Dvi dienos Estijoje lietuvišku ritmu (64)

Kaunas – Tartu – Kaunas, EE. 2009.04.24-25

Tartu “Rock” 74:83 Kauno „Žalgiris“

Vilniaus „Lietuvos rytas“ 97:74 Kauno „Žalgiris“

Sveiki. Tęsiame edukacinę programą apie fanų keliones. Įvairiausių atsiliepimų sulaukiau po pirmojo rašliavos pasirodymo, tačiau visokių būna, visokių reikia. Prasmė kažką jums rodyti bus tol, kol bus bent vienas skaitytojas, susidomėjęs tuo, ką mes darome. Tikiu, kad kol kas jų yra ne vienas. Buvo sunku tokią ilgą ir nuotaikingą kelionę sutalpinti į 19 colių įstrižainės ekraną, bet tikiuosi skaityti nepabos.

Atėjo eilė paskutinei ir vienai laukiamiausių kelionių į užsienį. Nors praėjusį kartą Tartu linksmai praleidome laiką, šį kartą sprendimas finalo ketvertą daryti mažutėje universiteto salėje Estijoje, kur organizacija ne visada yra vykusi, daugelį suerzino. Kaip sutilpsime, kur nakvosime, kiek žmonių paaukos darbo penktadienį, kad palaikytų komandą? Viskas išėjo geriau nei tikėtasi, bet apie tai nuo pradžių.

Penktadienį 9h ryto renkamės išvykų pradinėje stotelėje. Aišku, kad daug laiko neturime, tad, kai tenka laukti vėluojančių, darosi neramu. O jų kaip nėra, taip nėra. Žinot posakį apie kalną ir Mahometą? Apie 10h ryto mes dar Kaune, vienoje iš centrinių gatvių prie laiptinės laukiame tinginiuko, kuris atėjęs teisinosi naktį nemiegojęs. Atrodo, pagaliau sėkmingai pajudėsime. Tačiau Kauno priemiestyje sustoję degalinėje, užgaištame maždaug iki 11h. Mat kažkas joje paklysta ir tenka autostrados šalikele važiuoti įjungus atbulinę pavarą. Vaizdelis vertas dėmesio. Autobuse karšta, tad langai uždengiami žaliai baltomis vėliavomis. Visų nesklandumų dėka Lietuvą paliekame tik 13:30. Tokiu estišku tempu pasiekti Tartu laiku viltys pamažu blėsta.. Tačiau per Latviją skriste perskrendame ir 17h pasiekiam kulemajų teritoriją. Reakcija lavinama kortomis, UNO turnyru, kiti kaupiasi prieš daug žadantį vakarą.

Atvažiavus prie salės iki varžybų dar pusvalandis. Estų „greito reagavimo būrys“ bei visos miesto pareigūnų pajėgos surinktos, kad neleistų susidurti legendomis apipintiems priešams iš Lietuvos. Tik organizatoriai neapskaičiavo vienos smulkmenėlės. Mūsų ir rytfanių autobusus aikštelėje skiria vienas mikroautobusas. Per atstumą perduodami linkėjimai Sėklai bei visiems svetingai mus sutinkantiems rytfaniams. Salė beveik pilna ir dabar jau atrodo, kad sprendimas ketvertą rengti šioje salytėje, o ne Saku arenoje, visai teisingas. Tik didžiulis minusas už tai, kad tribūna vėliavų kabinimo klausimu labai nedėkinga. Vėliavą tenka tiesti ant suolų. Konfeti prisidarome iš ant kėdžių išdėliotų žalios spalvos lankstinukų. Galingos pradžios nepavyko padaryti dėl estų dūdų bei galingų barabanų. Kai nebelieka abejonių dėl patekimo į finalą, estai lyg ir aptyla, o mus aplanko antrasis kvėpavimas. Dainos traukiamos viena po kitos, o sąstavas (dominuoja vyriški balsai) teikia vilties, kad girdėjomės visai neblogai. Po mačo turime progą atsisveikinti su komanda iš Vilniaus, stebėjusia šias varžybas. Mylimiausiam treneriui oro paštu siunčiami vinys, o talentingiausiam trečiajam numeriui vieningai sudainuojama NL daina apie jogurtą. Žaidėjas atsiunčia mums gestą ir garsiai sušunka „Aš jus myliu!!”. Lauke Žalgirio autobusas iš visų pusių apsuptas policijos, kuri įtartinai žiūri į kiekvieną, tiesiantį ranką žaidėjams.

Išlydėję komandą, traukiam ieškoti viešbučio. Barako tipo devyniolikos vietų kambarį užsiima jaunimas, o kiti dalinasi likučius. Pavakarieniavus turimomis atsargomis į viešbučio kiemą išnešama kėdė trims jubiliatams. Kilnojantiems puiki treniruotė prieš rytojų... Vienas jau apdovanotas, kitam įteikti Tanokos marškinėliai, trečias labai drovus ir ceremoniją praleidžia.. Prisistato policija. Pareigūnė nelabai užtikrintai išlemena „noise... can‘t sleep... can‘t drink outside... public place...“ ir, pasiūliusi tęsti šventę viduje, išvažiuoja. Į vidų persimetus ne visiems, dabar jau atvažiuoja furgonas, o po pusvalandžio vėl lengvasis automobilis. Didžioji dauguma suminga 3-4h naktį.

Iš viešbučio turime išsikraustyti iki 12h ryto. Nusprendžiama į miestą keliauti savais maršrutais. Jaunimas sušoka į viešąjį transportą, vyresni lieka pusryčiauti netoliese, likę iki centro eina pėsti. Tiesa, dieną galima apžiūrėti daugybę vandalizmo protrūkių pasekmių. Kas antras kampas pažymėtas „19Ž44” “logotipu”. Klaidžiojant po senamiestį (kuris nuo „žieminio“ niūraus Tartu senamiesčio skiriasi kaip diena ir naktis) randamas komandos autobusas. O šalia jo - treneris. Pasidaliname su Gintaru nuotaikomis, įspūdžiais ir leidžiame treneriui toliau ilsėtis, mat šis ką tik parėjo nuo upės. Neilgai trukus tenka judėti salės link, nes šeštadienio ekipažas iš Kauno jau prisijungė. Prie salės vyksta šis tas įdomaus. Gal kitą kartą estai, žinodami, kad iš Lietuvos atvažiuoja dvi viena kitai simpatijų nedeklaruojančios grupuotės, pastatys šalia dar vieną prekybos centrą, nes išpardavimai gali baigtis panašiai kaip šį kartą.

Salėje anksčiau ar vėliau susirenkam visi ir lemiamas mūšis prasideda tik dabar. Šį kartą šoninės tribūnos sausakimšos, tik galinės, apart mūsų ir rytfanių, pustuštės. Tribūnoje žmonių apie 60, dėl ko ir garsas visai kitoks. Trukdo tik Sėklos crew su būgnais. Palaikymas su tiek žmonių prieš tokį varžovą kitapus aikštės užskaitomas. Varžybų pabaiga kiek kitokia nei visi tikėjomės, dėl ko ir balsai po truputį silpsta. Gaila, kad apginti čempionų titulo nepavyksta, tačiau prieš akis – LKL finalai, o dabar liūdesiui pasiduoti negalima.

Po varžybų komandą šiltai išlydėti vėl trukdo policija. Iškalbingiausias kaip visada buvo Jonas. Sukirsdamas rankomis su fanais, teištarė: „Grybai esam“. Tačiau žaidėjui pralinksminti sudainuojama žymioji „Respublikos“ eilutė. Padėkoję komandai už atsidavimą, kovą, patys sėdame į autobusą. Gal liksim nesuprasti, bet egzistuoja toks dėsnis: po pergalės autobuse būna ramiau. Šį kartą jis pasitvirtino. Apsipirkus kelionei atgal, autobuse prasideda linksmybės. Naujasis kompaktas iš diskografijos išjudina pačius mieguisčiausius, pasyviausius ir konservatyviausius. Autobusas net linguoja nuo serbiškų „Partizano“ ir šiaip chuliganiškų dainų. Ir taip visą kelią iki Kauno. Kelionėje nutampomos ausys vienam dešimtukininkui, bet, atrodo, šis liko gyvas. Važiuojant pro Latviją, Lietuvą daugelis, liaudiškai sakant, sminga, tačiau yra ir tokių, kurie išlieka gyvybingi iki pat Kauno. 5h ryto žaliai balti pasiekia savo miestą.