Atvirai ir išsamiai „BeoBasket“ atstovė Baltijos šalims: apie M.Ražnatovičių, krepšinio užkulisius ir bendravimą su garsiais krepšininkais (11) pirma interviu dalis

Pirmą kartą Sigitą Mostavičiūtę išvydau 2012 metų vėlyvą pavasarį „Siemens“ arenos užkulisiuose, prie Maskvos CSKA komandos rūbinės. Ten ji laukė Nenado Krstičiaus ir Milošo Teodosičiaus, su kuriais buvo susipažinusi prieš metus vykusiame Europos vyrų krepšinio čempionate Lietuvoje.

Tuomet su kolega pagalvojome, kad tai galbūt kurio nors krepšininko draugė ar sužadėtinė, bet S.Mostavičiūtė buvo jau pirmuosius žingsnius „BeoBasket“ agentūroje žengianti jauna ir ambicinga mergina, kuri konkrečiai žino, ko nori gyvenime ir tai jai ne kartą yra padėję pasiekti savo tikslų.

Klaipėdietės ryžtas ir drąsa leido jai tapti tuo, kuo ji yra dabar – įtakingiausio Europos krepšinio agento Miško Ražnatovičiaus valdomos „BeoBasket“ agentūros skaute ir atstove Baltijos šalyse.

Nustebsite, bet 28-erių mergina krepšinį išmano geriau nei didžioji dauguma šį straipsnį skaitančių vyrų. S.Mostavičiūtė atlieka talentingų žaidėjų paiešką Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, reklamuoja ir inicijuoja „BeoBasket“ teikiamas paslaugas, rengia skautingo ataskaitas Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) klubams bei rūpinasi „BeoBasket“ klientais Baltijos šalyse.

Su S.Mostavičiūte kalbėjomės ilgai ir apie viską. Atvirumas, iškalba ir krepšinio supratimas kelia pasitikėjimą šiuo žmogumi, ką pajusite ir jūs, perskaitę šį interviu. Kadangi aptarėme daug įdomių ir aktualių temų, parengėme jums dvi interviu dalis.

Pirmojoje kalbėsime apie jos karjeros pradžią, pažintį su M.Ražnatovičiumi ir jo charakterį, darbą su vyrais, agentų karus bei mėgstamiausius žaidėjus.

– Išbandėte save ne viename vaidmenyje: krepšininkės, fizinio rengimo trenerės, savanorės. Papasakokite savo istoriją nuo pradžių, kaip jūs atsiradote šiame sporte ir kodėl jauną merginą taip sudomino būtent krepšinis?

– Niekuo nenustebinsiu pasakydama, kad nuo mažens žiūrėdavau krepšinio rungtynes. Vėliau pati sportavau – žaidžiau tinklinį, plaukiau. Pavyko gauti stipendiją ir išvykau mokytis vidurinėje mokykloje į JAV.

Ėjau koridoriumi ir mane sustabdė mokyklos krepšinio komandos treneris. Paklausė ar sportuoju, ar žaidžiu krepšinį. Vos tik sužinojęs, kad esu iš Lietuvos, mane pakvietė į treniruotes ir pirmas tris savaites dirbome individualiai, kol buvau pakankamai pasiruošusi sportuoti su komanda. Sezonas, atstovaujant savo mokyklos komandai JAV, buvo mano pirmas stiprus žingsnis krepšinyje.

Deja, patyrus traumą teko galvoti, ką galiu gyvenime daryti be sporto. Sugalvojau mokytis Londone, nes visada domino mokslai anglų kalba. Įstojau į Kingstono universitetą, kur pasirinkau dvigubą specialybę – sporto mokslas ir verslas – du bakalaurai vienu metu. Susipažinau su kita švietimo sistema, kur labai anksti klausiama, ką tu gyvenime nori daryti. Taip esi raginamas galvoti apie savo ateitį.

Baigusi pirmą kursą, norėjau būti fizinio rengimo trenere, todėl susisiekiau su Kauno „Žalgiriu“ ir mane priėmė atlikti praktiką. Sigitas Kavaliauskas buvo mano mokytojas. Kelias savaites stovyklos metu pajūryje, ruošiantis sezonui, stebėjau trenerių ir žaidėjų darbą treniruotėse. Pamačiau krepšinį iš vidaus ir grįžusi į Londoną nuėjau į universiteto vyrų komandą bei paprašiau būti jų fizinio pasirengimo trenere. Taip ir pradėjau dirbti su universiteto vyrų komanda. Buvo sudėtinga, nes į savaitę buvo vos viena treniruotė ir vienas mačas – nelabai daug padarysi, bet sugebėjau juos sudominti, susidraugavome ir kartu darbavomės visą sezoną.

Tuo metu Lietuvoje prasidėjo jaunių čempionatai ir pagalvojau, jog noriu pamatyti krepšinį dar iš kitos pusės. Supratau, kad trenerės darbas ne man, tad norėjau krepšinį pamatyti iš organizacinės pusės. Paskambinau į krepšinio federaciją ir paprašiau būti savanore, dirbti su komandomis. Iš karto žinojau, ko noriu. Nespėjau atvykti į 16-mečių čempionato pradžią, todėl manęs paprašė dirbti su visomis komandomis, kurioms reikės pagalbos. Padėjau ir pažinau kelias rinktines, bet daugiausiai laiko praleidau su kaimynais latviais.

Kitais metais vyko 18-mečių pirmenybės – aš vėl noriu! Paprašė dirbti su vienos grupės komandomis, kur buvo turkai, serbai. Pagalvojau, kad tai labai ambicingos ir sudėtingos ekipos, bet priėmiau ir šį iššūkį. Visas komandos trenerių štabas buvo ir „Partizan“ treneriai, kovingi bei talentingi žaidėjai, kuriuos sustabdė tik auksinė Lietuvos karta. Savanorystė čempionate suteikė neįkainuojamos patirties, tuo pat metu ir prasidėjo bendravimas bei draugystė su Serbijos krepšinio pasauliu.

2010 metais Pradėjau studijuoti doktorantūrą Vusterio universitete, tema fizinis, techninis, taktinis ir psichologinis jaunųjų elitinių krepšininkų profilis ir ką turi turėti jauni krepšininkai, jog taptų aukščiausio meistriškumo sportininkais. Sunkiausi ir sudėtingiausi mokslo metai artėjo į pabaigą. Jaučiau, kad turiu būti arčiau krepšinio ne tik skaityti, tirti ir rašyti.

Nusprendžiau pasiimti atostogų ir nuvykti į 19-mečių pasaulio čempionatą Rygoje. Norėjau pažiūrėti rungtynes, pamatyti, kaip užaugo ir pasikeitė komanda, palaikyti juos. Serbus sužavėjo, kaip taip nutiko, jog Anglijoje gyvenanti ir studijuojanti lietuvė atvyko jų palaikyti. Dejanas Bodiroga buvo viena iš ryškiausių krepšinio asmenybių, su kuria visada norėjau pabendrauti. To čempionato metu jis priėjo prie manęs, nes galvojo, jog esu serbė ir ėmė kalbinti serbiškai. Sunku buvo suvokti, kad toks asmuo užkalbino, tikrai pasimečiau, bet galiausiai įsidrąsinau ir pradėjome bendrauti.

Tais pačiais metais vyko Europos vyrų krepšinio čempionatas Lietuvoje. Norėjau pamatyti vyrų pirmenybių organizaciją iš vidaus ir man suteikė šią progą. Dirbau su Serbijos rinktine, kurią tuo metu treniravo Dušanas Ivkovičius. Turbūt visi žino, jog jis reiklus ir griežtas treneris. Įgyta patirtis su Serbijos jaunimo komandomis leido greitai perprasti ir prisitaikyti prie trenerio sukurtos disciplinos. Kadangi jau pažinojau federacijos atstovus ir patį Bodirogą, tai prisidėjo prie paprastesnio bendravimo su komanda.

Miško Ražnatovičius ir Sigita Mostavičiūtė (Sportalas.com nuotr.)

– Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su M.Ražnatovičiumi ir kaip atsidūrėte „BeoBasket“ agentūroje?

– Internete pamačiau straipsnį, kad Ražnatovičius yra geriausias agentas Europoje. Paskaičiau istoriją, daugiau pasidomėjau. Pastebėjau, kad turi daug krepšininkų, kurie žaidžia „Lietuvos ryte“. Ražnatovičiaus atstovaujamų žaidėjų sąraše daug įvairių tautybių, bet nėra nė vieno lietuvio. Sugalvojau parašyti jam laišką, jog esu lietuvė, be galo mylinti krepšinį. Sakiau Miško, jog jis tikrai geras agentas, bet neturi lietuvių krepšininkų, kurie yra labai vertinami Europoje. Jeigu kartu dirbsime, rasiu tau penkis Valančiūnus.

Po 5 minučių gavau jo atsakymą: tokio žmogaus kaip tu ieškojau 10 metų. Miško paklausė manęs, ką norėčiau daryti. Atsakiau, jog noriu būti skaute ir jis pakvietė mane į Belgradą. Paprašiau, kad nusivestų į „Partizan“ ir „Real“ rungtynes Eurolygoje, nes turėjau svajonę pažiūrėti „Partizan“ namų mačą tarp tų įspūdingų sirgalių. Jis sutiko. Aš nuvykau, pasikalbėjome ir prasidėjo darbas.

Tada supratau, kad doktorantūros studijos ir akademinis pasaulis ne man, nors ten tikrai įgijau be galo daug žinių ir įgūdžių. Grįžau gyventi į Lietuvą ir pradėjau žengti pirmuosius žingsnius krepšinio pasaulyje. Krepšiniu gyvenu kasdien ir tai jau trunka ketverius metus.

– Turbūt 95 procentai krepšinyje dirbančių žmonių yra vyrai. Kaip jums sekasi darbuotis tokioje aplinkoje? Ar tai, jog esate moteris, jums yra privalumas, o galbūt kaip tik kartais pakiša koją?

– Nejaučiu to. Kuo aukštesnis lygis, tuo mažiau žmonės skirsto pagal tautybę, išvaizdą ar lytį. Žiūri tik į kaip tu gerai atlieki savo darbą. Sulaukiu daug komplimentų, nes moteris krepšinyje nėra įprastas reiškinys. Ir studijų metais merginos sudarė vos 20 proc. bendramokslių. Sporto srityje visada vyrų daugiau.

– Ar tai, jog esate moteris, pagelbėjo jums kažkaip krepšinyje?

– Būti moterimi krepšinyje, mano manymu, man padeda išsiskirti. Žmonės tikrai pastebi ir atsimena. Teko sulaukti pastebėjimų, jog jeigu aš būčiau vyras, galbūt su manim nebūtų drįsę bendradarbiauti. Matyt jaučia, kad pasirūpinsiu jaunu žaidėju. Galbūt motiniškas instinktas veikia, visada domiesi, kaip sekasi, rūpiniesi savo klientais.

Moteriškumas – neatsiejama diplomatijos dalis sporto pasaulyje. Būna situacijų, kai treneriai ar žaidėjai, emociškai reaguoja į situaciją, o sudėjus jų pykti atrodo, kad tuoj viskas sprogs. Aš stengiuosi įnešti ramybės ir supratingumo, jog nekiltų konfliktas. Nenustums juk manęs į šoną. Tarpusavyje bendraudami vyrai, kai esu netoliese, rečiau keikiasi, labiau renkasi žodžius, jog neįžeistų. Juntamas džentelmeniškumas.

– Jums – 28-eri, o dauguma krepšinio agentų yra gerokai už jus vyresni, kartais net dvigubai. Kaip pavyksta užsitarnauti pagarbą, būnant gerokai jaunesnei? Juk ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje gerokai vyresni gana skeptiškai žiūri į jaunimėlį, kuris kėsinasi į jų vietą.

– Kai pradėjau dirbti su Miško, jis man pasakė, jog yra pasirengęs į investuoti savo žinias, laiką ir mokyti mane tol, kol aš pasieksiu tinkamą lygį. Man tai paliko didžiausią įspūdį, kad Ražnatovičius pasiryžo investuoti į jauną žmogų. Pamatė manyje tą aistrą krepšiniui ir džiaugsmą, kurio reikia dirbant bet kurį darbą. Miško mėgsta netikėtus ir nestandartinius sprendimus. Didžiausias komplimentas buvo iš vieno „Warriors“ darbuotojo, kuris pasakė: „Miško, tu padarei geresnį darbą pasikviesdamas Sigitą nei kad pasirašytum sutartį su LeBronu.“ Buvau euforijoje. Ražnatovičius parodė, jog nebijo, jam įdomu.

Dažnai žmonės susidomi, kas aš tokia. Pagalvoja, jog esu kažkieno žmona, draugė ar žurnalistė. Kai pasakai, jog dirbi su krepšiniu, nustemba. Jeigu pradedame kalbėti apie krepšinį, pamato mano aistrą darbui. Tave pažįsta per tai, ką tu padarai ar ką pasakai. Užsitarnauji gerą vardą per savo darbus.

– Kiek turite savo globotinių?

– Aštuonis ir jais visais labai rūpinuosi.

Sigita Mostavičiūtė

– O jeigu turėtumėte, pavyzdžiui, 35 žaidėjus, kaip tada atrodytų tas rūpinimasis? Juk dažnai iš krepšininkų girdžiu, kad jų agentas jiems neskambino mėnesį ar kelis, kadangi turi dar daugybę klientų.

– „BeoBasket“ kiekvienoje šalyje turi atstovą. Mano žaidėjas dabar rungtyniauja Rusijos klube, tad aš negaliu tiesiogiai rūpintis, ar dažnai susitikti. Kolega atsakingas už Rusijos regioną viešėdamas Maskvoje susitinka, pabendrauja, o vėliau perduoda kaip ten kas. Jeigu „BeoBasket“ žaidėjai atvyksta į Lietuvą, tuomet aš jais rūpinuosi. Žinoma, jog Miško nepasirūpins keliais šimtais žaidėjų, todėl tam jis turi komandą. Nėra mano, nėra tavo – visi žaidėjai yra mūsų, „BeoBasket“.

– Krepšinio užkulisiuose juokaujama, jog M.Ražnatovičius dažnai net nežino, kuriems žaidėjams jis atstovauja.

– Tai yra tiesa. Tikrai nežino visų žaidėjų, bet kai krepšininkas įrodo, kad jau pasiruošęs aukščiausiam lygiui, tuomet Miško žino, atsimena, domisi ir asmeniškai pasirūpina.

Visada žaidėjams sakau, kad agentai gali patarti ar padėti, bet treniruotis ir žaisti reikia pačiam. Net ir geriausias agentas jam nepadės, jeigu jis nesugeba išpildyti trenerio užduočių arba savo karjerą gadina užsiimdamas netinkama veikla. Nei Miško, nei kitas agentas žaidėjo karjeros nesudėlios, jei jis pats nesistengs treniruotėse ir rungtynių metu.

– Skamba intriguojančiai. Galbūt turite pavyzdį, kai žaidėjas užsiima netinkama „popamokine veikla“?

– Yra žaidėjų kurie mėgsta naktinį gyvenimą ir to neslepia. Visi mes žmonės, bet sportininkai turėtų tai daryti ne sezono metu arba savo namų aplinkoje, kadangi yra suaugę žmonės. Tačiau komandos draugų, trenerių ar kitų klubų darbuotojų akivaizdoje to daryti yra negalima. Žaidėjus visada perspėji ir paaiškini visas klubo taisykles. Jie pasižada, kad taisyklių laikysis. Šiais laikais informacija, ypač negatyvi,, sklinda labai greitai. Gavau laišką iš komandos trenerio su nusiskundimu, jog žaidėjas rūko po treniruotės. Pasakiau jam, o šis nustebo, iš kur aš žinau, nors jis vienoje šalyje, o aš – kitoje. Vieni turi per klaidas išmokti, o gudresni patys supranta, kas yra negerai.

– Grįžkime prie M.Ražnatovičiaus. Kokiais žaidėjais jis domisi?

– Miško sudominti gali arba labai ryškūs ir aukšto meistriškumo, kitaip dar vadinami elitiniai žaidėjai, arba labai jauni ir turintys didelį potencialą, kai nežinai, kas iš jo išaugs.

– M.Ražnatovičius yra įtakingiausias agentas Europoje ir su tuo niekas nesiginčija. Kaip jums atrodo, kur slypi jo sėkmės formulė?

– Jis niekada nedaugžodžiauja – visada klubams konkrečiai pasako, kokį žaidėją turi ir algą, apie kurią galima kalbėti. Jeigu netinka, tuomet ačiū ir viso gero. Jis nesigilina į asmeniškumus, neklausinėja smulkmenų, kas kaip ir kodėl. Jis turi labai gerą atmintį – gali pasakyti, kiek vienas ar kitas jo žaidėjas įmetė taškų vienose ar kitose rungtynėse prieš penketą ir daug daugiau metų. Aštrus protas padeda jam atsiminti svarbius įvykius ir žaidėjus. Ražnatovičius pats žaidė krepšinį ir tai jam tikrai pasitarnauja agento karjeroje. Tvirtas požiūris, savo nuomonės turėjimas ir tiesmukumas – tokios Miško charakterio savybės. Jeigu reikia patarimo, visada jį duos. Niekada nesivelia į konfliktus, dramas.

Sigita Mostavičiūtė ir Nenadas Krstičius

– Agentų karai – kasdienybė. Ir Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai vienas agentas iš kito pervilioja žaidėją ne visai gražiais metodais. Ar jaučiate tą konkurenciją ir jūs?

– Nevadinčiau tai nei vagyste, nei konkurencija. Mano manymu, visi esame labai skirtingi ir turime savo atskirą viziją bei įdirbį. Mes konkuruojame dėl to paties, bet esame pernelyg skirtingi. Nelaikau to aštria konkurencija. Jeigu tu gerai atlieki savo darbą, žaidėjai nuo tavęs nepabėgs. Kiekvieno darbo metodika yra skirtinga. Visi dirbame dėl krepšininkų gerovės. Gaila, kad kartais pasakai žaidėjui tiesą, o jis nepriima to kaip pagrįstos kritikos, supyksta ir pereina pas kitą agentą. Būna, kad nesutampa nuomonės, bet kiekviename darbe vyksta tokie dalykai ir aš to nesureikšminu. Reikia dirbti savo darbą ir nesižvalgyti į kitus. Krepšininkai manęs klausia, kaip pasirinkti tinkamą agentą. Aš jiems sakau, jog pats turi pajausti, kas yra jiems geriau, link kur krypsta širdis. Dažnai atsakymas slypi mūsų viduje, bet dėl skirtingų priežasčių mes jo garsiai nepasakome. Kai tu būsi atviras pats sau ir pasakysi, kaip yra, tuomet priimsi tinkamą sprendimą.

– Iš vieno ar kito agento tenka girdėti, jog kai kurie žaidėjai pernelyg susireikšmina ir neadekvačiai vertina savo galimybes, todėl agentus kaltina dėl pernelyg mažos kontrakto sumos.

– Daugiausia patirties turintys krepšininkai žino tikrąją situaciją ir nekritikuoja gautos kontrakto sumos. Jie supranta rinkos situaciją ir klubų galimybes, algų tendencijas. Per vieną naktį gali viskas pasikeisti. Kartais būna, kad susitari su klubu dėl žaidėjo už 500 tūkst. eurų, bet kitą dieną komanda randa tokį patį krepšininką už 300 tūkst. eurų. Ir tu nieko negali pakeisti. Turi reaguoti į rinką, pasiūlymą.

– Pereikime prie krepšinio asmenybių. Bendravote su daugybe garsių krepšininkų. Kurie paliko didžiausią įspūdį?

– Turiu du mėgstamiausius – Nenadą Krstičių ir Duško Savanovičių. Duško kalba 6–7 pasaulio kalbomis, laisvalaikiu tapo. Tai yra žaidėjas, kuris išlaukė savo brandos ir niekada nepanikavo – žaisdavo už gana nedidelius pinigus ir tik dabar yra brangus žaidėjas. Daug kam atrodo, kad krepšininkai išmano tik apie sportą, bet yra nemažai ryškių ir brandžių asmenybių, išmanančių tikrai daug.

Galvodavau, kad Krstičius yra piktas, rūstus krepšininkas. Buvo ir skandalas, kai jis su kėde Bourousiui galvą praskėlė, tai tik sustiprino tokį įsitikinimą, bet Europos čempionate Nenadas buvo rinktinės kapitonas, tada supratau, kad tai neeilinė asmenybė, galinti suburti komandą. Jis buvo komandos vedlys ir siela. Turėdavome tradiciją, kad jis prieš kiekvienas rungtynes gerdavo kavą, bet tik tą, kurią jam atnešu aš.

Kai Miško mane pakvietė pirmą kartą į Belgradą, dvejojau ir bijojau. Juk esu moteris ir nežinia, kas gali nutikti nepažįstamoje šalyje, todėl turiu būti atsargi. Tuomet paklausiau Krstičiaus, ar galiu važiuoti pas Miško, ar galiu juo pasitikėti. Nenadas buvo atviras: Ražnatovičius jam nėra mėgstamiausias krepšinio agentas, bet tai yra profesionalas ir patikimas žmogus, todėl drąsiai galiu keliauti.

Vieną rytą skaitau naujienas ir žiūriu, kad Krstičius perėjo į „BeoBasket“ agentūrą. Aš klausiu Miško, kaip jis prisiviliojo žaidėją, kuris jam nejaučia simpatijų. Jis atsakė: nesvarbu, kam tu patinki ar kas tau patinka, svarbu, kas geriausiai atliks darbą dėl tavęs. Krstičius yra be galo šiltas ir protingas žmogus.

Antrąją interviu dalį portale Krepsinis.net skaitykite antradienį.

„Ilgoji pertrauka“: Pasvalio ateitis, Antetokounmpo požiūris į krepšinį, „Lietkabelio“ „kaltieji“, klaustukas dėl „Šiaulių“ lietuvių, pagirtinas „Nevėžio“ darbas, kontraktą užsitarnavęs Kostičius ir „CBet“ vadybos darbo atspindys