A.Vainauskas: apie išvykimą iš „Lietuvos ryto“, prastą moterų krepšinio padėtį Lietuvoje ir gyvenimą Rusijoje (8)

Lietuvos krepšinio gerbėjai dar pamena Alfredą Vainauską, kuris 1995–2001 metais treniravo Vilniaus „Lietuvos ryto“ klubą. Vėliau specialistas paliko sostinės komandą ir kardinaliai pakeitė darbo specifiką – pradėjo dirbti su moterimis.

Dirbęs tuometinio Vilniaus „Lietuvos telekomo“ ir TEO vyr. trenerio asistentu A.Vainauskas patraukė į Rusiją, kur jau gyvena penkerius metus. Šiuo metu treneris vadovauja Kursko „Dinamo“ moterų ekipai, su kuria praėjusį sezoną iškovojo Europos taurę.

Kalbėdamas su Rusijos žiniasklaida A. Vainauskas aiškino, kodėl Lietuvoje populiariausia sporto šaka yra krepšinis, o ne futbolas ar ledo ritulys. Treneris prisiminė savo darbo su moterimis pradžią bei nepraleido progos apibūdinti mūsų šalies moterų krepšinio situaciją, kuri, pasak jo, yra bloga.

– Kodėl Lietuvoje populiariausia sporto šaka yra būtent krepšinis?

– Aš taip pat susimąstau apie tai. Kaip jums paaiškinti... Sakykime kaip pavyzdį pateikime ledo ritulį. Lietuvoje yra vos 3 milijonai gyventojų, o ledo ritulys yra labai brangus sportas. Reikia statyti arenas, pirkti įrangą. Suprantama, kad šalis neturi tiek pinigų. Vienu metu pas mus buvo populiarus ir futbolas, kuomet „Žalgiris“ grūmėsi SSRS pirmenybėse. Veikiausiai kažkas buvo negerai su Lietuvos futbolo sistema, jeigu vėliau neatsirado gerų žaidėjų. Jauni berniukai neturi lietuviško sektino pavyzdžio. Taip pat reikia stadionų, o jų nėra. Oro sąlygos irgi nedėkingos – devynis mėnesius Lietuvoje sninga arba lyja, o tai nėra tinkamos sąlygos futbolui. Krepšinis visada būdavo populiarus. Į „Statybos“ rungtynes susirinkdavo po 7 tūkstančių žmonių. Visada Lietuvoje būdavo derbis tarp Vilniaus ir Kauno klubų. „Žalgirio“ ir CSKA kovas vaikai matė savo akimis ir visi norėjo tapti Saboniu, Chomičiumi arba tiesiog žaisti krepšinį.

– Dar 1939 metais lietuviai laimėjo Europos čempionatą.

– Taip, tuomet mūsiškiai finale nugalėjo latvius. Šie dar protestą pateikė, kuriame skundėsi, jog už Lietuvą žaidė amerikiečiai, turintys lietuviškų šaknų. Turbūt nuo tada krepšinis ir tapo antrąja religija. Visgi man nevisiškai aišku – jeigu krepšinis pas mus yra religija, kodėl mūsų komandose tiek daug legionierių? Pirmiausia turiu omenyje trenerius.

– Kodėl tapote moterų komandos vyr. treneriu, juk dirbote vyrų ekipoje?

– Po beveik septynerių metų, praleistų dirbant su Vilniaus „Lietuvos ryto“ vyrais, supratau, kad pavargau ir man reikėjo kažką keisti. Taip pat turėjau tam tikrų nesutarimų su klubo vadovais, todėl palikau Vilniaus klubą. Turbūt tai buvo likimas, nes beveik iš karto gavau pasiūlymą dirbti su moterimis. Man paskambino Algirdas Paulauskas ir pasiūlė prisijungti prie jo. Taip pradėjau savo kelią moterų krepšinyje.

– Nebuvo pavojinga taip greitai pakeisti darbo specifiką?

– Pasakysiu atvirai: pradžioje buvo labai baisu. Žiūrėjau į aikštelę ir galvojau, kur aš patekau. Merginos viską daro kitaip nei vyrai: ne taip bėga, ne taip meta. Pasakiau žaidėjai, kodėl tu visas rungtynes prastovėjai lyg mirusi. Žiūriu, o jos lūpos pradėjo drebėti, skruostais ėmė riedėti ašaros. Tiesiog košmaras. Teko raminti ją. Aš netgi knygą nusipirkau apie moterišką psichologiją. Skaičiau, analizavau ir tik po trejų metų supratau, kas ten rašoma. Ant moterų negalima rėkti, negalima jų spausti ir jų keikti. Prie kiekvienos reikia prieiti, paklausti apie ją kamuojančius rūpesčius. Moterys yra visai kitokie žmonės. Jos yra motinos, žmonos, draugės, viskuo gali būti. Aš nesu angelas ir kartais piktai pakalbu, bet po to išgyvenu ir atsiprašinėju.

– Su vyrais šiuo atveju žymiai paprasčiau.

– Žinoma. Jiems užtenka pasakyti keletą keiksmažodžių, parodyti kumštį ir viską supranta bei pradeda daryti viską, kaip reikia.

– Lietuvoje jus sveikino su Europos taurės titulu?

– Kas žino ir domisi, pasveikino. Dabar Lietuvos moterų krepšinis šiuo metu stipriai ritasi žemyn. Jis niekam nereikalingas ir neįdomus. Vyksta šalies pirmenybės, bet komandos žaidžia mokyklos salėse, o žiūrovų ateina 30, kuriuos sudaro draugai ir artimieji. Viskas. Apie vyrų krepšinį rašo dešimt laikraščių ir internetinių portalų, o apie moterų... Pagrindiniame krepšinio portale būna įdėtas rezultatas ir tiek. Kai į mūsų rungtynes naujame komplekse susirinko pusantro tūkstančio žiūrovų, buvo labai malonu.

– Rusijos futbolą krečia teisėjavimo skandalai. Ar arbitrų problema yra ir moterų krepšinyje?

– Visko būna, bet ne tokiame lygyje kaip futbole. Noriu pasakyti, kad esu pažįstamas beveik su visais Rusijos krepšinio teisėjais. Su vienais daugiau, su kitais – mažiau. Visada įsiklausau į jų nuomones, o jie – į mano. Jeigu vyksta teisėjavimas į vieną pusę, tuomet galima arbitrui pasakyti: „Seni, neužtenka jau? Kas per nesąmonės?“ Kartais padeda.

– Kaip galite įvertinti Rusijos arbitrus į palyginti juos su teisėjais užsienyje?

– Rusijoje yra 5–6 aukščiausio lygio teisėjai, kurie gali ir turi švilpti Europos varžybose. Nesuprantu, kodėl jų nepaskiria teisėjauti stambiems turnyrams? Galbūt politika, galbūt dar kažkokie trukdžiai, bet esu laimingas, jog pas mus yra tokių teisėjų, kurie neparsiduoda ir dirba sąžiningai.

– O jums patinka gyventi Rusijoje?

– Labai. Esu Rusijoje jau penkerius metus ir man čia jauku bei komfortabilu. Kuomet grįžtu į Vilnių, per televiziją žiūriu rusiškus kanalus. Žmona stebisi, o aš jai atsakau, kad jie geriausiai informuoja ir ten visada yra ką pažiūrėti. Taip pat man patinka rusiškas mentalitetas.  

„Ilgoji pertrauka“: „Lietkabelio“ sudėties dėlionė – diskusijos dėl Bičkauskio ir Oreliko, būtini išsaugoti žaidėjai, išvykimai, permainos priekinėje linijoje ir tinkamai kandidatai papildyti ekipą