„BeoBasket“ atstovė Baltijos šalims: atvirai apie jaunų žaidėjų ir Lietuvos klubų daromas klaidas bei talentų paieškas (9) antroji interviu dalis

Pirmą kartą Sigitą Mostavičiūtę išvydau 2012 metų vėlyvą pavasarį „Siemens“ arenos užkulisiuose, prie Maskvos CSKA komandos rūbinės. Ten ji laukė Nenado Krstičiaus ir Milošo Teodosičiaus, su kuriais buvo susipažinusi prieš metus vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate Lietuvoje.

Tuomet su kolega pagalvojome, kad tai galbūt kurio nors krepšininko draugė ar sužadėtinė, bet S.Mostavičiūtė buvo jau pirmuosius žingsnius „BeoBasket“ agentūroje žengianti jauna ir ambicinga mergina, kuri konkrečiai žino, ko nori gyvenime ir tai jai ne kartą yra padėję pasiekti savo tikslų.

Klaipėdietės ryžtas ir drąsa leido jai tapti tuo, kuo ji yra dabar – įtakingiausio Europos krepšinio agento Miško Ražnatovičiaus valdomos „BeoBasket“ agentūros skaute ir atstove Baltijos šalyse.

Nustebsite, bet 28-erių mergina krepšinį išmano geriau nei didžioji dauguma šį straipsnį skaitančių vyrų. S.Mostavičiūtė atlieka talentingų žaidėjų paiešką Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, reklamuoja ir inicijuoja „BeoBasket“ teikiamas paslaugas, rengia skautingo ataskaitas Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) klubams bei rūpinasi „BeoBasket“ klientais Baltijos šalyse.

Atvirai ir išsamiai „BeoBasket“ atstovė Baltijos šalims: apie M.Ražnatovičių, krepšinio užkulisius ir bendravimą su garsiais krepšininkais

Pirmoje interviu su S.Mostavičiūtė dalyje kalbėjomės apie jos karjeros pradžią, pažintį su M.Ražnatovičiumi ir jo charakterį, darbą su vyrais, agentų karus bei mėgstamiausius žaidėjus.

Antroje interviu dalyje aptarėme jaunimo daromas didžiausias klaidas, Lietuvos klubų neteisingą požiūrį į jaunus krepšininkus ir S.Mostavičiūtės darbo kasdienybę.

– Sezonas artėja į pabaigą ir prasidės agentų darbymetis. Koks bus artėjantis tarpsezonis?

– Bus be galo sudėtinga vasara, nes neaišku, kuriuose turnyruose žais komandos dėl FIBA ir Eurolygos vykstančių nesutarimų. Klubai diktuoja sąlygas, o ne žaidėjai. Rinka yra sumažėjusi, Graikijoje vos kelios komandos gali mokėti didesnes algas. Ukrainos klubų nebėra, o Rusijoje vos 3–4 ekipos stabiliai moka algas. Ispanija irgi turi ribotus išteklius. Elitinė rinka gerokai sumažėjusi.

– Galbūt į Vilniaus „Lietuvos rytą“ vėl atvyks „BeoBasket“ klientų, kurių būdavo apstu per pastaruosius metus. Kaip jums sekėsi dirbti su sostinės komanda?

– Laikas parodys, ar atvyks „BeoBasket“ žaidėjų į Lietuvos komandas. Miško pasakė, kad „Lietuvos rytas“ – mano komanda, visus reikalus tvarkysiu pats. Aš tik dirbdavau su atvykusiais žaidėjais, padėdavau jiems.

– Turbūt internete matėte, kiek daug būdavo kritikuojami nepavykę „Lietuvos ryto“ pirkiniai iš jūsų agentūros. Kaip reaguodavote į šias pašaipas?

– Kritika yra kritika, bet tai yra dėmesys. Ne visada pasiteisina pirkiniai ir kitose komandose, nes žaidėjai nepritampa, nesužaidžia, nors kitose ekipose rungtyniauja sėkmingai. Daug tokių atvejų. Kuo kruopštesnį darbą skautinge atlieka klubas, tuo didesnė sėkmingo pirkinio tikimybė. Paskaitai, pasijuoki ir nepriimi to rimtai. Agentai atlieka savo darbą, žurnalistai – savo.

Sigita Mostavičiūtė ir Vassilis Spanoulis

– Vis mažiau Lietuvos trenerių dirba užsienyje, o tai turi tiesioginės įtakos, jog ir lietuviams žaidėjams sunkiau rasti darbą svečioje šalyje. Kodėl niekam užsienyje nereikia lietuvių specialistų? Galbūt jų agentai neturi tinkamos pakankamai įtakos viename ar kitame klube, jog gautų ten darbą?

– Be galo sunku rasti treneriams darbą. Ne tik lietuviams, bet ir kitos tautybės specialistams. Norint užsienyje įsitvirtinti, turi turėti stiprų agentą, kuris rastų tinkamą darbovietę. Į mane kreipėsi treneriai iš Lietuvos bei Latvijos, bet praėjusią vasara buvo sudėtinga ir negalėjome padėti – daug „BeoBasket“ trenerių buvo be darbo. Nemažai strategų iš vyrų krepšinio persikėlė į vaikų, kad neatitoltų nuo treniravimo.

– Turbūt agentūra pati norėtų savo klientų sąraše turėti gerų specialistų, o ne tų, kurie niekam tikę?

– Žinoma. Tiek žaidėjas, tiek treneris turi būti be galo ryški asmenybė. Kai kuriems Lietuvos specialistams reikėtų įgauti patirties šalia pajėgių ir patyrusių strategų, jog susikurtų savo vardą, autoritetą. Gaila, kad nėra daug trenerių užsienyje, bet nieko nepadarysi. Ir žaidėjų lietuvių mažai Eurolygoje – jeigu nežaistų „Žalgiris“, liktų vos keli.

– Žvelgiant į mūsų jaunus žaidėjus, pastaruoju metu matomas „talentų badas“, kadangi vis mažėja krepšininkų, kurie kažkur sužiba ir papildo „Lietuvos ryto“ ar „Žalgirio“ gretas. Kur dingo talentai?

– Baimė riboja žaidėjus. Matai, kad krepšininkas turi visus reikiamus įgūdžius ir tikrai gali žaisti, bet baimės jausmas ir pasitikėjimo stoka jam trukdo atsiskleisti maksimaliai. Krepšininkai dažnai pamiršta, jog turi dirbti ne tik su savo kūnu, bet ir savo mintimis. Kai ateina pasitikėjimas savimi, keičiasi ir rezultatai aikštėje. Labai svarbu žaidėjus mokyti savarankiškumo bei suteikti galimybę pasirinkti. Nėra vienos auksinės taisyklės, kuri atvestų į krepšinio aukštumas. Važiuoti į NCAA? Europos šalis? Ar likti Lietuvoje? Kiekvienas žaidėjas yra individualus ir išskirtinis atvejis, tos pačios „tiesos“ taikyti visiems nereikėtų. Krepšininkas turi suprasti, kas yra jo tikslas ir svajonė. Pasirinkęs savo kelią turi kovoti, sunkiai dirbti bei tikėti tuo, ką daro.

„Real“ dabar žiba Luka Dončičius. Jis su „Real“ pasirašė sutartį būdamas vos 13-os. Nepabijojo palikti Liublianos, savo aplinkos ir tai padarė labai anksti. Jis pasirinko profesionalo kelią, nesižvalgė į kitus ir ėjo savo keliu. Dončičius tikrai turi drąsos..

Puikiai pamenate Džananą Musą, kuris tapo 16-mečių čempionato MVP. Paklausiau jo, kas yra jo krepšininko idealas. Džananas atsakė: nė vienas, nes aš esu kitoks krepšininkas. Kai aš užaugsiu, sutvirtėsiu, į mane norės lygiuotis kiti. Maloniai stebina, kad 16-metis turi tiek drąsos. Mums iš jų reikia pasimokyti tikslo siekimo, noro ir užsispyrimo. Kai turėsime tokių drąsių žmonių, tai ir mūsų krepšininkų bus daugiau Eurolygoje ir NBA.

Džananas Musa ir Sigita Mostavičiūtė

– O kurie Lietuvos jaunieji krepšininkai ateityje galėtų žaisti Eurolygoje?

– Vardais nenorėčiau minėti. Išskirsiu tik problemą, kad mūsų klubai rezultato nori iš karto. Reikia žaidėjui suteikti šansą. Kuo anksčiau pradės žaisti su vyrais, tuo jam bus lengviau ateityje. Užtenka išleisti ant parketo kelioms minutėms, bet jis jau matys visą virtuvę, treniruotėse dirbs su didesne motyvacija, jausis komandos dalimi.

Rengiau „Mega Leks“ skautingo ataskaitą, bendravau su žaidėjais. Visi sakė, jog komandos atmosfera nereali, visi norime laimėti, smagiausia žaisti prieš „Partizan“ ar „Crvena Zvezda“. Jie nori įrodyti, kad gali žaisti aukščiausiame lygyje, jiems tai yra didžiulė motyvacija iškaršti kailius seniokams. Tai labai gražus pavyzdys, kaip sėkmingai gali žaisti ekipa, sudaryta vien iš jaunų žaidėjų.

Jeigu pradėtume į komandą integruoti po 2–3 jaunus krepšininkus, pamatytume pozityvius rezultatus. Juk taip elgiasi „Real“, „Barcelona“, „Panathinaikos“ ar „Olympiacos“.

– O galbūt Lietuvoje tiesiog nėra tokių talentingų žaidėjų, kurie bent jau minimaliai atitiktų lygį ir galėtų ten sužaisti tas 5 minutes nepridarant žalos?

– Tikrai yra.

– Kur jie yra dabar, jog nei „Žalgiryje“, nei „Lietuvos ryte“ jų nematome?

– Nepasitiki, jų neišleidžia. Jie visi yra NKL ar LKL, bet dažniausiai sėdi ant suolo. Kad žaidėjas tikėtų savimi ir rodytų maksimalias galimybes, juo turi tikėti ne tik agentas ar tėvai, bet komanda ir treneris. Duokite Dušanui Ivkovičiui bet kurį jauną žaidėją ir jis iš jo padarys žvaigždę. Kai turėsime tokių krepšinio genijų, kurie tikės jaunais žaidėjais, bus ir rezultatas. Juk treneriai mato, jog kažkoks jaunas krepšininkas savo bendraamžių tarpe yra visa galva geresnis, tai iš karto jam reikia leisti pasireikšti vyrų krepšinyje ir pažiūrėti, ar pavyks „išplaukti“. Nereikia laukti 10 metų , jog tas žaidėjas ir liktų perspektyvus.

– Balkanų šalys, ypatingai Serbija, vadinamos talentų kalvėmis. Ar ten jaunimas progresuoja ir auga greičiau ir dėl savo charakterio savybių?

– Vienareikšmiškai. Kovotojo mentalitetas, noras laimėti ir kovingumas yra raktas į sėkmę. Gali fiziškai neturėti kažkokios savybės, bet jeigu norėsi, išstudijuosi varžovo žaidimą, sugalvosi būdų, kaip įveikti oponentą. Krepšininkai turėtų daugiau dirbti su savimi.

– Jūs ieškote talentų Baltijos šalyse. Papasakokite, kaip atrodo jūsų kasdienybė.

– Žiūrių be galo daug rungtynių – nuo jaunimo iki Eurolygos. Turi stebėti daug skirtingo lygio mačų, nes kitaip negalėsi palyginti ir suprasti, ar tas žaidėjas atitiks tam tikrą lygį. Mūsų darbas yra "nuspėti ateitį", o čia praverčia ir moteriška intuicija. Analizuoji ne tik žaidėjo techninius sugebėjimus, bet ir fizines galimybes. Turi labai daug matyti ir semtis patirties ne tik iš krepšinio, bet ir iš kitų sporto šakų. Jeigu matau, kad žaidėjas turi potencialo, tada imu domėtis daugiau – ar turi agentą, jeigu ne, pakviečiu susitikti, papasakoju apie agentūrą ir pasiūlau bendradarbiauti. Turiu aštuonis savo žaidėjus, bet kalbėjau su daug daugiau. Turi mokėti šiame darbe suprasti žodį „ne“ ir nepriimto jo asmeniškai, nes tiesiog krepšininkas galbūt šiuo metu nori kitko. Niekada negyvenime negali žinoti, su kuo dirbsi ateityje.

Sigita Mostavičiūtė

– Sprendžiant iš jūsų pasakojimo, ieškote drąsių ir ryžtingų žaidėjų?

– Taip, drąsių, savimi pasitikinčių ir talentingų krepšininkų. Mūsų agentūra viena stipriausių Europoje ir mūsų tikslas nėra turėti daug žaidėjų – mes norime kokybės, o ne kiekybės. Jeigu turėsi daug vienodų krepšininkų, jiems bus labai sunku rasti darbą.

– Jūsų istorija negali nežavėti. Turbūt ne vienas skaitęs pagalvojo, jog norėtų dirbti tokį darbą. Kokį patarimą galėtumėte duoti jiems? Nuo ko pradėti?

– Vienos taisyklės nėra. Kiekvieno agento ar skauto istorija yra kitokia. Būdama jauna radau būdą, kaip pažinti krepšinio pasaulį. Jeigu tu tuo gyveni, svajoji ir tiki, rasi savo kelią ir poziciją. Reikia be galo norėti, siekti, tobulėti kaip asmenybei, investuoti į save ir tik tada svajoti apie didelį finansinį atlygį. Niekas neateis ir nepasiūlys jums darbo – reikia būti matomam, dalyvauti aktyviai toje veikloje. Ne tik krepšinyje, bet ir kitose srityse tai galioja. Jeigu studijuoji, nesitikėti, jog vien diplomas tau ras darbą.

– Per savo gyvenimą jau spėjote išbandyti daug skirtingų sričių. Ar Sigita skautė yra ta padėtis, kurioje jaučiatės geriausiai?

– Tikrai taip, šiuo metu jaučiuosi labai gera dirbdama savo darbą. Kadangi turiu žinių ir patirties, galiu jauniems žaidėjams daugiau visko papasakoti ir juos šio to pamokyti. Lietuva – krepšinio valstybė, kuri man davė be galo daug kaip ir kitos krepšinio tautos – Amerika ir Serbija. Krepšinis leido pažinti kitas kultūras, miestus, sutikti daug įdomiu žmonių. Dirbdama savo darbą turiu nuostabią progą perduoti visą sukauptą patirtį jaunuoliams.

– Pabaikime pokalbį gražia nata – kokia yra jūsų su krepšiniu susijusi svajonė?

– Norėčiau, kad mano žaidėjas būtų pakviestas į NBA naujokų biržos „Žaliąjį kambarį“ ir kartu lauktume jo šaukimo. Tikrai būtų labai įdomu dirbti garsiame Eurolygos klube, vadovaujančiose pareigose. Smagu būtų save išbandyti ir NBA. Dar svajoju įkurti Lietuvoje toki klubą kaip „Mega Leks“, kur žaistų talentingi jauni krepšininkai. Tikrai nebijau svajoti (Šypsosi).

Neturiu nusistatymų, kad turi būti viskas pagal planą, gyvenimas tuo ir įdomus, kad sukuria progų ir galimybių, apie kurias net nepagalvojame. Esu laiminga, kad pavyko atrasti didžiausią gyvenimo aistrą – krepšinį. Visiems palinkėsiu atrasti savo laimę.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys