„Šiauliai-7bet“
III kėlinys, 10 min.
56
:
59
Atsinaujins po sek
Vilniaus „Rytas“

Atviras T.Delininkaitis: apie apmaudžią sezono pabaigą, „Juventus“ žaidėjų ego, karjeros ateitį ir žinutę iš Ukrainos (2) interviu

Gegužės 12 d., 10:00
T.Delininkaitis dar norėtų tęsti karjerą (LKL nuotr.)
T.Delininkaitis dar norėtų tęsti karjerą (LKL nuotr.)
Gabrielė Miknevičiūtė

Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ ketvirtfinalio serija šį sezoną buvo trumpiausia Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“). Tam prireikė vos trijų mačų.

Tomas Delininkaitis neslepia – gaila, jog sezonas baigėsi būtent taip ir daugiau intrigos sukurti nepavyko. Žaidėjas yra atviras, jog klaidų padaryta buvo ir iš žaidėjų pusės, ir trenerių, tad sezonas susiklostė ne taip, kaip galėjo.

„Čia tik mano nuomonė, nežinau, kaip iš tiesų, bet 11–12 žaidėjų buvo lygiaverčiai, kiekvienas su savo ego, niekas nenorėjo nusileisti. Nenorėjo dėl pergalės aukoti savo ego. Treneriui buvo be galo sunku“, – sako jis.

Jis atiduoda pagarbą komandos legionieriams, o taip pat Nedui Pacevičiui, perėmusiam „Uniclub Casino – Juventus“ vairą.

REKLAMA

„Aš manau, kad jis galėjo ir daugiau išspausti iš to, ką turėjo. Bet man patinka, kai žmonės pripažįsta – jis tai daro. Aš irgi pripažįstu, jog dariau klaidų, nebėgu nuo to. Taip, jis jaunas ir nepatyręs, jis irgi darė klaidų, bet tai jam buvo labai didžiulė patirtis“, – teigia T.Delininkaitis.

Pats 39-erių T.Delininkaitis fiksavo 4,7 taško, 1,1 atkovoto kamuolio, 0,8 perdavimo ir 3,7 naudingumo balo vidurkius per 12 minučių. Ar tuo veteranas patenkintas? Ne visai. Tačiau tęsti karjerą bent metams jis dar norėtų.

„Daug vilčių nededu: jei bus pasiūlymas – gerai, jei nebus – greičiausiai teks kabinti sportbačius ant vinies ir viskas“, – sako jis.

– Pats žaidėte ne pilną sezoną, tačiau jo paskutinė dalis nebuvo lengviausia. Ar po tokio pusmečio jau norėjosi poilsio?

– Po tokio sezono reikia pailsėti ne tiek fiziškai kiek psichologiškai (Šypsosi).

Kas nuvargino labiausiai?

– Geras klausimas (Juokiasi). Turbūt labiausiai slėgė pralaimėjimai. Ši komanda, atrodė, buvo viena stipriausių LKL per pastaruosius metus, tačiau žaidimas nesiklostė taip, kaip turėjo, jei atsižvelgsime į žaidėjų meistriškumą. Šešta vieta tikrai neatspindi Utenos komandos žaidimo. Visada eini, dirbi, galvoji, tačiau rungtynėse kažkas neina.

REKLAMA

– Kokias to priežastis mintyse dabar atrandate?

– Čia tik mano nuomonė, nežinau, kaip iš tiesų, bet 11–12 žaidėjų buvo lygiaverčiai, kiekvienas su savo ego, niekas nenorėjo nusileisti. Nenorėjo dėl pergalės aukoti savo ego. Treneriui buvo be galo sunku. Viena vertus, gerai, kai turi lygiaverčius žaidėjus ir atsarginiai gali kilti nuo suolo, bet kita vertus rasti kiekvienam tinkamą minučių skaičių – gana sunku. Tas, kuris gauna mažiau, automatiškai lieka nepatenkintas. Kartais pats pagalvoju, kad jei kada būsiu treneriu, tokius dalykus sudėlioti bus labai sunku.

– Kaip daug matęs žaidėjas, kaip manote, kaip šį dalyką reikia pateikti krepšininkams, kad savo ego jie nedėtų aukščiau komandos interesų?

– Nežinau visų detalių, kaip viskas buvo tartasi pasirašant sutartis. Manau, kad tai yra didelis prieš sezoninis darbas, kuomet numatai žaidėjams roles. Galiu tik spėlioti, kad jei kiekvienam žadi po 30–40 minučių, jie to negauna, tad taip ir gaunasi. Bet čia tik spėlionės, nežinau, kaip buvo, čia reiktų klausti kiekvieno asmeniškai.

Pacevičius Pacevičius

REKLAMA

 

– Kas komandoje pasikeitė, kuomet Žydrūną Urboną pakeitė Nedas Pacevičius?

– Kaip sakau visada: komanda yra lyg šeima. Treneris turi kalbėtis su žaidėjais – visais. Bet pasikartosiu, šis darbas turi prasidėti prieš sezoną, kai ateini į pirmą susitikimą. Treneris turi rasti kalbą su visais, aukso vidurį, jog būtų gerai ir komandai, ir žaidėjams.

Aš turiu du vaikus, pareinu į šeimą ir negaliu su vienu šnekėti, o kitu ne. Jie man abu vienodi, mano meilė kiekvienam – vienoda. Lygiai taip pat ir komandoje, nėra gerų ir blogų žaidėjų, yra komanda ir viskas. Tik vieni žaidžia daugiau, kiti – mažiau, tai normalu, tai trenerio sprendimas. Tokia yra mano filosofija. Šis bendravimas, manau, turi vykti nuolat. Mes visi žmonės, turintys savo asmeninius gyvenimus, kartais į treniruotes ateinantys su savo problemomis, tai normalu.

Kas dėl Nedo ir Žydrūno: nežinau, kaip buvo iki tol, nes nebuvau čia nuo sezono pradžios, bet Nedas daugiau kalbėdavosi su žaidėjais. Nesakau, kad Žydrūnas to nedarė, taip, jis pasikviesdavo vieną – kitą žaidėją, bet tai vyko ne su visais. Bent prie mano akių buvo taip.

– Kaip atrodė iš šono, kiek sunkus pastarasis mėnuo buvo Nedui Pacevičiui?

REKLAMA

– Be abejo, yra sunku, pats su juo kalbėjau po sezono. Jam 27-eri, jis jaunas treneris, jis atėjo į tokią komandą – kai vykau čia, bent man „Uniclub Casino – Juventus“ buvo top 4 lygoje. Į tokį lygį įšokti yra ką veikti, čia neateini į NKL komandą. Nedas daug klausinėjo, jis turi daug ko išmokti – normalu, nereikia pykti. Klubas priėmė sprendimą duoti šansą šiam treneriui, aš dariau tą, ko jis norėjo.

– Kaip žaidėjas, matęs įvairių situacijų ir trenerių, kaip manote, ar N.Pacevičius su savo užduotimi susidorojo maksimaliai gerai, kaip įmanoma?

– Aš manau, kad jis galėjo ir daugiau išspausti iš to, ką turėjo. Bet man patinka, kai žmonės pripažįsta – jis tai daro. Aš irgi pripažįstu, jog dariau klaidų, nebėgu nuo to. Taip, jis jaunas ir nepatyręs, jis irgi darė klaidų, bet tai jam buvo labai didžiulė patirtis.

– Vienintelė jūsų ketvirtfinalio serija su Panevėžio „Lietkabeliu“ baigėsi „sausu“ rezultatu. Ar labai gaila dėl to?

– Be abejo, gaila. Jei atvirai pasakius, labai norėjau gauti „Lietkabelį“, nes pas juos man viskas aišku. Jie turi savo sistemą: tu žinai, kur pas juos ateis pagalba, kur nusimes kamuolį, tik reikėjo greičiau priimti sprendimus. Gaila, kad iš rankų išslydo pirmos rungtynėse. Pirmas mačas abiem komandoms yra svarbus dėl psichologinės būsenos. Jei būtume laimėję, dabar pasvajokime, psichologiškai būtų buvę lengviau, vykstant namo tęsti serijos. Antrose rungtynėse netekome pagrindinio centro Gusčio, gavosi, kaip gavosi. O į trečiąsias vykome nebeturėdami ko prarasti. Kažkiek laikėmės, bet nepakankamai.

REKLAMA

– Roką iš pirmo mačo eliminavo techninė pražanga, vėliau – liga. Ar jo dalyvavimas serijoje būtų galėjęs kardinaliai keisti rungtynių eigą?

– Dabar galima kalbėti, kas būtų, jei būtų, bet kad jis mūsų didelis ramstis gynyboje ir puolime – faktas. Kai iškrenta vienas iš pagrindinių žaidėjų, dar didelių, yra sunku. Jei iškirstų mažiukas, tos rotacijos turėtume daugiau. Su centrais situacija buvo prastesnė. Kažko rezultatų neberodė Koreniukas, bet galima suprasti jo situaciją – jis buvo išėjęs iš savęs, pasinėręs į Ukrainos įvykius. Trūko jo pagalbos, bet yra kaip yra.

– Kiek kraupiai iš arti atrodė Igno Vaitkaus akies trauma?

– Nekaip, nekaip... Ačiū Dievui, jam tik porą dienų galva pasvaigo, jis iškrito neilgam ir trauma pasirodė ne tokia baisi, kad pakenktų karjerai.

 

Milleris Milleris

REKLAMA

– Būta kalbų apie Patricko Millerio nusiteikimą, kadangi jis jau turi kontraktą ateičiai su Kinijos klubu. Ką galite pasakyti apie jį?

– Galima tik paspėlioti. Aš manau, kad gal jis šiek tiek ir taupėsi, bet iš kitos pusės, jam didžiulė pagarba, kadangi jis, turėdamas tokią sutartį, taip atsidavė komandai. Dabar tik klausimas, jis galėjo geriau ar ne – jau jo reikia klausti. Gal jis kažkiek prisisaugodavo, nes turint tokį kontraktą traumos gauti nesinori. Normalu. Bet jis stengėsi, lipo, darė. Tokių legionierių kaip Patrickas ir Jaylinas aš dar nebuvau sutikęs – tokių ramių, nesišakojančių. Gal tik Tyusą Edney, su kuriuo žaidėme Ukrainoje. Įsivaizduokite, Airingtonas juk negavo daug minučių, bet jis nerodė jokio konflikto, jokio nepasitenkinimo.

– Kiek pats esate patenkintas savo sezono pasirodymu?

– Aš visada esu savikritiškas, niekad nesu patenkintas. Tikrai galėjau geriau, bet susiklostė kaip susiklostė.

– Kaip manote, dar norėsis tęsti karjerą ar jau atrodo, kad yra gana?

– Norėti tai norisi, kūnas dar leidžia. Aš pats daugelio iš šono klausinėjau, kaip atrodo iš šalies. Kartais gali galvoti, jog gali, o iš šono atrodys, kad jau viskas, jau nebepabėgi. Noro dar yra, sveikatos – yra, bet praeiti metai parodė, kad su pasiūlymais gali būti sunku. Kaip minėjau anksčiau, tada ir po covido pats svarsčiau, tęsti karjerą ar ne. Tada atsirado Utena, teko atvažiuoti čia. Daug vilčių nededu: jei bus pasiūlymas – gerai, jei nebus – greičiausiai teks kabinti sportbačius ant vinies ir viskas.

REKLAMA

– Kiek šiemet jus stebina LKL atkrintamosios, kur „Rytas“ sykį gavo pamoką nuo „Dzūkijos“, o „Žalgiris“ tik paskutiniame mače palaužė „Neptūną“?

– Maloniai stebina. Būkime biedni, bet teisingi, „Žalgirio“ forma ženkliai susilpnėjusi, taip atsirado šansas pasišakoti žemesnio kalibro komandoms. Smagu, kai vyksta kova. Aišku, norėjosi, kad ir mūsų serija būtų ilgesnė, kad būtume pasispardę. Lygiai taip pat ir Jonava prieš „Šiaulius-7bet“. Aš manau, kad debiutantams ketvirta vieta reguliariajame sezone yra šuolis aukščiau bambos. Jei kas prieš sezoną būtų pasakęs, jog Jonava bus ketvertuke, turbūt visi pridėtų pirštą prie smilkinio ir pasukinėtų. Smagu, jog atkrintamosios nėra liūdnos ir neįdomios.

– Prieš kelias dienas pasirodė šokiruojanti žinia, jog žuvo Adreianas Payne’as. Kaip sureagavote?

– Liūdna. Aš pasakysiu, jog nesvarbu, tai komandos draugas ar ne, kiekvienas išėjimas iš pasaulio – nemalonus. Ir visi dabartiniai įvykiai Ukrainoje mane labai stipriai paliečia. Iš tos pusės gal esu labai jautrus žmogus. Labai liūdna, kad tai vyksta, kad išeina labai jauni žmonės. Bet nieko nepadarysi, toks gyvenimas. Žinia dėl Adreiano buvo nemaloni ir palietusi.

REKLAMA

– Kad jau užsiminėte apie Ukrainą, ten žaidėte Mariupolyje, ar dar palaikote kontaktą su kažkuo, kas gyveno šiame nuniokotame mieste?

– Su buvusiu komandos kapitonu palaikiau ryšį, kuomet prasidėjo karas. Parašiau jam vasario 24 dienos vakare, jis man atrašė jog miestas bombarduojamas. Tada ryšys nutrūko, negalėjau su juo susisiekti, rašinėjau ir rašinėjau, labai išgyvenau, kol jis neatrašė man apie kovo 9 dieną. Tada jam pavyko stebuklingai išvykti iš miesto, išvežti šeimą į Moldovą.

Situacija tokia, kad ką žmogus turėjo užsidirbęs, praktiškai nieko nebeturi. Jis turėjo du butus – abu sudegę, o į jo namą pateko raketa – namo neliko. Ačiū Dievui, liko tik šeima, visi sveiki. Jo viena paskutinių žinučių, kuri sugraudino, buvo tokia: „Dabar žinau, kiek kainuoja vanduo ir duona. Tai, kas vyko Mariupolyje, anksčiau mačiau tik filmuose, o dabar patyriau realiai.“ Labai gaila, kad tai vyksta 21 amžiuje ir dar dėl ko? Dėl nieko.


2 komentarai
Naujausi komentarai (2)
Geriausiai ivertinti (2)
PRO komentarai
i
Noriu gauti pranešimus apie atsakymus į mano komentarą Komentuoti gali tik registruoti portalo vartotojai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.
Prisijungti
Komentuoti
Daugiau komentarų
Atsakyti
Palaikyk savo komandą