Brokas nesužlugdė šeimininkų (18)

Futbolo šalies atstovai įvarė baimės Lietuvos krepšinio asams. Išvargta mūsų pergalė prieš Didžiąją Britaniją suteikė džiaugsmo, bet pasėjo ir nerimo.

Nors šeimininkai kovą dėl atšokusių kamuolių laimėjo net 43:32, bet greitų kontratakų taip iš esmės ir neišvydome. Mūsų aukštaūgiai nesugebėjo atlikti gerų pirmųjų perdavimų. Apskritai greitojo puolimo organizavimas šlubavo kaip ir per daugumą kontrolinių dvikovų.

Lietuviai iš priešininkų pavogė tik 4 kamuolius. Žinant, kad britų atsarginis suolelis dar trumpesnis nei lietuviška vasara, ko gero, buvo galima dažniau paspausti varžovus asmeniškai visoje aikštėje. Aišku, presinguoti ne tada, kai aikštėje – Lietuvos rinktinės veteranai.

Itin trumpai taikyta zoninė gynyba. Juk priešininkai prastai metė iš toli – pataikė 5 kartus iš 18. Be to, nepavyko užmauti apynasrio Luolui Dengui (nuskilo jam, kad nežaidžia lietuvių „bulius“ Jonas Mačiulis) – Martynas Pocius ir Rimantas Kaukėnas per žemi, kad išjungtų varžovų lyderį, o Simas Jasaitis – kiek per lėtas vaikytis vieną svarbiausių „Chicago Bulls“ klubo veikėjų.

Kęstutis Kemzūra nesiryžo dažniau pasitelkti „zonos“ gal ir dėl to, kad tokia gynyba per kontrolinius mačus buvo ne pačios aukščiausios kokybės. Švelniai tariant. Turint komandoje gausų būrį veteranų aikštės gynyba kartais gali būti išsigelbėjimo šiaudas. Trečiadienį trumpam pastatyta "zona" surakino varžovus ketvirtajame kėlinyje.

Kai kurie Lietuvos krepšininkai prieš rungtynes skundėsi smarve Panevėžyje. Trečiajame kėlinyje jau mūsiškių žaidimas skleidė ne itin malonų kvapą „Cido“ arenoje. Tenka pripažinti, kad britai neblogai išstudijavo lietuvių derinius ir juos dažnai griovė. Tada liko tik gelbėtis pavieniais veiksmais, kurie trečiajame kėlinyje priminė siaubo filmą.

Didžiosios Britanijos krepšininkai trečiadienio vakarą dažnai metė laisvi. Gerai, kad atakavo nekaip. Lietuviai neretai arba nepasigindavo vienas prieš vieną, arba vėluodavo keistis dengiamaisiais, arba keisdavosi be reikalo. Faktas kaip blynas: Darius Songaila, Marijonas Petravičius jau gerokai lėtesni nei prieš 2-3 metus.

Kšyštofas Lavrinovičius puldamas žaidė kaip iš natų, bet pirmoje žaidimo dalyje gynėsi itin prastai. Gal dėl šios priežasties jį K.Kemzūra ilgai marinavo ant suolo trečiajame kėlinyje.

Jono Valančiūno peikti per daug nereikėtų – jo pasirodymas buvo labai trumpas. Tiesa, nekoks. Puldamas nepagavo kamuolio, neapsigynė prieš Joelį Freelandą ir greitai sėdo ant suolo. J.Freelandas nėra galingo sudėjimo centras, tačiau matėme, kad Joną per draugišką mačą stumdė ir dar lieknesnis Mirza Begičius. Jaunajam mūsų talentui reikėtų pagyventi štanginėje kitu atveju NBA lygoje teks lieti graudžias ašaras.

Galima stiprinti kūną ir kartu neprarasti greičio bei staigumo. Nepakenktų Utenos pažibai pažiūrėti, kaip žaidė "San Antonio Spurs" legenda Davidas Robinsonas. "Admirolas" nesvėrė nė 110 kilogramų, bet jo nestumdė net patys sunkiausi NBA vidurio puolėjai. Būdamas 17-18 metų Arvydas Sabonis, kaip pats teigė baigęs karjerą, prieš Maskvos CSKA "spintą" Vladimirą Tkačenką jautėsi kaip "sasyska", bet per trumpą laiką Sabas prisiaugino raumenų ir sėkmingai stabdydavo šį raudonarmiečių tanką.

Nepaisant išvardytų neigiamų dalykų, pulti į paniką ar juolab į depresiją nereikėtų. Svarbių turnyrų startas net ir favoritams paprastai nebūna sviestu pateptas. Galėjome pasimėgauti K.Lavrinovičiaus, Šarūno Jasikevičiaus, Rimanto Kaukėno puolimu. Lyg balzamas širdžiai – mūsų snaiperių pasirodymas. Po gausybės netaiklių šūvių draugiškose rungtynėse šįkart krepšio lankas buvo kur kas platesnis: 10 iš 17 tolimų bombų – įspūdingas rezultatas.