2 metus be darbo praleidęs D.Kairys: apie klaidas Utenoje, didžiausią indėlį „Rytui“ ir sunkumus sugrįžti (15) interviu

Artimiausią sezoną Lietuvos krepšinio lygoje dominuos vietiniai treneriai, bet bent jau kol kas vietos tarp jų neturės jau porą metų nedirbantis Donaldas Kairys.

Prieš keletą metų jis skambiai grįžo namo, perėmęs Vilniaus „Ryto“ vairą, ten neužsibuvo, o pastarąja jo darboviete 2022–2023 m. sezone tapo Utenos „Juventus“ ekipa, su kuria pavyko pasiekti ketvirtfinalį. Kito šanso D.Kairys karjeroje laukia iki šiol ir teigia, kad jau jaučia norą vėl treniruoti komandą.

„Man gerai ir taip, ir taip, bet laikas eina. Jei dar nori kažko siekti, reikia dirbti, ant sofos nieko nepasieksi“, – situaciją rinkoje ir poreikį sugrįžti supranta D.Kairys.

Bet kol kas rimtų pasiūlymų ant stalo nėra ir belieka laukti.

48-erių specialistas laisvą vasarą leidžia su šeima pajūryje. „Ventėje pas tėvus suvažiavusi visa familia – aštuoniese, visi vaikai grįžę, pasiplaukiojame laivu, pažvejojame ir tiesiog būname“, – pasakoja D.Kairys.

Krepsinis.net – pokalbis su D.Kairiu apie norą grįžti į krepšinį, išanalizuotas klaidas Utenoje, darbo paieškų sunkumus ir buvusių savo asistentų sėkmę.

– Pradžioje paklausiu paprasto klausimo: jau dvejus metus nedirbate, kaip atrodo gyvenimas be krepšinio?

– Yra ir gerai, nes daug ramiau, daug sveikiau, sveikata susitvarko, miegi geriau. Tą patį krepšinį vis tiek žiūri per televizorių, tik nesijaudini. Ypač tai labai tinka mano tėvų sveikatai, kai aš nedirbu (Šypsosi). Iš kitos pusės, matau kas vyksta ir jaučiu – noriu turėti savo komandą, jau reikėtų kažką daryti. Minčių būna visokių.

– Prieš metus tokių minčių jau buvo ar dar ne?

– Man gerai ir taip, ir taip, bet laikas eina. Jei dar nori kažko siekti, reikia dirbti, ant sofos nieko nepasieksi.

– Minite susitvarkiusią sveikatą: ar pastarieji sezonai LKL jums atėmė daug?

– Įtampa yra ir kartais tau ją kažkas kelia iš išorės, bet dažniausiai – tu pats iš vidaus. Didelė laimė, jei treneris moka su tuo susitvarkyti. Sezonas ilgas, paskutiniais mėnesiais supranti, kad čia pats svarbiausias momentas, tik viskam pasibaigus pajauti, kaip jau to poilsio reikėjo. Paskui žiūri: lieka 2 mėnesiai iki kito sezono, bet neturi laiko žvejoti, turi komplektuoti komandą.

Prisimenu tuos laikus nuo 2006 iki 2012 m., kai dirbau rinktinėje, ten išvis nėra poilsio – iš vienos stovyklos į kitą. Atrodo, kažką praleidi, draugai kažką kito veikia, esi ne ten, bet dabar, kai pažvelgiu atgal, tai buvo geriausias laikas mano karjeroje.

– Noras grįžti į krepšinį jums jau pasireiškia iš ilgesio darbui pusės ar kartu supratimo, jog grįžti į rinką su kiekvienu sezonu darosi sunkiau ir sunkiau?

– Visų pirma, dažnai žiūriu krepšinį su draugais ar tėvu Steponu, vis analizuojame, tariamės, diskutuojame. Beveik dirbame, tik ne komandai – sau (Juokiasi). Vis dar yra dalykų, kuriuos pasižymiu, norisi juos atsiminti. Kas man įdomiausia krepšinyje dabar – trenerių analizė. Man įdomu, ką ir kaip jie sako prieš rungtynes, po, per pertraukėles. Tuomet, kai rodo reklamas, man vyksta įdomiausi dalykai, jei pavyksta tai išgirsti. Man labai įdomu, kaip sekasi mano bičiuliams Lietuvoje – Žibėnui ir Šerniui, beveik po kiekvienų rungtynių pasikalbame, per daug netrukdau, kai užeina noras pašnekame.

Kairys, Žibėnas

– Kad jau paminėjote tėtį Steponą: gyvenimo ratas apsisuko, jaunimas vėl traukia į NCAA gausiai, kaip kažkada jūsų tėčio laikais. Kokia yra jūsų ir jūsų tėvo pozicija į šią sugrįžusią tendenciją?

– Žinote, kaip yra: nepraėjo nei 30 metų ir visi suprato, kad ne taip blogai viskas buvo sugalvota. Nors devyniasdešimtaisiais straipsnių buvo pasipylę įvairių apie Stepono veiklą. Tiesiog kažkam ateina laikas vienu metu, kažkam – kitu, yra žmonės, kurie supratimu geba aplenkti laiką. Mano tėčiui tai pavyko, nors tada nebuvo kontraktų, tokių pinigų, bet kai kurių likimai buvo pakeisti. Tuo tėtis didžiuojasi ir dėl nieko nesigaili.

Dabar visi sako, kad tai visai gerai. Iš jaunimo komandos dviem vaikinams gal yra vieta pagrindinėje ekipoje, o visiems kitiems ką daryti? Ačiū Dievui, kad yra galimybė mokytis, žaisti ir užsidirbti. Agentai ties tuo dirba, klubai nebesipriešina, federacija irgi, man atrodo, tai tarnauja bendram gėriui. Kam reikia, patobulės čia, o kam vieta neatsiranda, alternatyva yra gera.

– Gal šiuo metu nesėkmių istorijas sumažina ir tai, kad esant poreikiui, galima keisti universitetą be būtinybės praleisti metus.

– Dėl šito nekomentuosiu, nes yra ir pliusų, ir minusų. Taip, tai padeda tiems, kurie visiškai nepataikė su universitetu, treneriu, kažko nežinojo. Tada koks tikslas 4 metus būti ant suolo? Yra tokių situacijų. Bet kitais atvejais, nežinau. Gal kartais užtenka parodyti charakterį, sukąsti dantis ir iškentėti. Nežinau, ar apsidžiaugčiau, jei mano sportininkas norėtų pakeisti universitetą dėl to, kad kažkas daugiau moka. Nenoriu teisti, jų reikalas, gal tai ir svarbu, bet kartais reikia kažkokį momentą iškentėti.

Ką mes sakome apie krepšininką, kuris per sezoną pakeisti kelis klubus? Iškart galvojame, kad gal kažkas negerai, gal tai raudona vėliava. Nors jis gal ir nekaltas – taip irgi būna. Čia irgi kažkas panašaus. Jei pakeisi 3 universitetus per 4 metus, skambės taip pat keistai. Tegul tokia galimybė padeda tiems, kam nepavyko pataikyti nuo pradžių.

Žibėnas

– Jūsų buvęs asistentas Giedrius Žibėnas pastaruosius keletą metų yra vienas ryškiausių trenerių Lietuvoje. Didžiuojatės matant tokį jo augimą „Ryte“?

– Per tuos 5 metus jis stipriai išaugo kaip asmenybė, įgijo patirties, bet juo žavėjausi nuo pirmų mūsų susitikimo minučių. Nuo to karto, kai jis pasirodė tėčio stovyklose ir tėtis man jį parekomendavo. Pirmas mūsų darbas kartu buvo Lenkijoje, nuo tada juo žavėjausi ir supratau, koks treneris jis galės būti.

– Matote didelį jo kaip trenerio pasikeitimą per šį etapą „Ryte“?

– Be jokių abejonių. Žinių jis turėjo visą savo karjerą, žingeidus buvo visada, bet patreniruoti tokio lygio komandą 5 metus... Prisiminkite, kada paskutinį kartą matėte trenerį „Ryte“, kuris išdirbtų tiek laiko. Turbūt jis vienas ilgiausiai dirbančių. Išvis, kas pradirbo daugiau nei 2 metus, yra nedaug: Kazlauskas, Kurtinaitis. Žiūrėkite, kokias pavardes čia linksniuojame.

– Apskritai jaunam treneriui įsitvirtinti LKL klube, ypač tokio lygio klube, yra sudėtinga. Kaip manote, kad leido Giedriui tai padaryti?

– Tiesiog jo charakteris: žingeidumas, noras tobulėti, patikimumas. Jis labai atsakingas ir patikimas. Niekada nepražiopsos, nepavėluos, nepraleis, kas buvo susitarta. Tokios savybės matėsi iškart. Plius, visas suvokimas, sprendimų priėmimo greitis, gebėjimas bendrauti su žaidėjais, sirgaliai, spauda.

– Treneriai retokai yra komandų veidai, bet galima sakyti, kad Giedrius jau yra vienas iš „Ryto“ veidų?

– Nežinau, ar kam kyla abejonių dėl to. Vienareikšmiškai. Europoje ar Lietuvoje treneriui tapti veidu yra įmanoma, ypač Eurolygoje, kitaip yra su NBA, kur žaidėjų žvaigždynas yra užgožiantis trenerius. Ar Kurtinaitis nebuvo „Ryto“ veidu? Buvo. Ar Jasikevičius nebuvo „Žalgirio“? Irgi buvo.

– Kitas buvęs jūsų asistentas Georgios Dedas taip pat pradeda vyr. trenerio kelią Ostendėje. Ką manote apie jo potencialą?

– Su juo esame pažįstami nuo darbo Pirėjaus klube, kuomet mane ten pasikvietė Kemzūra, o jis ten jau buvo asistentu. Kartais būna, jog nuo pirmų žodžių supranti, su kokiu žmogumi bendrauji. Tave tai žavi, domina, taip buvo ir su Georgiosu. Iškart buvo aiškus jo gilus krepšinio supratimas, kaip jis teisingai išsireiškia, parenka sprendimus. Dėl to, kai sausį mūsų etapas Pirėjuje baigėsi, agentas man surado darbą Rusijoje, iškart pasiėmiau Dedą į asistentus, nes čia buvo vagystė gauti tokį asistentą. Vėliau jį atsivežiau ir į Vilnių. Turbūt geriausias dalykas, kurį padariau „Ryte“, tai susirinkau stiprų trenerių štabą (Juokiasi).

– Tą įrodo abiejų jų karjeros, nes tikrai ne visi asistentai galiausiai tampa vyr. treneriais ir juolab ne visi sėkmingai dirba šiose pareigose, kaip tą daro Giedrius dabar.

– Tikrai taip. Džiaugiuosi dėl abiejų. Linkiu Dedui didžiausios sėkmės, jis turi viską, ypač daug ryšių. Jis per dvi minutes sugalvoja, kam paskambinti, jei reikia informacijos apie kažkokį žaidėją. Graikai taip pat išprotėję dėl krepšinio, jo brolis ryškus treneris, ten viskas aišku – nuostabios asmenybės su žiniomis. Smagu, kad jis gavo savo šansą dabar.

Kairys

– Ar jūs pats per šiuos 2 metus turėjote realių progų grįžti į vyr. trenerio darbus?

– Sakyčiau, reali proga yra tada, kai turi pasiūlymą ir pats sprendi, priimti jį ar ne. Buvo arti to, tačiau tokio pasiūlymo taip ir nebuvo. Matyt, nesulaukiau ir negaliu sakyti, kad proga buvo. Pokalbių pernai ir šiemet buvo nemažai, susitikimų taip pat, bet tai neišsivystė į pasiūlymus.

– Lietuvoje ar užsienyje?

– Ir ten, ir ten.

– Buvote ir Jonavos komandos sąraše, ar pasikalbėti su Vaidu Vaškevičiumi teko?

– Daug kartų kalbėjome, buvome susitikę, bet pasiūlymo negavau.

– Jaučiate, kad kiekvieną vasarą darbo pokalbių kiekis mažėja, ar kaip tik ši vasara pačiam buvo intensyvesnė?

– Dabar galvoju: pernai prisimenu gal vieną pokalbį, šiemet jų buvo daugiau. Suprantu, laikas eina, treneris, kuris nedirbo 2 metus, gali būti pamirštas.

– Ar kažkokią savianalizę teko darytis pačiam, kodėl paieškos užtrunka taip ilgai?

– Žinoma, galvojau apie tai pastoviai. Permąstai kartais net 5 metų senumo dalykus ir galvoji, kur ne taip pasielgiau, tą suvoki tik praėjus laikui. Kartais iškart būni karštas ir supranti vėliau.

– Kokių to priežasčių randate? Negalima pasakyti, kad paskutinis jūsų darbo sezonas Utenoje buvo labai blogas.

– Mano nuomone, sezonas buvo nei ypatingai geras, nei blogas, geras būtų, jei būtume perkopę ketvirtfinalį prieš „Lietkabelį“. Buvo akivaizdu, kas mūsų taikiniai, kas top 4 komandos, o tarp likusių ekipų likome pirmi. Klausimas, kaip viskas atrodė kitiems. Man atrodo, tai nebuvo tobulas sezonas: vėlavome su komplektacija, neišsigryninome, ko norėjome, centrą pasirašėme likus kelioms dienoms iki pirmų rungtynių, darėme daug pakitimų žiemą – tiek centro, tiek įžaidėjų. Tiek Hamiltonas, tiek Evansas buvo nuostabūs aikštelėje, jie man labai tiko, bet už aikštelės trūko motyvacijos ir gyvenimo laimės. Tai labai trukdė komandai ir drumstė ekipos chemiją. Suprantu, kaip kitiems galėjo atrodyti, jog vienas neliečiamasis nesitreniruoja, kada nenori, nerodo noro dirbti. Teko padaryti apsivalymą, nors gal ir pavėlavome.

– Aš prisimenu, jog tuo metu žaidėjai pasakojo, kad iš jūsų pusės jautė savotišką neteisybę kai kurių atžvilgiu, nelygybę. Manote, buvo klaida stokoti griežtumo prieš minėtus legionierius?

– Gali būti, kad griežtumo trūko, bet Utenoje stengiausi būti žmogiškas su žaidėjais. Karjeros pradžioje gal elgdavausi neteisingai, per daug arogantiškai. Bandžiau būti kitoks, ypač dėl to, kad į Uteną atvykau iš Izraelio. Ten pamačiau kitokių dalykų: kaip bendraujama su žaidėjais aikštėje ir už jos ribų, kai kurie dalykai man patiko, nors gal kartais laisvės ten buvo per daug. Norėjau pabandyti būti kitoks ir aš.

Dabar ką daryčiau kitaip, tai pirmiausiai bandyčiau susikomplektuoti taip, kad po Naujų metų nereikėtų komplektuotis iš naujo (Šypsosi). Visų antra, mano buvęs žaidėjas minėjo, kad trūko ryšio su žaidėjais – tai buvo mano pražiopsotas momentas sukurti stipresnį ryšį asmeninių pokalbių pagalba, kad palaikyčiau kovingumą ir pasitikėjimą vienas kitu. Kol yra pasitikėjimas, visi kiti dalykai sprendžiasi lengviau. O jei jo nėra, ateik su geriausiomis idėjomis, tau niekaip nepavyks jų įgyvendinti. Tai galime tobulinti kiekvienas.

– Ar yra likę nuoskaudų dėl šio sezono „Juventus“?

– Ne, norėjosi tik truputį geriau, truputį anksčiau įeiti į formą. Atkrintamosiose žaidėme tikrai gerai, gynyba pagėrėjo, išsigryninome, apmaudu, kad man nepavyko pasinaudoti Utenos pasiūlymu po sezono. Sudvejojau ir nuplaukė. Manau, man būtų buvę gerai likti dar metams. Pasiūlymo neatmečiau, jį gavau, paprašiau laiko pasitarti su agentu ir komanda pradėjo ieškoti alternatyvų, ir rado labai gerą.

– Dabar darytumėte kitaip ir sutiktumėte iškart?

– Gauti darbą aukščiausiame lygyje yra pakankamai sunku. Ar kalbėsime apie Lietuvą, ar Lenkiją, ar kitą šalį. Tai išskirtinis dalykas ir reikia to darbo laikytis.

– Gal svarstėte grįžti į asistento poziciją?

– Nesu kategoriškas žmogus, visi pasiūlymai būtų svarstomi, esu atviras. Dabar esu laisvas, neturiu ant stalo nieko. Jau rugpjūtis, suprantu, kad kaip vyr. treneriui šiuo metu durys yra užsidariusios, komandos greitai turėtų imti treniruotis. Suprantu, kad dabar jau pasikeitimai kažkur vyks tik sezono metu. Dėl asistento gal dar kažkas vieno ar kito ieško, variantų yra. Pasitikiu agentais, esu pasiruošęs vykti, kur reikia.

– Dabar matome, kad LKL bus labai lietuviška lyga iš trenerių pusės. Kaip manote, kas lemia tokias tendencijas?

– Niekada nežiūrėjau į žaidėjo tautybę, visada norėjau pasiimti geriausią variantą, nesvarbu, lietuvį, amerikietį ar lenką. Taip pat su treneriu. Manau, komandos turi norėti prisitraukti geriausią įmanomą specialistą, kokį gali tuo metu įpirkti. Aišku, jei pusę lygos treniruoja užsieniečiai, o pats sėdi be darbo, atrodo, kad apmaudu – gal lietuviams reikėtų suteikti daugiau šansų, bet esu už tai, kad jei užsieniečiai yra objektyviai geresni, tegul jie treniruoja, o lietuviai iš jų mokosi asistento pozicijose. Taip galėsime užauginti gerų savo trenerių.

„Ilgoji pertrauka“: dėmesys „Neptūnui“ ir „Lietkabeliui“. Naują klubą radęs panevėžiečių sporto direktorius, laukiančios permainos sudėtyje ir galintys atvykti žaidėjai. „Neptūno“ temoje – gandai apie Petrausko ateitį, norą susigrąžinti Maksvytį ir laukiančias sudėties permainas