Apžvalgininkas M.Pocius: apie Navarro žaidimą, pagirtiną „Lietuvos ryto“ aukštaūgių žaidimą ir derinį „du prieš du“ (10)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubas ketvirtadienį Eurolygos septintojo turo rungtynėse 66:90 nusileido Barselonos „Regal Barcelona“ komandai. Krepsinis.net apžvalgininkas Martynas Pocius tradiciškai pateikia savo pastebėjimus iš minėto susitikimo.

Juanas Carlosas Navarro. Darius Maskoliūnas po rungtynių spaudos konferencijoje pareiškė, kad sustabdyti „La Bombą“ yra neįmanoma ir tuo nepasakė nieko naujo. Vieną geriausių pasaulio atakuojančių gynėjų sustabdyti gali tik jis pats, nepataikydamas sau įprastų metimų. Ispanui nėra būtina pačiam pelnyti taškų: bandymai apriboti jo judėjimą ar sugebėjimą išnaudoti nuolat siūlomas užtvaras, noras sustabdyti prasiveržimus atriša rankas „Barcelonos“ žaidėjams, nes, žaidžiant vienas prieš vieną, Navarro sustabdyti gali retas varžovas, todėl menkiausia klaida ar nesusikalbėjimas ginantis varžovų gretose sudaro galimybę taškus rinkti komandos draugams. Vakar „Barcelonos“ žaidime matėme nuolat dvigubinamas užtvaras. Jose pirmajame kėlinuke tiesiogiai strigo tiek Renaldas Seibutis, tiek Deividas Dulkis. Tai nenuostabu, nes komunikacijos vilniečių gretose trūko. Tai akivaizdžiai pademonstravo epizodas pirmajame kėlinuke, kai Navarro gavo puikų perdavimą iš Šarūno Jasikevičiaus po to, kai vos po vienos užtvaros jis liko visiškai laisvas po krepšiu, kadangi Dejanas Ivanovas liko „įsikabinęs“ į Erazemą Lorbeką. Perduoti kamuolį Navarro irgi puikiai moka, todėl Ante Tomičius pasismagino dėjimu per Steponą Babrauską po elementaraus „du prieš du“ trečiajame kėlinuke. Tai tik pora pavyzdžių, kokį galvos skausmą varžovų treneriams sukelia Juanas Carlosas. Jo svarbą „Barcelonai“ pamatėme ir vilniečiams ėmus naudoti „aikštės“ gynybos sistemą. Ji pradėta naudoti gynėjui sėdint ant atsarginių žaidėjų suolelio, tačiau jau per pirmąją pauzę jis buvo grąžintas į aikštelę. Su jo išėjimu vilniečiams pavyko apsiginti vos kartą, dukart gauti dėjimai į krepšį ir dukart atlikti nedengiami metimai iš toli, nes visa vilniečių „zona“ ėmė koncentruotis į tai, kaip uždengti Navarro.

„Lietuvos ryto“ puolimas „du prieš du“. Socialiniuose tinkluose po pirmosios rungtynių pusės buvo žavimasi „Lietuvos ryto“ puolimu ir spėliojama, kiek prie to prisidėjo prie komandos trenerių štabo prisidėjęs Dainius Adomaitis. Sunku tikėtis, kad per kelias dienas jis būtų sugebėjęs įvesti tokių naujovių, kurios padėtų iki tol sunkiai taškus rinkusiai komandai vos per 20 minučių jų surinkti net 45. Verta pastebėti, kad „Barcelonos“ gynyba nebuvo turėjo problemų stabdant vilniečių žaidimą „du prieš du“ ir būtent šiuo elementu buvo paremta didžioji dalis Lietuvos klubo atakų. Ypač dažnai jį atliko Predragas Samardžiskis su Seibučiu. Pastebėtina, kad šių dviejų krepšininkų elementas buvo pakankamai vienpusiškas, nes Renaldui užtvara buvo statoma tik taip, kad jis galėtų veržtis pro dešinę pusę. Vos tik įvykdavo užtvara, gynėjas nesistengė atakos „laužti iki galo“, bet pasirinkdavo metimą iš distancijos. Tai veikė, nes varžovai laukdavo pilno prasiveržimo, todėl atsitraukdavo link savo krepšio. Dėl šio priežasties Seibučiui poreikio atiduoti perdavimo link krepšio įkertančiam aukštaūgiui praktiškai nebuvo, bet po pertraukos „Barcelonos“ gynyba pasikeitė, varžovų priekinės linijos žaidėjai nebesisaugojo prasiveržimų ir drąsiai pasitikinėti Seibutį. Šiam vos kartą pavyko prasiveržti ir atlikti rezultatyvų perdavimą įkirtusiam Nemanjai Nedovičiui, bet vėliau, porą kartų suspaustas dėžutėje, bandymų veržtis atsisakė. Keistoka, kad analogiškų bandymų sužaisti „du prieš du“ retokai ėmėsi Nedovičius, nes jie buvo tikrai sėkmingi. Serbo veiksmų, atliekant šį krepšinio elementą, paletė buvo įvairiapusė ir daug sunkiau perskaitoma gynybai.

„Lietuvos ryto“ priekinė linija. Jei prieš rungtynes surengtume apklausą, kurios komandos priekinė linija pajėgesnė, vargu ar rastume daug krepšinio mėgėjų, kurie balsuotų už „Lietuvos ryto“ aukštaūgius, tačiau vakar jie savo tiesioginiams oponentams tiesioginėse dvikovose realiai nenusileido. Kiekvienas vilniečių priekinės linijos žaidėjas įnešė savo indėlį į tai, kad „Barcelonos“ komandos gynyba turėjo nuolat ieškoti naujų būdų stabdyti vilniečių atakas. Samardžiskis, kaip jau minėjau, buvo labai naudingas žaidime „du prieš du“, be to, bandė žaisti nugara į krepšį, kur, tiesa, perlaikydavo kamuolį. Leonas Radoševičius stengėsi ištraukti Nate'ą Jawai‘ų nuo krepšio metimais iš distancijos, šiems ėmus skrieti pro šalį, grįžo prie to, ką dažnai matėme sezono pradžioje – prasiveržimų, kurie, jei ne reguliariai užfiksuoti „žingsniai“, kėlė problemų lėtesniam oponentui. Analogiškų metimų taktiką naudojo ir Ivanovas, drąsiai atakavęs iš toli, todėl taip iš po krepšio buvo ištrauktas dar vienas „Barcelonos“ aukštaūgis. Privaloma išskirti bulgaro kovą dėl atšokusių kamuolių puolime. Pasigedau didesnio Mindaugo Katelyno indėlio, nes krašto puolėjas nesistengė imtis iniciatyvos į savo rankas, o tik išnaudojo komandos draugų sukuriamas galimybes. Gynyboje „Lietuvos ryto“ aukštaūgių indėlis, deja, nebuvo pagirtinas. Ligos vis dar tos pačios ir jau apkalbėtos: komunikacijos, mobilumo ir pagalbos.