Baigti karjerą svarstantis J.Mačiulis: vykti į užsienį nesinori, o be „Žalgirio“, kuriam nesu reikalingas, nėra, kur norėčiau žaisti (68) interviu

Jonui Mačiuliui Atėnai buvo tapę antraisiais namais, tačiau pribrendo laikas atsisveikinti.

„Visa šeima jau laukėme kelionės namo. Po karantino, po tokių metų... Vaikai po karantino, kuris Graikijoje buvo žymiai griežtesnis nei Lietuvoje, jau norėjo namo“, – sako puolėjas.

AEK ekipa susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis, skolomis ir balansavo ant iškritimo iš Graikijos pirmojo diviziono ribos. Tiesa, kaip skelbta buvo pirmadienio vakarą, klubas turėtų išlaviruoti ir išvengti visiško fiasko.

Tokia situacija paskatino 36-erių lietuvį po trijų sezonų AEK dėti tašką šioje istorijoje. Tik gali būti, jog tai taps tašku ir jo paties karjeroje.

J.Mačiulis patvirtino, jog nepaisant geros fizinės savijautos, artimiausiu metu galvos apie karjeros pabaigą.

„Tiesiog nėra noro keliauti į užsienį, o Lietuvoje nėra komandų, kuriose norėčiau žaisti. Išskyrus „Žalgirį“, kuriam nesu reikalingas. Nelabai noriu vykti į kitus miestus. Kol kas tokios mintys, o vėliau žiūrėsime“, – kalbėjo jis.

– Jonai, jei reikėtų apibūdinti praėjusį sezoną, kaip apibūdintumėte jį jūs?

– Mums viskas buvo kaip ir visam pasauliui, tik kaip žaidėjai turėjome galimybę keliauti, turėjome išlygų išeiti iš namų. Graikijoje buvo ir komendanto valanda nuo 21 valandos, tačiau mums su leidimais buvo galima elgtis truputį kitaip, nes po rungtynių reikėdavo grįžti ir vėlesniu metu. O šeimai buvo liūdna sėdėti namie, prie pamokų, kompiuterio, kaip ir visai likusiai tautai.

– Pandemininės kelionės buvo daugiau pramoga ar stresas, jei kartais jos užtrukdavo ilgiau, nei anksčiau, o kai kuriems pasitaikydavo ir problemų su skrydžiais?

– Mums, žaidėjams, nebuvo jokio streso, nes nepasitaikė kelionių atšaukimų. Pasitaikydavo labiau rungtynių atšaukimai, bet nebuvo, kad nuskrendame ir nežaisime. Didesnių iššūkių tikrai nebuvo, visur suskraidydavome, visur be vėlavimų, tik kai skrydžių buvo mažiau, kartais tekdavo keliauti ne dieną prieš mačą, o dvi, bet čia nepatogumas, kurio nelaikau esminiu.

– Koks sezono etapas ryškiausiai įsimins prabėgus kažkuriam laikui po šių metų?

– Mūsų metai kaip komandai buvo geri, tik kovo mėnesį atsitiko daug netikėtumų, nelaimių. Ir mano asmenininė šeimos netektis, po kelių dienų Marcuso Slaughterio tėtis taip pat gavo širdies smūgį, trys žaidėjai susirgo koronavirusu ir du išsisuko čiurną – visa tai įvyko per vieną savaitę. Turėjome žaisti lemiamas rungtynes su „Nižnij Novgorod“, SIG ir „Turk Telekom“, visas jas pralaimėjome ir nepatekome į geriausių aštuonetą Čempionų lygoje. Visas sėkmingas sezonas su viena tokia savaite nusibraukė – viskas subliuško, darbas nuėjo šuniui ant uodegos, nepasiekėme tikslų, kuriuos žinojome patys ir supratome, kad jų esame verti.

– Kaip sekėsi komandiškai išgyventi tą sudėtingą mėnesį, kai visiems reikėjo vieniems kitus palaikyti, suprasti, išsikalbėti?

– Buvo daug pokalbių, su treneriais taip pat, kurie turėję panašių situacijų. Artimi pokalbiai, palaikymas padėjo pragyventi tą sunkų etapą. Pasiguodėme vieni kitiems, gydytojai atliko savo darbus, padėjo greičiau atsistatyti tiems, kuriems to reikėjo. Kiekvienas darėme savo darbą. O su netektimis po truputį susigyvenome ir radome jėgų baigti sezoną pakankamai gerai.

– Kaip tik norėjau teirautis, ar 3 vieta Graikijoje tenkina jūsų ekipą ar jaučiate, kad galėjote pasirodyti geriau?

– Tai nėra geras pasiekimas, mūsų tikslas buvo žaisti finale. Bet kadangi kovo gale ir balandžio pradžioje gavosi ta nesąmonė, į tą laiką pateko ir rungtynės, lėmusios, kad Graikijos reguliariajame sezone likome ketvirti. Kadangi „Panathinaikos“ automatiškai pirmi, ėjome su jais žaisti pusfinalyje, jį pralaimėjome.

Mačiulis

– Graikų žiniasklaida rašė, jog ketinote boikotuoti bronzinio finalo seriją, kiek rimti ketinimai buvo iš tiesų?

– Šiai minutei komandoje yra bloga situacija, buvo žinių, kad AEK gali iškristi ir į antrąją lygą. Man asmeniškai tai truputį primena „Žalgirio“ situaciją 2008–2009 m., kai buvo viskas labai blogai. Todėl ir atsisveikinau su ta komanda, nes sezono pradžioje, viduryje ji priėmė labai nekokius sprendimus, kurie finansinę duobę pagilino. Dabar jie bando taisyti padėtį, žiūrėsime, kiek ji pasitaisys, iki kokio gerumo.

– Ar skolos žaidėjams susikaupė už daug mėnesių?

– Čia kalbame apie pusmetį ir daugiau. Ne gana to, kad komanda iš pradžių nepripažino klaidų, jie bandė rašyti ir klaidingus straipsnius, versdami bėdas ant žaidėjų. Esą, nesutinkame žaisti, komandą išmes į antrą divizioną dėl dviejų algų. Bet mes po to išsikvietėme prezidentą, pasakėme, kad nemenkintų mūsų kaip žaidėjų, mes žinome tiesą, tik nelabai norime jos viešai skleisti. Sakėme: jei pradėsi mus menkinti viešai, mes juk turime įrodymus, turime socialinius tinklus, tai paskelbsime.

Kai paskelbė naujieną apie galimą boikotą, prezidentas parašė atsakomąjį straipsnį: dėl dviejų algų Mačiulis, Langfordas, Zisis ir Lojeskis pasiryžę numarinti AEK. Tada mes sujudome, sakome: iš jūsų pusės tai negražu. Arba jūs apsimetate, arba nesuprantate, kokioje duobėje esate. Kai pradėjome vardinti, kiek pinigų kam AEK skolingi, sumomis, skaičiais, tada jis sunerimo. Iki birželio 15 dienos yra terminas, kai reikia arba sumokėti algą, arba susitarti dėl išmokėjimo, bet žaidėjai to nebesitiki. Panašūs susitarimai buvo pasirašyti praeitais metais, bet jie išpildyti nebuvo. Nežinau, ką jie darys.

– O jums pačiam skola susikaupė tik už šį sezoną ar velkasi nuo dar anksčiau?

– Man jie skoloje už 4 mėnesius, plius vieno mėnesio pinigai už bonusus nuo praeito sezono.

– Kaip galiausiai jus motyvavo eiti į aikštę kovoje dėl bronzos? Ar tiesiog kaip profesionalai patys motyvavote save dėl sportinio intereso?

– Mes – žaidėjai. Taip, yra pradedantieji, jie nori užsidirbti pinigų, nėra susikūrę ateities, bet pabaigoje likome tie graikai, kurie čia kaunasi kaip Lietuvoje gautųsi už „Žalgirį“, o iš legionierių pradžioje likau vienas, vėliau pasijungė ir kiti. Aš žinojau, kad tai gali būti mano paskutinės rungtynės Graikijoje, norėjau išeiti garbingai, ne dėl pinigų. Kad negalėtų rašyti, jog AEK problemos – dėl Mačiulio. Jei nebūtume išėję žaisti, iškart AEK kristų į antrą lygą, kaip nutiko su „Olympiacos“ prieš porą metų. Iki antradienio ryto jie teoriškai gali susitarti dėl pinigų grąžinimo arba gali būti labai blogai.

Mačiulis

– Jūs AEK praleidote tris sezonus, ar galiausiai, kai atėjo laikas atsisveikinti, tai padarėte gražiuoju ir taikiai, kuomet prieš tai jus kaltino nebūtais dalykais?

– Taip, gražiuoju, jie suprato situaciją, kad jei ką, mes per socialinius tinklus ir žiniasklaidą išaiškinsime savo istorijos pusę su sutartimis, kurios neįvykdytos ir ant kurių yra jų parašai. Zisis, Mačiulis, Langfordas, Lojeskis, Slaughteris – mes tokie žaidėjai, kurie nelabai dėl pinigų žaidžiame, tai darome labiau iš meilės krepšiniui. Bet jei melas tęsis, duosime atsaką. Sakėme: kai pagarsėsite per Europą kaip toks klubas, nežinome, kokius žaidėjus vėliau pasirašysite, jei išvis jums jų reikės. Jie suprato klaidą, atsiprašė.

– Keistai atrodo situacija, kai komandos vadovams, kurie suaugę vyrai ir turėtų žinoti realybę, kiti vyrai turi ateiti ir aiškinti, rodos, elementarius dalykus.

– Graikijoje yra vienas ydingas dalykas: kadangi jie turi vieną prezidentą, kaip kadaise „Žalgiryje“ Romanovas, galvojama, kad žaidėjai yra vos ne vergai, jie neturi pinigų ir bijos prieš porą prezidentą – Dievą – kažką sakyti, priešintis. Taip nėra.

– Pats Atėnuose ir dabar praleidote nemažą etapą, ir anksčiau čia gynėte „Panathinaikos“ garbę, todėl suprantu, kad jums jis kone antri namai. Ar sunku atsisveikinti?

– Tikrai miestas yra tapęs namais, ten liko daug draugų, su kuriai buvo gana sunku atsisveikinti – tiek komandoje, tiek už jos ribų, dukros ten ėjo į mokyklas, susirado draugų. Sunku, bet toks mūsų gyvenimas, prie jo esame įpratę – keisti aplinką, žmones aplink save.  Susidėjome daiktus, pavakarieniavome su pažįstamais ir išskridome.

– Kadangi AEK žaidžia ten pat, kur „Panathinaikos“ klubas, ar net prabėgus tiek metų pavykdavo ten sutikti senus pažįstamus?

– Keičiasi tik žaidėjai, o kitų žmonių daug liko. Išvyko Manos Papadopoulos, dirbantis „Zenit“, bet kiti likę tie patys, buvę komandos draugai jau tavęs vadovais, tikrai smagu būdavo susitikti.

– Kokia paties fizinė savijauta po šio sezono?

– Superinė. Turėjau vieną retesnių sezonų, kai neturėjau net jokios smulkesnės traumos. Fiziškai jaučiuosi tikrai gerai.

– Lrytas.lt žurnalistas Laurynas Ribakas rašė, jog svarstote apie karjeros pabaigą, ar tame yra tiesos?

– Svarstau artimiausiu metu pasvarstyti (Juokiasi).

– Kadangi sakote, kad fizinė savijauta gera, suprantu, kad toks sprendimas būtų labiau dėl kitų faktorių, pvz., laiko šeimai?

– Tiesiog nėra noro keliauti į užsienį, o Lietuvoje nėra komandų, kuriose norėčiau žaisti. Išskyrus „Žalgirį“, kuriam nesu reikalingas. Nelabai noriu vykti į kitus miestus. Kol kas tokios mintys, o vėliau žiūrėsime.

– Edgarui Ulanovui turint sveikatos rūpesčių, ar paskutinės minutės kvietimo į rinktinės stovyklą vis tik nesulaukėte?

– Ne ir nelabai tikėjausi jo sulaukti. Dabar tikiuosi paatostogauti, pabūti su šeima, kažkur gal išvykti į užsienį ir viskas.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra