiūlymą kur kitur, viskas tvarkoje, bet jei kiti treneriai mums atsakys arba Nedas bus laisvas, norėsime vyr. treneriui pasiūlyti Nedo variantą į asistentus. Aišku, tai spręs treneris, neįkišime jam jo.

Dabar tik gegužė, manau, kol kas sprendimai greitai neįvyks. Dar turėjome žaisti krepšinį ir nemąstyti apie kitą sezoną. Nemanau, kad iki birželio vidurio kažkuris treneris puls su mumis rašytis sutartį (Šypsosi).

– Į kokius dalykus atsižvelgsite labiausiai būsimame sezone? Galbūt žaidėjų charakteriams skirsite didesnį dėmesį?

– Be abejo, kad turėsime labiau galvoti, kaip sulipdyti komandą. Ne imti atskirus pajėgius žaidėjus. Nesakau, kad apie tai negalvojome prieš kiekvieną sezoną, tiesiog nesitikėjome, jog šiemet bus taip blogai. Tikėjomės, kad pratęsus sutartis su Gintu, Vytu šitie žmonės sutvarkys rūbinę. Neturiu jiems didelių priekaištų dėl užklasinio darbo, bet nepavyko taip, kaip tikėjomės.

Taip pat stengsimės rasti balansą tarp jaunų ir patyrusių žaidėjų – dabar to viduriuko neradome. Aišku, galiu pasakyti, kodėl taip darėme. Mums reikėjo rezultato dar sezono pradžioje, nes žaidėme Čempionų lygos atrankoje. Mes negalėjome įvažiuoti į formą vasarį, mums formos reikėjo rugsėjo pabaigoje. Būtent dėl to norėjome paimti patyrusius žmones, kurie galėtų iškart gerai žaisti krepšinį. Negaliu sakyti, kad tai nepasiteisino sezono pradžioje – po pirmo rato buvome treti LKL, o atrankoje buvome per plauką nuo Čempionų lygos. Taip, galutinio rezultato tai nedavė, nors mūsų lūkesčius daugiau ar mažiau pateisino. Bėda buvo ta, kad sustojome po to, o kiti pradėjo kilti į viršų.

– Ar klubo laukia didelės permainos? Kurią dalį žaidėjų planuojate išlaikyti kitiems metams?

– Minimaliai. Turime sutartį su Gecevičiumi, Sederevičiumi, turėjome „pliusus“ su Giga ir Lekūnu. Su pastaruoju sutarties nepratęsėme, didelis šansas, kad tą padarysime ir su Giga. Mes pradėsime viską nuo balto lapo. Neatmetu galimybės, kad svarstysime kitų žaidėjų kandidatūras, turiu omenyje tuos, kurie tapo laisvi. Bet viskas priklausys nuo trenerio.

Kurtinaitis

– Pabaigai – kokį įspūdį jums palieka šiuo metu vykstančios LKL pusfinalio serijos?

– Jie ir stebina, ir ne. Stebina gal dėl to, jog nesame įpratę prie to, kas vyksta. Buvome pratę, jog „Žalgiris“ ir „Rytas“ susitvarko gana lengvai. Nestebina, nes visą sezoną mačiau, kas vyko, tad kas vyksta pusfinalyje, yra tendencinga.

„Šiauliai-7bet“ yra tas klubas, su kuriuo palaikome turbūt geriausius santykius, linkiu sėkmės Antanui. Manau, kad labiau įkąsti „Rytui“ jie nebegalėjo (pokalbis su E.Skersiu vyko dar prieš paskutines šios serijos rungtynes, kurias vilniečiai laimėjo – Krepsinis.net). O kas vyksta tarp „Žalgirio“ ir „Lietkabelio“ – nestebina. Nuoširdžiai pasakysiu, prieš seriją prognozavau, jog panevėžiečiai žengs į finalą. Manau, kad šiai dienai „Lietkabelis“ yra geriau sustyguota komanda nei „Žalgiris“, nekalbu apie žaidėjų individualų meistriškumą.

Man labai keista, kai žmonės pradeda sakyti, jog Kalnietis – grybas. Jis pernai buvo Vieningos lygos MVP, žaidė superinėje komandoje, staiga jis tapo grybu? Ne. Lygiai taip pat Lauvergne’as – jis NBA lygio žaidėjas. Jie kažkaip nesusistyguoja.

Mums su Žydrūnu – diletantams – sėdint kabinete kyla mintis, kad kauniečiai šiemet labai primena mus. Sutinku, kad tikriems žalgiriečiams Schilleris ar Zdovcas nebuvo kažkoks autoritetas. Eilinis treneris. Bet atėjo Kazys ir man labai keista, kodėl nėra tikėjimo. Matydamas iš šalies „Žalgirį“ ir iš labai arti „Lietkabelį“, nes su jais žaidėme ketvirtfinalyje, galiu pasakyti, kad favoritu laikau panevėžiečius.

Ketvirtos rungtynės bus labai sunkios abiem komandoms. Pats atsimenu panašią situaciją, kai žaidėme dėl bronzos su Klaipėda. Buvo 2:1, žaidėme ketvirtas rungtynes namie, puikiai atsimenu tą jaudulį, tą įtampą, tą pilną salę. Kai žinai, kad viskas šalia padėta, perdegimo tikimybė – labai didelė. Nesutikčiau, jog šioje serijoje viskas aišku. Vieni įsprausti į kampą, o kiti turi istorinį šansą eliminuoti „Žalgirį“, kurio niekada neturėjo. Bus žiauriai įdomu.

– Kaip manote, kas taps LKL čempionais?

– Nenoriu prisikalbėti nesąmonių (Šypsosi). Manau, kad trys komandos – „Žalgiris“, „Lietkabelis“ ir „Rytas“ turi praktiškai vienodus šansus. Jos pagal pajėgumą yra beveik lygios. „Rytas“ turės aikštės pranašumą, tai svarbus faktorius vilniečiams, tačiau viską lems tik detalės, šansai šių komandų – lygūs.  

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą