Akis į akį ir akis už akį (antra dalis) (7)

Prieš sėsdamas rašyti artėjančiam, dar vienam, didžiajam Lietuvos krepšinio spektakliui skirtą rašinį, pakankamai atidžiai pasižiūrėjau abiejų mūsų krepšinio grandų paskutiniąsias repeticijas. Nepatingėjau perskaityti ir savo paties vos ne trijų mėnesių senumo pasvarstymų panašaus kalibro įvykių proga. Ir luktelėjau. Nusprendžiau luktelėti pusfinalių ir neapsirikau.

Rungtynės taurės varžybų „pralaimėjai-iškritai“ principu dažnai būna nenuspėjamos. Maksimaliai mobilizuotis ir šitaip sužaist vienerias rungtynes yra gerokai lengviau nei tokį „užsivedimo“ lygį išlaikyti viso sezono eigoje. Turėjau įtarimų, jog Klaipėdos bei Prienų komandos galbūt išeis į aikštę tik „atbūti numerio“, taupydamos jėgas būsimai kovai „mažajame finale“, tačiau visų mūsų džiaugsmui, jie nepasitvirtino. Priešingai. Jau senokai vietiniame fronte kas nors taip rimtai metė pirštinę į veidą Lietuvos klubinio krepšinio grandams. Šeimininkų antausis Vilniaus klubui Šiauliuose juk buvo tik viena maloni išimtis.

Akis į akį. Ir akis už akį. Buvo laukiama sekmadienį, bet įvyko anksčiau. Prasidėjo tuo, kad ambicingi vaikinai iš Klaipėdos pusę rungtynių gerokai pataršė plunksnas apsimiegojusiems vilniečiams. Vis dėlto per didžiąją pertrauką „Ryto“ trenerių kolektyvas sugebėjo saviškiams įpūsti kibirkštį ir priversti ypač gynyboje žaisti maksimaliomis apsukomis. R. Kuncaičio vairuojamas „bolidas“ judėti tokiais greičiais, kol kas, pasirodė nepritaikytas.

Tačiau štai komanda iš Prienų nuėjo dar toliau. Virginijus Šeškus su savo kariauna „Žalgiriui“ užkūrė tikrą pragaro katilą. Skaičius 23 elitinės Lietuvos komandos klaidų grafoje ne vien „žaliųjų“ atsipalaidavimo vaisius. Mažą miestelį atstovaujantys vaikinai, kuriems toną uždavinėjo jau „uostę parako“ ir Lietuvos grandų stovyklose ( A. Juškevičius, P. Butkevičius, J.Sinica, E. Dainys) nuo pat pradžių, lyg savaitę nemaitinti plėšrūnai, kibo į gerkles savo garsiems oponentams. Ir privertė kai kuriuos iš jų žaisti gerokai žemiau savo galimybių. Ypač tuos, kurie slapčia tikėjosi laimėti pusfinalyje „viena ranka“. Pažiūrėkite rungtynių statistiką ir suprasite, ką turiu omeny.

Tačiau tai jau taip pat praeitis. Prieš mus nauja nesutaikomų varžovų, atstovaujančių mūsų valstybę elitinėje Europos lygoje, akistata. Akis į akį.

Nuo pirmosios ir kol kas vienintelės šio sezono dvikovos praėjo nepilni trys mėnesiai, o pasikeitimų abejose stovyklose tikrai pakankamai daug. Žalgiriečių niuksas amžiniems varžovams praėjusį lapkritį savo teritorijoje, priminęs pastipusio šuns spardymą, jau po storu dulkiu sluoksniu. Komanda iš Geležinio vilko miesto dar kartą atsispyrusi nuo duobės dugno, pradėjo gaivaliotis. Ir ne tik gaivaliotis. Visiems skeptikams per nosį smagiai trinktelėję jau, atrodė, kone uždarytomis Eurolygos TOP 16 durimis. „Siemens“ arenos šeimininkai tapo panašūs į tikrą komandą, į tikrą kovotoją. Kovotoją, kuriam gali sektis tai geriau, tai blogiau, bet, kuris niekad nenuleis rankų ir neatsuks nugaros. Kovotoją, kurio šiandien jau bijosi ir Europos krepšinio grandai.

Paskutiniųjų ketverių „Ryto“ rungtynių rezultatai - du pralaimėjimai solidžioms komandoms (Eurolygoje bei Vieningoje lygoje) ir dvi ne pernelyg sunkios pergalės „vietiniame fronte“ (prieš tuos pačius klaipėdiečius) optimizmo komandos gerbėjams lyg ir neturėtų kelti. Tačiau pažiūrėkime atidžiau. Ne tik Vitorijoje, bet ir Malagoje žaista pakankamai kokybiškai ir pralaimėta tik pačiame rungtynių finiše. Užteko neblogai Khalidą El Aminą vaduojančiam, DJ Strawberry gauti traumą ir pabaigoje, kaip paaiškėjo, pritrūko rezervų. Prieš savaitę geriausias savo sezono rungtynes sužaidęs pagrindinis Vilniaus komandos atakų organizatorius aikštėje praleido 26 minutes. Šįkart tiek jis, tiek kitas lyderis Martynas Gecevičius atidirbo jau po 31 minutę. Skirtumas skaičiuose nedidelis, bet galutinėje kokybėje – nemažas. Tačiau ir Malagoje „Rytas“ parodė, kad šiandien gali kautis ko gero su bet kuo Europoje.

Rungtynės prieš Maskvos CSKA Vilniuje, nepaisant išorinio principingumo bei kovingumo, tiek vieniems, tiek ir kitiems buvo tik puiki treniruotė. Kita vertus – šiemetinis Rusijos krepšinio milžino nepatekimas į Eurolygos TOP 16 yra daugiau iš nesusipratimų kategorijos. Maksimaliai mobilizuotis priverčiančios rungtynės Eurolygoje sudegina labai didelį nervinių ląstelių kiekį, tat visai nenuostabu, jog komandos žaidimas mažiau svarbiuose mačuose banguoja.

Kauno komandos vieta Eurolygos klubų reitingų lentelėje šiai dienai dar žemesnė, nei oponentų iš Vilniaus. Tačiau skubėt ką nors kalt prie kryžiaus čia taip pat nereikia. Užteko tik mistinėms jėgoms nutraukti eksperimentus su žaidėjų keitimais ir vėl pamatėme šiandieninio „Žalgirio“ tikrąją jėgą. Grupės lyderio aikštėje kautasi smūgis į smūgį. Pamatėme, ką gali ši komanda, kai jai vadovauja žmonės, iš to valgantys duoną. Pritrūko vos vos.

Pabaigai išskleiskime ant popieriaus komandų sudėtis ir pabandykime palyginti. Šįkart pradėsiu nuo „kito galo“ - nuo žmonių po lenta. B. Marjanovičius, T. Plaistedas, O. Samhanas ir T. Watsonas prieš J. Valančiūną ir C. Nalgą. Kauno komanda šiandien turi net 4 vyrukus, žaidžiančius arčiausiai krepšio. Tiek personalijų skaičiumi, tiek ir ūgio-svorio rodikliais, persvara „Žalgirio“ pusėje. Tačiau aikštėje „centras“ būna dažniausiai vienas ir, pasiremdamas komandos draugais, žaidžia prieš vieną oponentą. Jau seniai sakiau, kad po lenta „Ryto“ sudėtyje nemaža skylė. Nuliai jaukiai ir stabiliai „apsigyveno“ žaidėjo iš Turkijos svarbiausiose statistikos grafose. Iš jaunojo Jono Valančiūno gi reikalauti stabilumo dar ankstoka. Tačiau ne stebuklai ir oponentų gretose. Vien faktas, kad stipriausiu vidurio puolėju „žaliųjų“ gretose šiandien, ko gero, reikia laikyti ne visai šios pozicijos žaidėją T. Watsoną, taip pat nemažai pasakantis faktas. Paskutinysis komandos pirkinys T. Plaistedas, neabejotinai, įdomus ir talentingas vaikinas, bet savo meistriškumu šiandien prarastajam M. Begičiui jis, kol kas, neprilygsta. Vienok, dėliok kaip nori, bet „ant popieriaus“ arčiausiai lanko Kauno komanda persvarą turi. Treneris iš Graikijos turės bent jau didesnę vidurio puolėjų rotacijos galimybę. Juk „nepaėjus“ žaidimui vienam, galima atrasti tą, kuriam „paeis“.

Jau esu sakęs ir savo nuomonės nepakeičiau, kad sunkieji krašto puolėjai yra bene stipriausia šalies vicečempionų grandis. T. Klimavičius su P. Jankūnu ir rinktinėje, Roberto Javtoko traumos metu, neretai žaidė poroje. Ir neblogai žaidė. Nors jų oponentai M. Bjelica ir T. Bajramovičius savo komandoje taip pat yra svarbiausių žaidėjų kategorijoje, tačiau ir šioje grandyje matyčiau nedidelę Kauno komandos persvarą.

Metikai. Pirmosios komandų akistatos metu „Žalgiris“ šioje grandyje taip pat turėjo persvarą. Ir gana didelę. Tačiau situacija ženkliai pasikeitė. Šalia M. Gecevičiaus atsirado Lietuvos merginų numylėtinis Nr. 2. (o gal ir Nr. 1. ?), žudikas pleibojaus veidu, Simas. Be to, iš nulio į visai svarbų žaidėją palaipsniui atvirsta ir vaikinas iš Žaliojo kontinento - B.Newley. „Žalgiryje“ gi jau nebėra Dainiaus Šalengos. M. Pocius žaidžia pakankamai banguotai, o T. Delininkaičio forma kelia dar rimtesnių rūpesčių. Pridėkim dar, kad pradžioj sezono atradimu buvęs A. Milaknis vėl grįžo į dublerio vaidmenį, o M. Kuzminskas iš šio vaidmens dar neišaugo ir gausime ne tokį jau optimistinį vaizdelį. Tačiau yra ir geresnių žinių. Vyriausiasis trenerių padėjėjas Marcusas Brownas, rodos, atgauna ir buvusius greičius, ir snaiperio savybes. Sunku vertinti, tačiau jėgų santykį „metikų“ grandyje, ko gero, geriausiai apibrėžtų lygybės ženklas.

Įžaidėjai. Prieš tas nesmagias Vilniaus sirgaliams rungtynes Kauno sporto halėje, „Rytas“ disponavo nuo pernykščio sezono likusiu, bet jau beveik nežaidžiančiu I. Miloševičiumi ir ką tik atvykusiais K. El-Aminu bei Š. Jasikevičiumi. Iš šių trijų liko tik vidurinysis. Tačiau neseniai komandą papildęs pastarojo tėvynainis DJ Strawberry su savo užduotimi, leisti pailsėti pagrindiniam „motoriukui“, neišderinant žaidimo, atrodo, susitvarko visai neblogai. Kauno ekipos įžaidėjų grandyje personalinių pasikeitimų nėra. Stabilumo bei patikimumo jų žaidime taip pat ne per daugiausiai. O juk nuo įžaidėjų žaidimo kokybės labai priklauso žaidimo puolime rezultatas. Lygybės ženklas šioje grandyje, turbūt, taip pat yra arčiausiai tiesos.

Galiausiai – komandos smegenimis mano pavadinti trenerių štabai. Dabar jau „Ryto“ treneris gali jaustis senbuviu, lyginant jį su specialistu iš Graikijos. Keturių pralaimėjimų finaluose „Žalgiriui“ menantis A. Trifunovičius turėjo gerokai daugiau laiko išsiaiškinti kas komandoje ką gali ir paskirstyti vaidmenis. Tačiau graiko ranka taip pat tikrai juntama. Visų pirma, jis per minimaliai trumpą laiką, vėl atstatė išbalansuotą komandos darbą gynyboje. Iš tolo matosi „Žalgirio“ trenerio gyvas ir šiltas bendravimas, leidęs ne tik ant kojų pastatyti pirmosiose savo rungtynėse Eurolygoje daugiau į daržo baidyklę nei į krepšininką panašų B. Marjanovičių. Prie Rimanto Grigo apatiškais jau ėmusių darytis žalgiriečių akys vėl dega. Jie ištroškę įrodyti, kad ne veltui dėvi šios legendinės komandos marškinėlius.

Akis į akį. Neutralioje teritorijoje – Dzūkijos sostinėje. Visų abiejų komandų „pliusų“ bei „minusų“ nesuskaičiuos joks kompiuteris. Jokie statistiniai komandų ar atskirų žaidėjų iki šiol surinkti skaičiai taip pat nieko tikro nepasakys. 20-ties ar 30- ties taškų skirtumo vienų ar kitų naudai, tikrai nebus.

Lažybų kontoros nedidelę persvarą prognozuoja „Žalgiriui“. Eurolygos gi reitingų lentelė, lygtai byloja priešingus rezultatus. Tačiau aikštelėje kausis ne skaičiai. Ir ne vakar dieną ar prieš savaitę buvę žaidėjai. Viskas spręsis šiandien. Naujojoj Alytaus arenoj krepšinio šventė garantuota.

Su pagarba, Ričardas Zabulionis