Italijos išsišokėlių paslaptis: ko galima pasimokyti iš komandos, kuri dar prieš devynerius metus neegzistavo? (6)

Kai po trisdešimties žaidimo minučių Arnoldo Kulbokos atstovaujama Kapo di Orlando „Betaland“ „Pala George“ arenoje Brešoje buvo įmetusi 31 tašką, dvikovos nugalėtojas jau nebekėlė jokių abejonių.

Šeimininkai „Leonessa“ krepšininkai viską laikė savo rankose. Lemiamo ketvirčio metu jie atleido gniaužtus gynyboje, kas leido svečiams prisiminti, jog jie irgi gali pelnyti taškus.

Vienas tų laisve besimėgavusių buvo ir A.Kulboka, ketvirtajame kėlinyje sumetęs 8 iš 17 taškų tose rungtynėse. Vis tik galutinis dvikovos rezultatas nedžiugino nei jo, nei lietuvio komandos draugų – 87:53 žymėjo eilinę Brešos klubo pergalę.

Ji buvo jau aštuntoji iš eilės Italijos čempionate. Tiesa ta, kad dar prieš dvejus metus antrajame šalies divizione rungtyniavusi, o prieš devynerius iš vis neegzistavusi ekipa yra vienintelė šiame sezone Italijos aukščiausioje lygoje, iki šiol nepatyrusi pralaimėjimo kartėlio.

200 tūkst. gyventojų turinčio miesto komanda yra šiuo metu karščiausia Italijos krepšinyje. Jos kelias ten, kur ji yra dabar, vertas dėmesio.

Leonessa

Nors Brešos miestas yra turtingame Lombardijos regione, šalia Gardos ežero, kur cirkuliuoja didžiuliai pinigų srautai, krepšinis niekada nebuvo tas sportas, kuriam būtų skiriamos didelės investicijos.

Taip jau nutiko, kad 1996 metais Breša pasitraukė iš Italijos krepšinio žemėlapio. Prieš tai apie keturiasdešimt metų gyvavusi komanda kalnų nenuvertė. Didžioji klubo istorijos dalis buvo rašoma vidutiniškais pasirodymais antrajame divizione, kurio laimėti taip ir nepavyko.

Viskas pasikeitė 2009 metais. Įvykusios permainos Italijos žemesniuose divizionuose sukūrė palankias sąlygas atsikurti Brešos komandai. Sugrįžimas prasidėjo nuo trečiojo diviziono, kuris vadinamas mėgėjų „Seria A“.

„Leonessa“ prireikė dviejų sezonų, kad laimėtų trečiąjį divizioną ir žengtų į profesionalų lygą – „Lega due“. Penki permainingi sezonai buvo vainikuoti titulu 2016 m., finale penkių rungtynių serijoje patiesus kažkada elitinės Europos komandos vardą turėjusią Bolonijos „Fortitudo“.

Ir taip 2016–2017 m. sezone Brešos klubas po 28 metų pertraukos grįžo į aukščiausiąją Italijos lygą. Nors komandos biudžetas buvo vienas mažiausių, klubo vadovai jį išnaudojo sumaniai ir viršijo lūkesčius, reguliarųjį sezoną pabaigdami dešimtoje vietoje iš šešiolikos komandų.

Buvo nuspręsta remtis patikrinta formule – komandos branduolį suburti iš patyrusių amerikiečių ir italų, prilipdant keletą jaunesnių ir savo vertę įrodyti trokštančių žaidėjų.

Svarbiausiu komandos pirkiniu tapo 32 metų 201 cm ūgio amerikietis Marcusas Landry. Patyręs puolėjas, profesionalo karjerą pradėjęs Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA), pastaraisiais metais buvo įsitvirtinęs Ispanijoje, kur nuo 2011 iki 2016 m. migravo iš vieno „Endesa“ vidutinioko į kitą.

2015–2016 m. sezone M.Landry turėjo neblogą sezoną Bilbao „RETAbet“, kai Ispanijos čempionate fiksavo 14 taškų vidurkį, tačiau jis niekada rimtai nedomino stipriausių Ispanijos klubų. Ir tada amerikiečiui lyderio vaidmenį pasiūlė Brešos klubas.

Italijoje M.Landry tapo tikra žvaigžde. Jau pirmajame sezone „Leonessa“ gretose amerikietis vidutiniškai rinko 19,6 taško bei buvo pripažintas naudingiausiu Italijos pirmenybių krepšininku, nepaisant to, jog Brešos klubas buvo stiprus vidutiniokas.

Buvo sunku įsivaizduoti, jog po tokio sezono M.Landry liks Brešoje, tačiau sumaniai dirbančio klubo vadovams pavyko įtikinti amerikietį pasilikti, paklojant apie 250 tūkst. eurų jo atlyginimui. Būtent šio puolėjo išsaugojimas buvo vienas didžiausių „Leonessa“ laimėjimų praėjusią vasarą, tačiau tikrai ne vienintelis.

Kartu su M.Landry, Brešos ekipa savo gretose išlaikė ir kitus kertinius žaidėjus: 34-erių Davidą Mossą, kuris 2012–2013 m. sezone Eurolygoje turėjo beveik 10 taškų vidurkį, liko ir broliai Luca bei Michele Vitaliai, 2016-ųjų vasarą iš NCAA atsivežtas ir komandoje puikiai prigijęs amerikietis atakuojantis gynėjas Lee Moore'as, o išvykusį Italijos rinktinės aukštaūgį Christianą Burnsą pakeitė 28-erių amerikietis Dario Huntas, kuris tapo tikra komandos puolimo ašimi šiame sezone.

Jeigu M.Landry išsaugojimas padėjo išlaikyti stabilumą, D.Hunto įsigijimas tapo bene gudriausiu Brešos klubo vadovų ėjimu šią vasarą.

Dvejus metus Italijoje rungtyniavęs 203 cm ūgio mobilus ir atletiškas vidurio puolėjas 2016-ųjų vasarą išvyko į Prancūziją, kur apsivilko Nansi SLUC marškinėlius. Vis tik jo sezonas Prancūzijoje nebuvo toks, kokio tikėjosi pats krepšininkas ir SLUC vadovai. Krito D.Hunto rezultatyvumas (nuo 11,7 iki 9,4 taško), nors jis išliko elitiniu kovotoju dėl kamuolių (vid. 7,2 atk. kam.).

Prancūzijoje nesublizgėjusio D.Hunto vertė nukrito ir Brešos klubui šį „centrą“ pavyko įsigyti pasiūlius apie 80 tūkst. eurų per sezoną. Amerikietis yra vienas pigiausių „Leonessa“ žaidėjų, tačiau rezultatyviausias – per pirmąsias 8 rungtynes fiksuoja 13,5 taško (64 proc. dvit.) ir 7 atkovotų kamuolių vidurkius.

Taip suformuota viena labiausiai patyrusių Italijos pirmenybių komandų, kurios amžiaus vidurkis – 28 metai. 22-ejų L.Moore'as yra vienintelis jaunesnis nei 26-erių „Leonessa“ branduolio žaidėjas.

Mossas

Gynyba ir kantrybė

Pažvelgus į „Leonessa“ rezultatų lentelę šiame sezone, ryški viena tendencija – ši komanda retai į savo krepšį praleidžia daug taškų. Tik trys Brešos klubo varžovai aštuonių pergalių Italijos čempionate serijoje įmetė 70 arba daugiau taškų.

Vidutiniškai „Leonessa“ oponentams leidžia sukrapštyti vos po 66,5 taško, o A.Kulbokos atstovaujamas „Betaland“ (53) ir praėjusio sezono vicečempionai Trento „Dolomiti“ krepšininkai (56) nesurinko nė 60-ies.

Brešos klubas laimi kantriu žaidimu ir puikiai sustyguota gynyba. Vietiniam treneriui Andrea Diana prieš sezoną nereikėjo skirti daug laiko diegiant savo filosofijos principus, nes „Leonessa“ išlaikė praėjusio sezono branduolį.

Puolime žaidimo vadžias savo rankose tvirtai laiko 31-erių aukštas 201 cm ūgio atakų organizatorius L.Vitali, kuris praėjusiame sezone fiksavo geriausią rezultatyvių perdavimų vidurkį Italijos pirmenybėse (7,1). Šiame sezone jis asistuoja kiek mažiau (5,9 rez. perd.), bet yra antras lygoje pagal šį rodiklį.

Brešos puolimas paremtas pikenrolu, kurį dažniausiai atlieka komandos smegenys L.Vitali ir tikras vasaros laimikis D.Huntas. Jų abiejų tandemas dera idealiai. L.Vitali labai gerai mato aikštelę, o D.Huntas – mobilus ir atletiškas „centras“, staigiai įkertantis į baudos aikštelę.

Aplink šiuos du žaidėjus – patikimi metikai: 11,6 taško vidurkį turintis L.Vitali brolis Michele Vitali tritaškius realizuoja 46 proc. tikslumu, o patyręs puolėjas D.Mossas – 40 proc.

M.Landry iš toli meta 28 proc. taiklumu. Praėjusio sezono MVP fiksuoja 12,9 taško ir 4 atkovotų kamuolių vidurkius. Jo geresnis žaidimas – vis dar neišnaudotas „Leonessa“ rezervas. Iš žaidimo amerikietis atakuoja tik 38 proc. tikslumu.

Ir taip patyrusi Brešos ekipa rodo geriausią krepšinį Italijoje šiame sezone. Po FIBA „lango“ komandos sugrįžus į arenas nacionaliniuose čempionatuose, Brešos klubo jau greitai lauks rimčiausias išbandymas – du susidūrimai vienas po kito su Venecijos „Umana Reyer“ ir Milano „AX Armani“.

Tiesa, iki tų dvikovų karščiausia Italijos ekipa dar spės sužaisti su vidutiniokais Kantu „Red October“, Sasario „Banco di Sardegna“, tad pergalių serija gali ir prasitęsti.

Apie 1,8 mln. eurų žaidėjų algoms skirianti Brešos ekipa pagal biudžetą tėra Italijos vidutiniokė, tačiau protingi vadovybės sprendimai ir aiški kryptis – įrodymas, kad pinigai dar ne viskas, net ir šiais laikais.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra