7 metus Italijoje esantis ir svajonę pasiekęs lietuvis: pradžia buvo kova už būvį, o praeitą sezoną eidavau suvalgyti varžovų (4) interviu

Paulius Sorokas skaičiuoja jau septintą savo sezoną Italijoje – retai kuriam žaidėjui tenka užsienio šalyje praleisti tiek laiko, retas ten įsitvirtina kaip visiškai savas. Dar retesnis pradeda savo kelią nuo trečios šalies lygos ir galiausiai pasiekia tikslą žaisti pirmojoje.

29 metų 200 cm ūgio puolėjas metus praleido trečioje pagal pajėgumą šalies lygoje, greitai gavo pasiūlymą kilti aukščiau ir ten turėjo plušėti tris sezonus. 2017–2018 m. jis atstovavo Tortonos „Orsi“ klubui, kuris dabar jau yra įgyvendinęs svajonę ir žaidžia pirmojoje pagal pajėgumą šalies lygoje.

Galiausiai 2019–2020 m. sezone lietuvis sulaukė Sasario „Banco di Sardegna“ kvietimo ir nekantraudamas jį priėmė. Nors atrodė, kad sunkiausias darbas padarytas, galiausiai P.Sorokas pernai grįžo į antrą pagal pajėgumą lygą, kur vėl turėjo įrodinėti savo vertę.

„Ir šiaip esu gana emocingas žaidėjas, kontaktinis, karštas, bet tai tikrai pridėjo papildomo jausmo, eidavau suvalgyti varžovų, parodyti, jog turiu ką parodyti sau ir kitiems“, – sakė ten dominavęs P.Sorokas.

Jo statistika Kječio „Teate Basket“ klube per 32 minutes siekė 15,7 taško, 8,6 atkovoto kamuolio, 1,7 rezultatyvaus perdavimo ir 21,1 naudingumo balo vidurkius.

Taip jis atkreipė Varezės „Openjobmetis“ ekipos dėmesį ir dabar pradėjo savo sezoną šioje ekipoje, kur turės galimybę semtis patirties iš legendinio Luiso Scolos, dirbančio šioje komandoje.

Krepsinis.net portale – P.Soroko pasakojimas apie kelią savo svajonės link.

– Italijoje skaičiuojate jau septintą sezoną, kas yra reta užsienio žaidėjui. Ar ši šalis jau tapo jūsų namais?

– Galima sakyti, kad tai mano antrinamai. Kai išmokau kalbą, tai labai man padėjo, susikalbi su žmonėmis, visai kitaip jautiesi. Aišku, teko žaisti skirtingose vietose – tiek šiaurės, vidurio Italijoje, Sardinijoje – pamačiau, kaip jos skiriasi. Čia man patinka: maistas geras, žmonės – geri, krepšinio lygis aukštas.

– Minėjote, kad svarbus dalykas buvo išmokta kalba – per kiek laiko pavyko tai padaryti?

– Gana greitai. Pirmais metais atvykau į trečią šalies lygą, ten nelabai kas kalbėjo angliškai, o aš pašnekėti mėgstu – tai buvo problema (Juokiasi). Iškart pasiėmiau mokytoją, ėjau į kursus, susidėliojau pagrindus ir kai grįžau į Italiją antriems metams, jau galėjau susikalbėti. Aišku, tada tą dariau ne idealiai, bet dabar po tiek metų moku kalbą pilnai.

– Ar vietiniai žmonės arba komandos draugai nenustemba, kaip gerai adaptavotės prie vietinių niuansų?

– Nustemba, draugai pasako, kad itališkai šneku gerai, jau moku taisyklingai naudoti ir laikus, ir linksnius, tad jei pasakau, jog iki tol neturėjau nieko bendro su Italija, jie lieka nustebę. Sako, kad nei klaidas darau, nei akcentą turiu.

– Kai 2014 m. pirmąsyk krovėtės lagaminus į Italiją, ar galėjote pagalvoti, kad taip ilgai čia užsibūsite?

– Turbūt, kad negalėjau. Išvykau keistomis aplinkybėmis, buvo kova už būvį. Arba žaisti čia, arba nežinau kur. Į kiekvienas rungtynes ėjau kautis, gerai sekėsi, o po asmeniškai gero sezono sulaukiau pasiūlymo iš antrosios lygos. Gavau dvejų metų kontraktą ir galvojau: gerai, reikia kabintis toliau. Taip laikas ir ėjo metai po metų. Pagaliau atvykau ten, kur norėjau. Aišku, jau esu žaidęs ir Sasaryje, bet ten buvo kitokia situacija.

– Renkantis trečiąją lygą, kuomet praeitą sezoną žaidėte LKL, neatrodė rizika, kad visiškai prapulsite iš krepšinio akiračio?

– Kažkiek atrodė, bet kai esi jauno amžiaus, apie tai negalvoji. Galvoti, kad eini žaisti, įrodyti, ką gali. Žinojau, kad įrodyti reikia ir sau, ir kitiems. Tiesą sakant, nelabai buvo kažkokio kito pasirinkimo, Pasvalyje nelabai žaidžiau, o norėjosi žaisti daug – tai ir buvo mano pagrindinis kriterijus. Kadangi trečioje lygoje komandose gali būti tik po du legionierius, kaip ir nėra pasirinkimo - arba žaidi gerai, arba tave atleis. Ten 9 iš 10 legionierių yra amerikiečiai, patekti į tą lygą irgi nelengva. Kadangi gavau pasiūlymą, nusprendžiau surizikuoti ir sekėsi neblogai. Dabar esu kažkiek užsirekomendavęs ir jei reikėtų grįžti žemiau, į antrą lygą grįžti galėčiau bet kada.

– Jums užtruko sužaisti keturis sezonus žemesniuose divizionuose, kol pakilote iki pirmojo. Ar faktas, kad nuolat žaidėte Italijoje, kilote palaipsniui, buvote kažkiek matomesnis toje šalyje padėjo įsitvirtinant ten, kur esate dabar?

– Kažkiek tai pridėjo pliusų, bet gali būti geras žmogus, koks tik nori, šnekėti kalba, bet jei nežaisi, bus problemų. Visų pirma visi atsižvelgia į krepšinio rezultatus. Aišku, jei pažįsti kultūrą, nėra tokių skirtumų, kurie gali pasijusti amerikiečiams, pažįsti lygą – tai į naudą. Pažįstu didžiąją dalį žaidėjų, vadovų, trenerių, tai su metais prideda.

– Kaip manote, ar ketveri metai nuo trečios iki pirmos lygos – ilgas laikotarpis Italijos kontekste, ar ne?

– Sunku pasakyti, kiekvienas eina savo keliu. Jei žiūrėtume į mano karjerą, viskas, rodosi, ėjo palaipsniui: iš pradžių trečia lyga, tada antros lygos vidutinė komanda, tada – viena geriausių antro diviziono komandų, turėjome šansų su ja kovoti dėl finalų. Dabar ši Tortonos komanda jau pasiekė pirmąją lygą. Šuolio visada norisi greičiau, bet kaip gaunasi, taip gaunasi. Kai pavyko patekti į pirmąją lygą, atrodė, kad taip, skirtumas yra, bet žaisti galiu, jei sulaukiu trenerio pasitikėjimo. Galiausiai, nėra tiek skirtumo, kur žaisti, svarbu būti aikštelėje, rodyti savo žaidimą.

– Ar pačiam šis kelias atrodė sunkus psichologiškai?

– Psichologiškai buvo toks barjeras, kai galvojau: blemba, ar aš galiu ten žaisti, ar manęs nemato, ar kas yra, kad nesulaukiu pasiūlymo? Bet buvo ir draugiškų mačų prieš pajėgiausios lygos ekipas, mačiau, kad galiu sužaisti gerai. Galiausiai galvoji, jog Italijos pirmenybės Europos kontekste yra stiprios. Jei norisi užsikabinti, nėra lengva, nes čia yra daug garsių žaidėjų, algos gana aukštos. Bendravau daug su sese, kuri turi daug patirties (P.Soroko sesuo – tinklininkė Indrė Sorokaitė – Krepsinis.net), ji sakė man: dirbk savo darbą, daryk tai nuoširdžiai kasdien ir šansas ateis. Nėra priežasčių, kodėl jis galėjo neateiti. Taip ir nutiko.

Fiziškai galiu įveikti save, turiu darbinį mentalitetą, galiu sunkiai ir ilgai dirbti, bet psichologiškai galvojau: kada pagaliau? Kai su Tortona pavyko turėti gerą sezoną, maniau, viskas, parodžiau, kad esu nebe šios kategorijos žaidėjas, reikia žiūrėti aukščiau.

Sorokas

– Sasaryje neužsibuvote ir praeitą sezoną teko grįžti į antrąją Italijos lygą. Ar nebuvo apmaudu dėl to?

– Kartais reikia pripažinti sau ir nuryti karčią piliulę. Visą vasarą vyko derybos, atrodė, lyg susidomėjimo buvo, bet gavosi, jog dėl pandemijos Italija nukentėjo nemažai. Net ir iki šiol užpildyti čia galima buvo tik 35 proc. vietų arenoje, dabar skaičius kils. Visą tą vasarą buvo kalbama, ar bus galima įleisti žiūrovus, ar ne. Kadangi jų čia įprastai susirenka daug, biudžetas labai nuo to priklauso. Didelė dalis komandų laukė ir neturėjo sudėčių iki rugpjūčio. Laukiau ir aš.

Baigėsi tuo, kad viena komanda pasirinko amerikietį, antra – irgi, trečia – toliau laukė. Atėjo rugpjūčio vidurys, nesinorėjo sezono pradėti be komandos, nes vėl kilo kalbos apie karantiną, kad gali nevykti čempionatai. Tada sulaukiau pasiūlymo iš Kječio komandos, ji pasiūlė geras finansines sąlygas, nusprendžiau važiuoti ten. Sezono metu turėjau išpirką. Būna kartais nepasiseka, nes kai gavau pasiūlymą išvykti, buvau susirgęs koronavirusu. Dėl to likau klube iki galo. Vis tik stengiausi žiūrėti pozityviai: asmeniškai praeitas sezonas man buvo geriausias, klubas pasiekė geriausius rezultatus istorijoje, visi buvo patenkinti, o aš sau ir kitiems darkart įrodžiau, kad tai ne ta vieta, kurioje turėčiau būti. Tai duoda pasitikėjimo ir taip sulaukiau pasiūlymo iš Varezės klubo.

– Ar praeitą sezoną jautėtės kupinas sportinio pykčio, kai teko vėl įrodinėti vertę iš naujo žemesniame lygyje?

– Labai teisingas pastebėjimas. Ir šiaip esu gana emocingas žaidėjas, kontaktinis, karštas, bet tai tikrai pridėjo papildomo jausmo, eidavau suvalgyti varžovų, parodyti, jog turiu ką parodyti sau ir kitiems.

– Be Varezės klubo, ar turėjote kitų variantų praėjusią vasarą?

– Sezonas buvo neblogas, tai pasiūlymų keliose šalyse buvo, bet bandėme tikslingai žiūrėti arba į Italiją, kur jau mane pažįsta, kur lygą pažįstu aš ir galėčiau duoti naudos, arba norėjau Čempionų lygos klubo. Kalbos buvo su dviem Italijos ekipomis, tuo tarpu iš užsienio klubų, kurie žaistų Čempionų lygoje, variantų nebuvo. Man paskambino treneris iš Varezės Adriano Vertemati, pas jį buvau žaidęs porą metų antroje lygoje, pakalbėjome, ko jis tikisi iš manęs, ir per 1–2 dienas radome bendrą susitarimą.

– Trumpai esate pabuvojęs Belgijoje ir Vokietijoje 2018–2019 m. sezone, ar tokios patirtys irgi nėra atbaidantis faktorius nuo noro išvykti dar kažkur kitur iš Italijos?

– Kaip ir sakau, nėra, jog žiūri tik į šalį. Aišku, Italiją žinau, bet dairiausi ir į Čempionų lygą. Jei būtų buvęs geras pasiūlymas iš šalies, kur krepšinio lygis aukštas, be abejo, kad jį svarstyčiau. Nėra, kad sakau: noriu būti Italijoje, nes ją jau žinau.

View this post on Instagram

A post shared by Paulius Sorokas (@sorokas9)

REKLAMA

– Brėmerfaveno komandoje kelis mėnesius pradirbote su „Žalgirio“ trenerio asistentu Arne Woltmanu. Kaip prisimenate jį?

– Jis buvo darbštus, pats dirbdavo su žaidėjais ryte, mokydavo judesius ir paduodavo kamuolius didesniems žmonėms. Kaip žmogus jis daug dėmesio skirdavo detalėms. Turbūt ne naujiena, kad kaip vokietis jis buvo specifiškas, reikalaudavo būtent to ir taip, kaip nori. Darydavome nemažai vaizdo peržiūrų. Problemų su treneriu neturėjau.

– Ar Italijoje esate sutikęs kokių įspūdį palikusių trenerių?

– Be abejo, reikia išskirti Gianmarco Pozzecco, jis yra vienetinis žmogus, kuris labai charizmatiškas, įdomus. Tai buvo visai kitokio tipo treneris, nei mačiau per visą savo gyvenimą. Nemanau, kad dar tokį sutiksiu. Pas jį visada sportuodavome po kartą per dieną, aišku, treniruotė būdavo ilgesnė, jis visada leisdavo žaisti laisvai, koncentruodavosi į darbą gynyboje, kad vienas kitam padėtume. Puolime, kaip sakydavo jis, pasitikėdavo mūsų talentu. Pozzecco taip žmogiškai perduodavo pasitikėjimo savimi jausmą, kad išėjęs kelioms minutėms jautiesi, kad starto penkete žaidei visas rungtynes. Tas jo bendravimas, šiltumas kurdavo pasitikėjimą.

– Lietuvoje nežaidėte nuo 2014 metų, išskyrus Vasaros lygą. Ar nesijautėte pamirštas savo šalyje?

– Pirmuosius tris sezonus išvis nesulaukiau dėmesio ir tai priėmiau iš dalies normaliai, nes Lietuvoje yra nusistatymas, kad antra lyga yra antra lyga – juokas. Suprantu, kad lyga nėra transliuojama ir tiek matoma, viskas normalu. Vėliau dėmesio kažkiek susilaukiau po Vasaros lygos, kur gerai sekėsi, gavau kelis skambučius, buvo malonu, kad mane prisiminė. Pasiūlymus svarstyčiau ateityje, bet šįkart jie nebuvo finansiškai naudingi ir asmeniškai dominantys grįžti namo. Manau, kad kažkada namo grįšiu. Seku čempionatą, gražu žiūrėti, salės naujos, lygis kyla, džiaugiuosi.

– Bet kažkoks žūtbūtinis tikslas grįžti namo tai, kaip suprantu, nėra?

– Nesakyčiau. Jei pasiūlymas geras ar komanda ambicinga, norisi žaisti ir Lietuvoje, o jei didelio entuziazmo nėra, neliūdžiu. Žaidi ten, kur tavęs nori.

View this post on Instagram

A post shared by Paulius Sorokas (@sorokas9)

REKLAMA

– Šalia savęs turite karjerą baigusį ir prie Varezės klubo vadovybės prisijungusį Luisą Scolą. Kokį santykį pavyksta kurti su juo ir kokį jį matote?

– Kol kas jį matau mažai. Būtent, kai naujienos apie jo prisijungimą pasirodė oficialiai, tik tada jis atvyko mums prisistatyti. Keli žaidėjai jį pažinojo iš pernai, aš susipažinau dabar. Jis žmogus legenda, su didžiuliu autoritetu. Kol kas jis užima stebėtojo vaidmenį, nelabai kišasi į darbą, daugiau ateina, duoda palaikymo. Jis sakė, kad galima bet kada ateiti su juo pasikalbėti, atrodo šiltas žmogus, išsilavinęs. Teko matyti, kad Luisas pasportuoja mūsų salėje, kol kas iškart nesinorėjo jo šokdinti, bet kartu pasportuoti norėtųsi, pažaisti ne tiek 1x1, kiek paprašyti patarimų dėl kojų darbo, kūno. Žmogus žaidęs 20 metų aukščiausiu lygiu, norėtųsi pasitreniruoti kartu, manau, tai pavyks.

– Kiek svarbus pats turėtumėte būti Varezės ekipai šį sezoną, pagal tai, kas buvo žadėta?

– Kadangi trenerį žinau, jis sakė, kad su manimi nori viską keisti gynyboje, pridėti spaudimo mažiukams, nukirpti jų puolimą, įnešti energijos, kovoti dėl kamuolių. Buvau paimtas daugiau dėl savo krepšinio supratimo, nes puolime turime tokių žaidėjų kaip Alessandro Gentile, Trey’us Kellas, Jalenas Jonesas, kurie sugeba labai gerai kuri sau ir kitiems. Šalia jų reikėjo protingų žaidėjų, kurie darytų savo darbą. Kadangi tai yra gana istorinė komanda, nori pergalių, kai jos ateis, visi bus laimingi.

– Kokius tikslus sau keliate artimiausiems keliems metams?

– Be abejo, pirmas dalykas sveikata, daug individualiai dirbu su prevencija, nes tai svarbiausia. O šiaip noriu rodyti žaidimą, kurį galiu rodyti – kovoti dėl kamuolių, turėti energiją, kai žmogus gali pakeisti kryptį, būdamas aikštelėje. Būtų smagu sugrąžinti klubą į atkrintamąsias. Pernelyg galvoti į tolį ir kalbėti garsiai nenorėčiau. Gal viduje kažkokie tikslai yra, bet dabar noriu naudotis proga ten, kur esu.

– Bet nesate iš tų, kurie manytų, kad jei iki 30-ties nepasiekiau Europos taurės ar Eurolygos, tai nieko ir nebus?

– Yra žaidėjų, kurie Eurolygą pasiekia vėliau, yra, kurie pasiekia 18-os ir daugiau nebegrįžta. Kiekvienam savas kelias. Esu visiškas Eurolygos ir Europos krepšinio sirgalius, žiūriu po 4–5 rungtynes per savaitę. Galiu svajoti tyliai, dirbti savo darbą ir viskas susidėlios. Jei eisi tinkama linkme, gal gausi šansą.

– Sakote, kad labai sekate Eurolygą – kurias ekipas šį sezoną stebėti bus įdomiausia pačiam?

– Labai įdomu bus, kaip CSKA įves Švedą. Kažkiek pažįstu Marių, tai jis sako, kad vienoks jis yra „Chimki“, kitoks CSKA, tai įdomu bus pamatyti, kaip jis pakeis savo amplua. Visada įdomu stebėti „Barcelona“, kaip ji vykdo Jasikevičiaus schemas, gali iš to kažko pasimokyti. Aišku, kaip debiutantai įdomūs „AS Monaco“, nes treneris dirbo ASVEL ir ši komanda, būdama sąlyginai vidutine, rodė kažkokį rezultatą. Kad Monako klubas ir debiutuoja, komanda surinkta nebloga ir jie gali pasirodyti neblogai.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą