11 blokų per mačą išrašęs „Juventus“ naujokas: apie svajonę „stoguoti“ M.Kalnietį, dėkingumą jam ir būsimą auką LKL (1) interviu

Reggie Lynchas – naujausias Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ pirkinys, kuris besididžiuodamas tikisi, kad šį sezoną dar spės tapti Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) blokų karaliumi.

Jo rekordas – 11 blokų, atstovaujant Minesotos universitetui, ten jis spėjo aplenkti ir Klay‘aus Thompsono tėvą pagal per sezoną blokuotus metimus.

28 metų 208 cm ūgio amerikietis į Europą atvyko 2018 metais, kai apsivilko Talino „Kalev/Cramo“ aprangą. Ten jis pirmąkart karjeroje sutiko trenerį Donaldą Kairį, kuriam yra dėkingas iki šiol už suformuotą profesionalų požiūrį į krepšinį.

„Atvykdamas į Uteną galvojau, kaip dar norėčiau blokuoti Kalnietį, kurį taip esu ne kartą baudęs treniruotėse“, – juokėsi R.Lynchas. Jo keliai su Mantu Kalniečiu bei Mindaugu Kuzminsku susidūrė Krasnodare. M.Kalniečiui jis taip pat iki šiol jaučia dėkingumą, o du prieš du situacijas aikštėje pamena iki šiol.

Krepsinis.net portale – pokalbis su R.Lynchu apie blokus, santykius su lietuviais, patirtį Europos krepšinyje ir atsigavimą po Achilo sausgyslės traumos.

– Jei reikėtų trumpai prisistatyti sirgaliams ir papasakoti apie save, kokius dalykus pasakytumėte pirmiausiai?

– Sveiki, esu Reggie Lynchas (Juokiasi). Esu kilęs iš Minesotos, vietos, kur žaidžia „Timberwolves“ komanda. Turiu sužadėtinę, kuri taip pat yra kilusi iš Mineapolio. Mano mama buvo sportininkė, žaidė tinklinį, o mano tėtis buvo krepšininkas. Taip pat mano dėdė – Kevinas Lynchas – žaidė NBA, Šarlotės „Hornets“ klube, daug metų jis praleido Europoje. Dėdė buvo vienintelis šeimos narys, iš kurio galėjau daugiau sužinoti apie europietišką krepšinį. Tad užaugau tikrai sportiškoje šeimoje.

– Kada krepšinis ėmė užimti didžiulę dalį jūsų gyvenime?

– Kaip jau minėjau, mano šeima buvo su juo susijusi, o mano sužadėtinės senelis buvo treneris mokykloje. Ko gero taip jau buvo lemta, kad tapčiau krepšininku, nors išbandžiau ir beisbolą, ir futbolą, ir amerikietišką futbolą, kuomet buvau mažas.

Paaugęs supratau, kad mano mėgstama sporto šaka bus krepšinis. Iš pradžių nebuvau toks talentingas, bet buvau aukštas, pagerinau įgūdžius ir žaisdamas mokykloje buvau vienu geriausių žaidėjų savo valstijoje. Visada mėgavausi galimybe blokuoti metimus, pasižymėjau tuo tiek vidurinėje, tiek koledže.

– Kad jau užsiminėte, koks blokas iki šiol jums įsiminė labiausiai?

– Vieną išskirti sunku, bet profesionalo karjeroje esu blokavęs 6 metimus prieš Bolonijos klubą, kuomet žaidėme Europos taurėje. Tai buvo rekordas. Esu turėjęs gerų blokų prieš Maskvos CSKA žvaigždes. Vis tik ryškiausias momentas buvo fiksuotas universitete, kai pasiekiau sezono rekordą – 11 blokų per susitikimą. Beje, tuo metu pagal per sezoną blokuotus metimus Minesotos aukštojoje mokykloje aplenkiau Klay‘aus Thompsono tėtį Mychalą.

– Jūsų pirma karjeros stotele Europoje tapo Estija, Talino „Kalev-Cramo“ klubas. Kaip tai nutiko?

– Šešis mėnesius intensyviai treniravausi su profesionaliais treneriais prieš profesionalo etapo pradžią. Viešėjau Las Vegase, Niujorke ir Majamyje. Las Vegase sutikau savo agentą, kuris vėliau ėmė mane siūlyti klubams. Norėjau pasiekti NBA, bet nenorėjau žaisti G lygoje, kur uždirbčiau mažus pinigus, o perspektyvos žengti aukštyn nebūtų tiek daug. Dėl to pasakiau, kad noriu keltis į Europą ir pasirinkau Talino klubą iš dviejų turėtų variantų. Tuo metu ten dirbo Donaldas Kairys, jis manęs norėjo.

– Pirmieji metai už JAV ribų įprastai amerikiečiams yra nelengvi. Kokį vaidmenį jūsų pirmamečio sezone turėjo šis lietuvis strategas?

– Buvau jaunas vyrukas, kuris turėjo savo požiūrį į krepšinį, kuris žinojo studentišką gyvenimo būdą, o ne profesionalų. Turėjau gerą trenerį universitete, bet žaidimas Europoje buvo visiškai kas kita. Visiškai kitas grafikas, kitokios kelionės, teko daug ko išmokti, būnant 22-ejų. Tokių metų vis dar turi daug ką išmokti apie gyvenimą. Donaldas buvo pagrindinis žmogus, padėjęs man suprasti profesionalų gyvenimo būdą: kaip rūpintis savimi, kaip būti punktualiu, susifokusavusiu. Jis parodė man kelią, kaip būti profesionalu.

– Ar dabar Donaldas – stipriai kitoks nei buvo 2018 m. Taline?

– Tada Kairys neturėjo barzdos, o dabar turi. Beje, aš taip pat (Juokiasi). Mes abu esame skirtingi. Aš tapau labiau profesionaliu, jis gavo geros patirties aukšto lygio komandose kaip Pirėjo „Olympiacos“ ar Vilniaus „Rytas“. Man patinka, kaip jis nesistengia kažkam įrodyti, kad yra geras treneris, jis toks tiesiog yra. Jis žengė daug žingsnių į priekį, nors teoriškai treniruočių struktūra liko panaši.

– Prisimenant pirmuosius metus Europoje, kaip sekėsi prisitaikyti prie Estijos ir ar patyrėte šiokį tokį kultūrinį šoką?

– Ta patirtis buvo tikrai šokiruojanti (Juokiasi). Buvau pratęs prie JAV didmiesčių, todėl tuo metu galvojau, kad Talinas – nekoks miestas. Jaučiau atsidūręs viduryje tuštumos, šalyje, kurios nežinau, mieste, kurio nežinau. Bet kai pripratau prie miesto, aš visiškai kitaip jį pamačiau. Sezono pabaigoje buvau visiškai prisijaukinęs šalį ir miestą, kuris yra puikus. Juolab, pakeliavau po kitus miestus ir supratau, kad Talinas buvo vienas geriausių, kuriuose esu žaidęs.

Lynchas

– Vėliau sekė metai Italijos antrojoje lygoje, kaip atrodė ši patirtis?

– Po metų Estijoje norėjau vykti į šalį, kur būtų šilčiau ir smagiau (Juokiasi). Taip pat norėjau žaisti daug, todėl pasirinkau šią komandą Milane. Ten sutikau daug puikių draugų, su kuriais bendraujame iki šiol. Milanas man patiko, puikus miestas, puikus miestas, ten pirmąkart mane aplankė ir mama, buvau laimingas, kai ji stebėjo mano rungtynes Europoje. Ten neužsibuvau, nes prasidėjo koronaviruso pandemija, būčiau norėjęs Italijoje užbaigti sezoną.

– Tuo metu Krasnodaro „Lokomotiv-Kuban“ buvo gana ryškus vardas Europos krepšinyje, kaip nutiko, kad iš antrosios Italijos lygos išvykoje ten?

– Dar kuomet žaidžiau Taline, buvome pasiekę gerų pergalių prieš Krasnodaro klubą. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai „Kalev/Cramo“ nugalėjo Krasnodaro ekipą, maža to, padarėme tai dukart. Tose rungtynėse atrodžiau gerai ir mane įsiminė kaip gerą blokuotoją. Kuomet sulaukiau pasiūlymo, prisiminiau, kad Krasnodaras yra vienas šilčiausių miestų, kuriuos turi Rusija, kadangi buvau apkeliavęs jų, žaisdamas Vieningoje lygoje.

– Ten sutikote ir du lietuvius – Mindaugą Kuzminską bei Mantą Kalnietį, koks buvo žaidimas šalia jų?

– Jie vieni labiausiai įgudusių žaidėjų, su kuriais kada esu žaidęs. Iki tol žinojau tik vieną lietuvį – Donaldą, kuris iš manęs padarė geresnį žaidimą. Kai sutikau Mindaugą ir Mantą, jaučiausi panašiai. Su Mindaugu atlikdavome gerą darbą gynyboje, o Mantas man sukurdavo daugiausiai pikenrolo situacijų, galimybių dėti į krepšį, jo dėka turėjau solidžią statistiką lygoje.

– M.Kalnietis nusprendė netrukus baigti karjerą, kaip reagavote, kai tai išgirdote?

– Prieš pasirašydamas kontraktą su „Uniclub Casino – Juventus“ jau buvau apsidžiaugęs, kad turėsiu galimybę blokuoti Mantą, nes treniruotėse tai nutikdavo dažnai (Juokiasi). Aišku, neslėpsiu, jis per mane įmesdavo gerų tolimų metimų. Deja, to nebenutiks. Esu laimingas, kad jis turėjo puikią karjerą, jis buvo vienas geriausių Lietuvos krepšininkų. Jei tokią karjerą pavyktų turėti man, būčiau labai laimingas.

Lynchas

– Vėliau 2021–2022 m. esate trumpai žaidęs Salonikų „Iraklis“ klube, Neapolio „GeVi“ ir Oldinburgo „EWE Baskets“ ekipose. Kodėl teko pakeisti tiek klubų?

– Man labai patiko žaisti Vokietijoje, nors ten praleidau tik kelias savaites. Labai norėjau tęsti tą patirtį, nes jaučiausi laimingas. Italija ir Graikija irgi man patiko, rinkau gerą statistiką, ypač Graikijoje, tačiau klubas turėjo finansinių problemų, nemokėjo algų, aš irgi jų negavau tris mėnesius. Tada mane išpirko Neapolio ekipa, bet komanda strigo, treneris buvo atleistas, naujasis nesuteikė man daug šansų, tad pasakiau: gana, vyksiu kažkur kitur. Oldenburgo komandai tuo metu reikėjo žaidėjo, vos atvykęs pajaučiau, kad man būtų buvę tobula čia ir praleisti visą sezoną. Gaila, kad viskas greitai baigėsi, nes patyriau Achilo sausgyslės traumą. Iki šiol jaučiu padėką šiai ekipai.

– Neapolyje žaidėte kartu su Arnu Velička, kuris vienu metu buvo laikomas didžiuliu Lietuvos krepšinio talentu. Kokį jo augimą išvydote jūs?

– Arnas tikrai taps geru žaidėju, jis vis dar jaunas. Jis turėjo puikius įgūdžius, greitį, gerai dalijo perdavimus. Bet kaip jau sakiau, komanda strigo, neturėjome trenerio, kuris padėtų mums atsiskleisti. Matau, kad dabar Arnui gerai sekasi Vokietijoje, būnant 23-ejų gerai žaisti Vokietijos aukščiausioje lygoje yra solidu.

– Paminėjote Achilo sausgyslės traumą. Jei reiktų mintimis grįžti į šį etapą, kaip išgyvenote naujienas apie tai, kad be krepšinio teks praleisti labai ilgą laiką?

– Prieš tai man buvo lūžusi pėda, buvau išsinarinęs petį, turėjau menisko problemų, lūžusią nosį. Tai užtrukdavo po kelis mėnesius, bet ši trauma buvo rimčiausia, nes reabilitacijos trukmė – 8–9 mėnesiai. Man tai buvo didelis iššūkis, mane skaudino mintis, kad praleisiu tiek daug laiko. Vokietijoje gavau gerą priežiūrą, komanda manimi pasirūpino, grįžau namo į rūpestingas mamos ir sužadėtinės rankas. Jos padėjo man ištverti operaciją ir laikotarpį po jos, taip pat suteikė motyvacijos pozityvumui. Procesas buvo labai ilgas, bet labai džiaugiuosi, kad pagaliau jį perėjau.

– Kaip prisimenate pirmą pilną savo krepšinio treniruotę po didžiulės pertraukos?

– Atrodė, kad man reikia mokytis iš naujo, pagauti naują ritmą, grįžti į rutiną. Buvo labai sunku, bet ne tiek dėl Achilo, kiek emociškai. Atrodė, kad galėjau turėti kitų veiklų ir džiaugsmo ieškoti jose, tačiau niekas neprilygo jausmui žaisti krepšinį. Pirma treniruotė buvo nuostabi, bet kitą dieną jaučiausi labai pavargęs. Dabar esu grįžęs į ritmą, esu pasiruošęs vėl rodyti aikštėje gynybą, dėjimus, nekantrauju grįžti į normalų savo vaizdą.

Lynchas

– Jau sužaidėte ir debiutines rungtynes su „Uniclub Casino – Juventus“ apranga. Kokį jausmą išgyvenote?

– Buvo smagu! Žinau, kad Lietuva – krepšinio šalis, kad čia žaisti bus labai smagu. Mūsų dar laukia daug namų rungtynių, nekantrauju gerai pasirodyti saviems sirgaliams. Aišku, man įdomu ir sužaisti kitose arenoje, pamatyti naujus Lietuvos miestus.

– Kokių vilčių turite dėl šio sezono, jei kalbėtume apie komandinius ir asmeninius rezultatus?

– Komandai gerai sekėsi ir iki man atvykstanti, dabar turėjome sunkias rungtynes prieš „Wolves“, manau, jai būtume geriau kontroliavę kovą dėl kamuolių, būtume laimėję. Aš tiesiog noriu padėti komandai tuo, ką galiu geriausiai: atsiduoti gynyboje, būti produktyviu puolime, būti geru komandos draugu rūbinėje. Manau, tikrai galime pakovoti dėl medalių, nes turime gerą komandą, turime tam potencialo.

– Kokį įspūdį kol kas palieka Utena ir klubo organizacija?

– Mane įspėjo, kad Utena – mažas miestas, bet jis didesnis, nei man atrodė. Man patinka, kad čia bet kur gali atsidurti per 5 minutes, iki treniruotės galiu nukeliauti išvis per 3 min. Trenerių štabas ir ekipos draugai – puikūs, žinojau, kad taip bus, nes mano ankstesnė patirtis su lietuviais buvo išskirtinai pozityvi. Amerikiečiai čia taip pat puikūs, iš anksčiau žinojau Alstoną, kuris taip pat žaidė Estijoje. Mes turime gerą chemiją ir galime būti puiki komanda. O aš stengsiuosi tapti geriausiu lygos metimų blokuotoju (Juokiasi).

– M.Kalnietis jau atkrito iš jūsų potencialių „aukų“ sąrašo, bet gal esate nusižiūrėjęs kažką kito?

– Esu (Juokiasi). Noriu blokuoti Adą Juškevičių, jis turėjo geras rungtynes prieš mane Rusijoje, noriu atkeršyti.

– Matau, kad pasitikite savimi. Liko dar maždaug pusė sezono, ar manote, kad tiek laiko jums atsiskleisti užteks?

– Taip. Pirmose rungtynėse nepavyko būti tokiu rezultatyviu, o ir nežaidžiau ilgai, bet su laiku prisitaikysiu, galėsiu duoti daugiau naudos tiek po krepšiu, tiek rezultatyvumu. Manau, kad kelių savaičių bėgyje galėsiu grįžti į savo ritmą.