Džiaugiuosi, kad pasirinkau krepšinį (25)

Sveiki, esu Martynas Mažeika, 24 metų Klaipėdos „Neptūno“ ekipos gynėjas. Pradedu rašyti savo asmeninį blogą Krepsinis.net portale ir tikiuosi, kad jis jus sudomins! :)

Pirma, norėčiau papasakoti, apie savo krepšinio karjeros pradžią. Vaikystėje bandžiau daug sporto šakų: karatė, futbolas, plaukimas, netgi į šokius teko eiti :). Tiesą sakant, visur man sekėsi neblogai, tik nejutau, kad tai tikrai, ko aš noriu savo gyvenime. Krepšinis man labiausiai patiko, jaučiau malonumą jį žaisdamas. Džiaugiuosi, kad jį pasirinkau. Tam įtakos turėjo ir mano tėvas, kuris nuolat vesdavosi į krepšinio salę, pratindavo prie krepšinio kamuolio J. Vieną dieną jis mane atvedė į Klaipėdos krepšinio sporto mokyklą, pas mano pirmąjį trenerį - Grigorijų Pancerovą!

Ten patekau į pagrindinę sporto mokyklos komandą,dalyvaudavom Karūnos čempionatuose, kelis kartus buvome užėmę trečią vietą. Mane ir kelis komandos draugus pradėjo kviesti į Lietuvos jaunučių rinktinės stovyklas, kur būdavo surenkami geriausi mano amžiaus krepšininkai. Jausdavome didelę konkurenciją, kiekvieną vasarą vykdavome i rinktines stovyklas, įvairias varžybas, čempionatus. Tai privertė mane dar labiau pamėgti krepšinį! Tuometinis mano treneris G.Pancerovas buvo Klaipėdos „Neptūno“ treneris ir pakvietė mane prisijungti prie jo treniruojamos ekipos, nors tuo metu man buvo tik penkiolika metų. Iš tiesų buvo labai keista ir įdomu treniruotis su vyrais ir nors kelioms minutėms išbėgti į aikštelę LKL varžybų metu.

„Neptūne“ praleidau keturis metus. Po vieno neblogo sezono išvykau rungtyniauti į Vokietiją. Buvau pakviestas į Berlyno „Alba“ klubo peržiūrą, po savaitės man pasiūlė kontraktą, kurį aš nedvejodamas pasirašiau. Buvau pasiruošęs žaisti, tačiau viskas nebuvo taip paprasta. Nesupratau, kodėl treneris mane savo iniciatyva pakvietė į komandą ir kelis mėnesius leisdavo man žaisti vos po kelias minutes. Aš sau nuolat kartodavau „Esu jaunas, man reikia žaisti, o ne sėdėti ant suoliuko!“ Tačiau toliau sąžiningai dirbdavau per treniruotes, stengdavausi įrodyti treneriui, kad aš galiu žaisti ir padėti komandai, bet, rodos, jis to nematė, jokių pasikeitimų nebuvo.

Komanda taip pat nerodė gerų rezultatų, todėl buvo nuspręsta pakeisti trenerį. Supratau, kad dabar galiu gauti savo šansą, kurio sunkiai dirbdamas siekiau. Pirmos rungtynės po trenerio pasikeitimo buvo dabartinės Europos taurės, žaidėme prieš Šarlerua „Spirou“ klubą. Buvau išleistas į starto penketą. Pagaliau gavau savo šansą, nenuvyliau trenerio, tas rungtynes sužaidžiau tikrai neblogai, rodos pelniau trylika taškų. Labai džiaugiausi ir pats sau įrodžiau, kad galiu žaisti. Vėliau treneris man atrasdavo vis daugiau laiko ir galimybių, įgavau pasitikėjimo savimi. Tai buvo tik mano žaidimo Vokietijoje pradžia, kituose bloguose pasistengsiu papasakoti apie tai plačiau.

Gyvenimas Vokietijoje taip pat paliko įspūdį. Vokiškas tvarkingumas, punktualumas, viskas tikrai labai skiriasi nuo Lietuvos. Pradžioje buvo gana sunku prisitaikyti. Tik palik mašiną penkioms minutėms nesumokėjęs už stovėjimą ir žiūrėk jau prisistato policija, o su jais jau tikrai nesusitarsi..:)

Man labai patiko Berlynas, dar ir dabar vasarą kartais nuvykstu ten. Aplankyti draugų ar pabuvoti dar nebūtose vietose, nes viską aplankyti šiame istoriniame mieste reikia tikrai nemažai laiko. Dėl miesto ir sąlygų, kurias ten suteikia klubas, kaip krepšininkui, tikrai norėčiau dar ten sugrįžti.

Karjeros vingiai atvedė ten, kur ir pradėjau – „Neptūno“ klubą. Esame jauna komanda, tai kartais padeda, o kartais tiesiog pritrūksta patirties lemiamais rungtynių momentais. Kai žaidžiame taip, kaip mokame, galime nugalėti tikrai pajėgias ekipas. Jei ir toliau išlaikysime tokius santykius tarpusavyje, klausysime trenerių, žaisime tiesiog savo žaidimą, sezono gale tikrai galime pasiekti svarbiu pergalių. To ir tikiuosi.

Sėkmės jums!