Akis į akį ir akis už akį (27)

Kuo rizikuoji tapti savo bičiuliui tautiečiui, jeigu kartais sumanysi eiti padėti užgesinti užsidegusią jo kaimyno trobą? Ko gero, sulauksi tokių pat skambių epitetų kaip kad paskutinėmis krepšinio rungtynių sekundėmis būtum užkliuvęs už vidurio linijos ir atidavęs kamuolį mirtiniems varžovams tiesiai į rankas. Nes juk čia ant kalno mūrija ir galanda kirvius. Nes čia teka Nemunas ir skirtingai nei indėnai, lietuviai tų kirvių neužkasa niekad. Pabandyk būt ne su juo ir tu jau – priešas.

Sekmadienį Lietuva bus perskelta. Į dvi stovyklas, kurias viena nuo kitos saugos policija. Gerai, kad tai tik Kauno sporto halėje. Nesibaigiančios krizės akivaizdoje mums juk taip trūksta pramogų. Duonos ir žaidimų. Šį alkį kažkiek numarins nebent gaisro kaimyno kieme vaizdelis arba karas. Akis už akį, žandikaulis už žastikaulį. Sekmadienį, sporto halėje pirmąkart šį sezoną akis į akį Kauno „Žalgiris“- Vilniaus „Lietuvos rytas“.

Šešiasdešimt. Štai tiek kartų dvi stipriausios Lietuvos krepšinio klubinės komandos per paskutiniuosius 12 metų susirėmė tarpusavyje vien „superserijose“ dėl LKL čempionų titulo. Septynis kartus čempionų žiedus užsimovė žalgiriečiai. Penkis, tarp jų ir du paskutiniuosius sezonus, „žiedų valdovais“ tapo jų varžovai iš Vilniaus. Nors bendras laimėtų-pralaimėtų rungtynių rezultatas 34:26 Kauno komandos naudai, sekmadienį Kauno sporto halėje istorijos mokymusi nieks užsiimti nežada. Istorija bus kuriama nauja.

Kokios būklės abu mūsų krepšinio banginiai pasitinka pirmąjį šio sezono derbį? Daug kalbėti netenka. Juk visi Lietuvoj viską žino geriau net už pačius būsimos dvikovos dalyvius. Kol komandų mylėtojai smaginasi skaitydami-rašydami vieni kitiems subtilius komentarus bei galanda kitus jiems prieinamus ginklus, mes nepabijokime iš šalies nesuinteresuotu žvilgsniu įvertinti, kokiais ginklais disponuoja oponentai. Lyg šaltakraujiški chirurgai atlikime „skrodimą“ ir išsiaiškinkime, kiek gerai funkcionuoja svarbiausieji abiejų tautinio krepšinio milžinų organai.

Pradėkim nuo „smegenų“. Šiandien abiejų lietuviško klubinio krepšinio flagmanų štabams vadovauja žmonės iš ne mažiau krepšinį mylinčios šalies – Serbijos. Skirtumas tas, kad vienas dirba nuo sezono pradžios bei, reik manyt, turėjo įtakos komplektuojant komandą, kitas – kaip gelbėjimosi ratas prakiurusios valties keleiviams, buvo įmestas ne taip seniai. Septyniais metais jaunesnio už savo oponentą „Ryto“ stratego A. Trifunovičiaus pranašumas - didesnė aukščiausio lygio krepšinio patirtis. 2007/08 metų sezone jis stovėjo net ir prie dabartinės komandos vairo. Ir neprastai stovėjo: Eurolygoje, grupės varžybose, pasiektas rekordinis, Lietuvos klubams šio lygio turnyre rezultatas - 11 pergalių per 14 rungtynių. Tiesa, paskui komandai sekėsi prasčiau, o sezono finiše 1:4 pralaimėjus tiems patiems kauniečiams, likta be titulų. Kitas Vilniaus komandos valdymo centro pranašumas yra žmogus, kurį pavadinę „kontržvalgybininku“ nedaug persūdysime. Darius Maskoliūnas žino ką mėgsta ir geriausiai moka M.Kalnietis, P.Jankūnas ir kiti jo buvę auklėtiniai. Žino jis ir ko jie nemėgsta. Ir garantuotai tų žinių neslėps. Ir tai dar ne viskas. Ką tik komandą papildęs Š.Jasikevičius, kaip parodė paskutinis mačas Eurolygoje, taip pat atsivežė ir receptų, ir vaistų. Taigi, žinių ir idėjų trūkumo Vilniaus komandos „smegenims“ tikrai netrūks. Tačiau ar didelis patarėjų būrys yra privalumas atsakys tik gyvenimas.

Aco Petrovičiaus galvoje rūpesčių turėtų būti mažiau. Jam nereikia su niekuo tartis. Ne pirmi metai dirbantis su savo atsivestais pagalbininkais „Žalgirio“ serbas susikalbėjimo rūpesčių neturi. Tačiau vienas dalykas yra idėjos ir sprendimai, kitas – jų „pavertimas kūnu“. Lyginant abiejų „bolidų“ svarbiausių agregatų darbą kone visur matome Kauno komandos persvarą.

Krepšinio šaly niekam nereikia aiškinti, kokį vaidmenį aikštelėj vaidina trenerio vietininkas – įžaidėjas. Khalidas El-Aminas, Igoris Miloševičius ir Šaras prieš DC ir M.Kalnietį. Tai gal vienintelė pozicija, kurioje „Rytas“ dar kažkiek gali konkuruoti su ateinančio sekmadienio varžovais. Tačiau net ir nusilenkdamas Šaro talentui, manau, jog „Žalgiris“ šioje grandyje turi persvarą. „Žmogus-pasas“, mano galva, tikrai dar nebus aikštėje ilgiau nei 15 minučių. K.Kemzūros pasitikėjimo dėka pagaliau save atrandantis geriausias lengvaatletis tarp krepšininkų M. Kalnietis, visko matęs jo kolega D. Collinsas, mano supratimu, yra rimtesnė jėga.

Metikai: Ką tokiais galima vadinti Vilniaus komandoje? Žinoma – M.Gecevičius. Tokią etiketę nešioja ir Bradas Newley, ir Arvydas Šikšnius. Stepas, ko gero, taip pat. Bet vienas dalykas etiketė. Juk net ir parduotuvėje kartais nusiperkame neatitinkančią etiketės prekę. Kitoje pusėje – M.Pocius, T.Delininkaitis, A.Milaknis, D.Šalenga ir M.Kuzminskas. Čia neturiu ko ir bepridėti.

“Žmonės po lenta”: J. Valančiūnas, C. Nalga, M. Bjelica ir, ko gero – A. Jomantas, kurį metikų kategorijai priskirti sunku. Prieš – T. Watsoną, M. Begičų, P. Jankūną, T. Klimavičių ir O. Samhaną. Pernai iš šių penkių žaidėjų turėdamas sveiką vienintelį Tadą Klimavičių “Žalgiris” “superserijoje” nusileido tik minimaliai. Jeigu Milko su savo oponentais dar pasigalinės, tai kitiems dviems bus riesta: T.Watsono ir M. Begičiaus forma gerėja su kiekvienu maču.

Nepagailėjo „Žalgirio“ bosai pinigų, todėl dabar sėdėdami savo ložėje, gali pasimėgaudami šypsotis. Ir nieko nebekalbėti. Pinigai juk taip pat neretai būna pakankamai iškalbingi. Dabar galima grožėtis, kaip ekonomiški oponentai, ragindami save garsiais riksmais, kiaura valtimi galynėjasi su bangomis. Nusamdytas ir paskutiniuoju ant denio mestas, mėtytas ir vėtytas bocmanas, savo kieta sėdyne dugne žiojančią skylę kažkiek užkimš. Bet bėda, kad skylė didelė, o sėdynė tik kieta.

Toks vaizdas iš šono. Ir, kaip sakoma – ant popieriaus. Tačiau gyvenimas neretai sumaišo ir geriausias kortas, paversdamas jas bevertėmis šiukšlėmis. Tat ką nors kategoriškai teigti gali tik geltonsnapiai profanai arba profesionalūs ekstrasensai.

Ligoniu mano anksčiau pavadinta sostinės komanda per šią savaitę gavo ne tik deficitinių vaistų, bet ir mėsos. Sukramtęs kitą tokį pat paliegėlį, kuriuo pasirodė esanti komanda iš Kroatijos, geležinis vilkas pajuto ne tik kraujo skonį, bet ir smagiai pramankštino žandikaulį. Tai tikrai dar ne nabašninkas. Jei žalgiriečiai nors menkiausiai užsikrės per ankstyvomis savo amžinų varžovų laidotuvių nuotaikomis, ligonis gali įkąsti.

Kas be pačių varžovų, sekmadienį dar gali padėti čempionams iš Vilniaus? Šaras. Kapitonas su bocmano uniforma, žmogus, kuris gali rezultatyvų perdavimą atlikti ir iš rūbinės, šiandien pavojingas vien savo buvimu ant suolo. Tai tas šeštasis, nematomas „Ryto“ žaidėjas aikštėje. Tačiau tokį turi ir halės šeimininkai. Vietos aistruolių halėje užkuriamą pragarą atlaiko tik nedaugelis.

Akis į akį ir akis už akį!

Ričardas Zabulionis