A.Kulboka: apie Ballus, klajones po Europą, savo autoritetus ir tai, kuo tikisi nustebinti NBA skautus (6)

Artėjančioje Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) naujokų biržoje savo vardą išgirsti tikisi ir vienas lietuvis – sezoną Kapo D‘Orlando „SikeliArchivi“ praleidęs Arnoldas Kulboka.

Lietuviui anksčiau buvo prognozuojama vieta pirmajame naujokų biržos rate, bet vėliau jo akcijos pamažu krito ir iš biržos sąrašų jis buvo išbrauktas. Tiesa, pastaruoju metu komandų peržiūrose dalyvaujantis snaiperis sugebėjo pakelti savo vertę ir jam jau žadamas šaukimas antrajame biržos rate.

Bendraudamas su portalu „HoopsHype.com“, A.Kulboka atskleidė, kokios patirties sugebėjo pasisemti žaisdamas užsienyje ir kuo tikisi nustebinti NBA skautus.

– Lietuvos vardas pastaruoju metu žiniose skambėjo dažniau dėl čia žaidusių brolių Ballų. Kaip jaučiatės dėl amerikiečių pridėto dėmesio savo šaliai?

– Kai jie atvyko į Lietuvą, buvo tarsi žvaigždės, žmonės daug iš jų tikėjosi. Jie atvyko į vieną prasčiausių lygos komandų ir turėjo su ja daug problemų, žmonės iš jų tikėjosi daugiau. Tiesa, negali daug tikėtis iš vaikų. Reikia žaisti kietai, daug dirbti gynyboje. Lamelo dar labai jaunas, nemanau, kad jis buvo pasiruošęs. LiAngelo sekėsi neblogai. Klubas dėl to sulaukė labai daug dėmesio, prisirinko sekėjų „Instagram“.

– Kaip pats susidomėjote krepšiniu tokiame jauname amžiuje?

– Lietuvoje krepšinis kaip religija. Mažą krepšį namuose turėjau jau sulaukęs dvejų ar trejų metų. Būdamas šešerių jau žinojau, kad noriu būti krepšininku. Didžiuojuosi, kad esu kilęs iš mažo kaimelio. Vis dar siekiu savo tikslų, bet jau esu profesionalus krepšininkas. Sunku pakilti iš net tūkstančio gyventojų neturinčios vietos ir tiek pasiekti.

– Koks didžiausias skirtumas tarp dalyvavimo naujokų biržoje šiemet ir pernai, kai taip pat tai darėte?

– Pernai neturėjau tiek patirties, kaip dabar. Šį sezoną sulaukiau daug žaidimo laiko pirmojoje Italijos lygoje. Jaučiuosi subrendęs, stipresnis, priaugau raumenų, gal 6 kilogramus per metus. Džiaugiuosi žaidęs prieš suaugusius vyrus, labai patobulėjau gynyboje, o tai buvo viena didžiausių mano silpnybių.

– Ar NBA yra metikų, pagal kuriuos modeliuoji savo stilių?

– Man labai patinka kaip žaidžia Joe Inglesas ir Bojanas Bogdanovičius. Man jie panašūs. Jie žaidė Europoje ir man labai patinka.

– Ar teko žaisti prieš NBA patirties turinčius žaidėjus?

– Taip, daugybę kartų. Šį sezoną mano komandos draugu buvo Ericas Maynoras, kuris padėjo man tobulėti. Jis žino, kad esu geras metikas ir liepė man visą laiką mesti, nepriklausomai nuo aplinkybių, nes taip daro snaiperiai. Jei kelis kartus pramesiu, išmokė nesijaudinti dėl to. Jis mokė ir apie NBA gyvenimą, nuolat likti susikoncentravusiam, nesiblaškyti. Man nereikia prabangaus gyvenimo, noriu tik žaisti krepšinį aukščiausiu lygiu.

– Žaidėte daugelyje skirtingų šalių, kaip tai padėjo susidaryti globalų supratimą apie sportą?

– Žaidžiau Lietuvoje, Vokietijoje, Italijoje, tai nuostabu. Krepšinis visur yra skirtingas, daug gali išmokti iš skirtingų trenerių. Norėjau daug kur pažaisti ne tik dėl krepšinio, troškau išvysti skirtingas kultūras, žmones, kalbas. Tai buvo puiki patirtis.

– Kas jūsų gyvenime labiausiai pasikeis, jei persikelsi į NBA.

– Labai pasikeis laiko juosta. Pavyzdžiui, kai skambinsiu savo merginai ar šeimai vienuoliktą valandą vakaro, jie klaus, ką aš tądien veiksiu, nes patys bus ką tik atsikėlę. Tai bus keista.

– Kaip atsidūrėte Sicilijoje? Juk tai taip toli nuo namų.

– Aš norėjau tik gauti laiko aikštelėje. Turėjau daug pasirinkimų. Kalbėjausi su Bambergo ekipa ir savo agentu. Mes taip nusprendėme kartu – Italijos lyga yra solidi, taip pat sulaukiau šanso žaisti FIBA Čempionų lygoje, treneris suteikė man šansą ir aš jį griebiau.

– Kokius pokyčius pastebėjote visose vietose, kuriose teko gyventi?

– Tiesą sakant, esu pripratęs gyventi vienas, nes namus palikau būdamas penkiolikos. Man tai nebėra kažkas svarbaus. Man reikis tik salės, kamuolio ir trenerio.

– Ar turėjote daug progų keliauti augdamas, ar taip nutiko tik karjeros metu?

– Būdamas mažas visai nekeliavau. Esu iš mažo kaimelio, keliauti pradėjau tik dėl krepšinio, kai sulaukiau dvylikos ar trylikos. Tada viskas ir prasidėjo. Šį sezoną į visas rungtynes skridome lėktuvu, nes komanda įsikūrusi atskiroje saloje.

– Ar jūsų žaidime yra aspektų, kurie nustebins komandas, kurių peržiūrose dalyvausite?

– Šį sezoną neturėjau daug progų žaisti „pikenrolą“ ar judėti be kamuolio. Manau, kad galiu tai daryti puikiai ir skautai tai pamatys. Daugelis taip pat mano, kad nesu itin ateltiškas, bet aš tikiuosi įrodyti priešingai.

– Ar esate kilęs iš aukštos šeimos?

– Mano brolis yra 193 centimetrų ūgio, bet tėvai nėra aukšti. Senelis pasakojo, kad turėjo 2 metrų ūgio pusbrolį, bet tai ir viskas. Nežinau, kaip tai nutiko. Tėvai juokauja, kad esu kaimynų vaikas. Niekada nebuvo vienos, per kurią greitai ištysčiau, visada augau taip pat greitai. Visada buvau aukščiausias, bet kitiems nustojus augti, aš tai dariau toliau. Dabar basas esu 206 centimetrų ūgio ir man to užtenka.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra