„Žalgiris“ – „Fenerbahče“: eliminuotas pagrindinis „Žalgirio“ ginklas ir statistikos grafa, kuria galima didžiuotis (25)

Ryškiausių Europos krepšinio šviesų apvaizdoje Kauno „Žalgirio“ krepšininkai neatlaikė spaudimo ir nepateikė dar vieno siurprizo.

Pavyzdingai kovoję žalgiriečiai pusfinalyje 67:76 turėjo pripažinti titulą ginančios Stambulo „Fenerbahče“ pranašumą.

Portalas Krepsinis.net pateikia svarbiausius rungtynių akcentus.

Eliminuotas pagrindinis „Žalgirio“ ginklas

Nors svarbia pralaimėjimo priežastimi daug kas įvardina itin prastą tritaškių pataikymą (2/10 trit.), reikia pripažinti, jog šis „Žalgiris“ nėra ekipa, kurios puolimui tolimi metimai turėtų lemiamą reikšmę.

Faktas, jog jei Beno Udrihas ir Vasilije Micičius būtų pataikę laisvus metimus ketvirtojo kėlinio pradžioje, viskas galėjo pasisukti kita linkme.

Tuo pačiu „Žalgiriui“ trūko ir Artūro Milaknio tolimų šūvių, pasinaudojus komandos draugų užtvaromis. Pagrindinis komandos snaiperis per 19 minučių išmetė tik vieną tritaškį, kurį prametė.

Tiesa, pasinaudodamas A.Milaknio gravitacija, „Žalgiris“ susikūrė pranašumų kitur. „Fenerbahče“ keitėsi ginamaisiais, bandydama išsklaidyti derinius, skirtus metimu išvesti gynėją, kas sukurdavo patogias ūgio pranašumo situacijas arti krepšio.

Tai dalykai, kurie yra svarbūs, tačiau labiausiai „Žalgiriui“ trūko pagrindinio ginklo, kuriuo ši komanda išsiskyrė visame Eurolygos kontekste šio sezono metu – žaidimo nugara į krepšį išpildymo.

Šis elementas, kuris dažnai nepelnytai nuvertinamas mėgėjiškų krepšinio futuristų, buvo gyvybiškai svarbus „Žalgiriui“ viso sezono metu.

Pavyzdžiui, serijoje su Pirėjo „Olympiacos“ Vasilije Micičiaus spaudimas varžovų krepšiui, baudos aikštelėje atakuojant Vassilį Spanoulį, buvo labai svarbus „Žalgirio“ puolimo įrankis, dažnai leidęs diktuoti sąlygas oponentų gynybai.

Toje serijoje Jamelo McLeano ir kitų „Olympiacos“ aukštaūgių gynybą dažnai laužė Brandonas Daviesas, pademonstravęs, jog yra ne tik puikus pikenrolo aukštaūgis bei solidus metikas iš vidutinių distancijų, bet ir rimta grėsmė jėgos krepšinyje „ant ūselio“.

„Synergy Sports“ duomenimis, „Žalgiris“ buvo komanda, kuri daugiausiai iš visų Eurolygoje žaidė nugara į krepšį situacijų – po 9,4 per susitikimą. Ir tas situacijas kauniečiai konvertuodavo aukščiausiu efektyvumu – pelnydavo 1,016 taško per vieną išpuolį.

Vis tik pusfinalyje su „Fenerbahče“ svarbiausiu savo ginklu „Žalgiris“ nepasinaudojo. Nesuveikė akcentai prieš Nicolo Melli ar Luigi Datome. V.Micičiui nepavyko nubausti Kosto Slouko.

„Žalgiris“ šiose rungtynėse suklydo 20 kartų ir nemaža dalis tų klaidų buvo padaryta, mėginant įvesti kamuolį „ant ūselio“. Mažiausiai kelis sykius buvo grubiai suklysta, kai poziciją prieš N.Melli mėgindavo užsiimti Paulius Jankūnas.

Italas sėkmingai išstumdavo „Žalgirio“ kapitoną iš pavojingų zonų, neleisdavo jam lengvai priimti kamuolio, o „Žalgirio“ perimetro žaidėjams stigo kantrybės – prisiminkime košmarišką V.Micičiaus perdavimą tiesiai N.Melli į rankas, kol P.Jankūnas tik ieškojo patogaus kampo tinkamai pasistatyti savo kūną.

Kelis sykius L.Datome atakuoti mėgino E.Ulanovas. Sykį jam pavyko tai padaryti, kai pademonstravo labai smagų klaidinantį judesį, staigiai pasisukdamas į dešinę pusę, tačiau netrukus atlikdamas dar vieną verpstę ir užbaigdamas kaire ranka.

Tai buvo viskas, ką E.Ulanovui pavyko išpešti prieš bene pažeidžiamiausią „Fenerbahče“ gynėją. Reikalas tas, kad nors L.Datome nėra patikimas gynyboje, jis yra didelis ir pralaužti tokį žmogų arti krepšio nėra lengva.

V.Micičius kelis sykius pabandė atakuoti K.Slouką, tačiau agresyvi „Fenerbahče“ pagalba gesindavo tuos bandymus, laiku susitelkdama baudos aikštelėje ir apsunkindama serbui galimybes užbaigti. Tokiomis situacijomis stigo šalto proto išsiųsti kamuolį į perimetrą, kur dažnai be priežiūros lūkuriavo komandos draugai, pasirengę nubausti tritaškiu.

Agresyvios ir gilios pagalbos buvo problema, su kuria „Žalgiris“ nesusitvarkė. Tie 10 išmestų tritaškių buvo labiau pasekmė to, jog kauniečiai deramai neįžaidė kamuolio tada, kai varžovai susitelkdavo baudos aikštelėje.

Dar blogiau, jog buvo situacijų, kai „Žalgiris“ klydo, susidūręs su dviguba gynyba „ant ūselio“. Pavyzdžiui, kai P.Jankūnas atidavė kamuolį tiesiai varžovams į rankas antrajame kėlinyje, „Fenerbahče“ jį sudvigubinus.

„Fenerbahče“ nėra parankus varžovas „Žalgiriui“, nes kauniečiams sunku pasinaudoti savo pagrindine stiprybe. Tą pamatėme ir šiose rungtynėse, kuriose labai išryškėjo turkų dydžio, ilgų rankų ir fiziškumo pranašumas.

Jankūnas

Neperliptas „Fenerbahče“ gynybos barjeras

„Fenerbahče“ buvo idealiai pasiruošusi šioms rungtynėms. Turkai puikiai išanalizavo „Žalgirio“ puolimo schemas ir labai dažnai jas neutralizuodavo, numatydami vienu žingsniu į priekį.

Sunku prisiminti rungtynes, kuriose „Žalgiris“ būtų susikūręs tiek mažai patogių metimų. Neretai turkams išnarsčius kauniečių derinius, viskas baigdavosi K.Pangoso arba V.Micičiaus žaidimu vienas prieš vieną paskutinėmis atakos laiko sekundėmis.

„Fenerbahče“ šiose rungtynėse didžiąją laiko dalį rėmėsi dviem pagrindinėmis gynybos sistemomis – susikeitimu ginamaisiais ir stepautu. Prieš abejas „Žalgiris“ turėjo rimtų problemų.

Susikeitimą ginamaisiais „Fenerbahče“ taikydavo, neutralizuojant derinius A.Milakniui arba paskutinėse atakos fazėse, taip paliekant kauniečiams mažai laiko įžaisti ūgio pranašumo situacijas.

Be to, aukštaūgiai buvo sėkmingai išstumiami iš jiems patogių pozicijų arti krepšio, o kūrėjams ryškiai trūko kantrybės. Pavyzdžiui, Kevinas Pangosas vien per pirmąją mačo dalį suklydo 4 kartus, atlikęs vos 2 rezultatyvius perdavimus.

Dažnai klydo ir neprotingus sprendimus puolime priimdavo V.Micičius, susitikimą baigęs su 5 klaidomis.

Pirmoje pusėje niekaip negalėdami surasti aukštaūgių arti krepšio, antroje dvikovos dalyje žalgiriečiai ūgio pranašumo situacijas dažniau atakavo iš viršaus. K.Pangosas buvo agresyvus, išprovokavęs nemažai varžovų aukštaūgių pražangų.

Tačiau bendras vaizdas buvo slogus. „Fenerbahče“ nukirsdavo „Žalgirio“ sumanymus puolime, versdavo kauniečius ieškoti aukštaūgių prieš „mažiukus“ baudos aikštelėje, tačiau kiek įmanoma apsunkindavo galimybes įvesti jiems kamuolį, su kuo jie dažnai nesusitvarkydavo.

Dar liūdniau tai, kad „Žalgirio“ krepšininkai prastai atrodė ir prieš stepautus, su kuriais susiduria kiekvienoje treniruotėje visą šį sezoną. Ne paslaptis, jog pats „Žalgiris“ labiausiai mėgsta šią gynybos sistemą.

Daug pasakantis faktas, jog „Žalgiris“ šiose rungtynėse atliko tik 13 rezultatyvių perdavimų, kai komanda viso sezono metu išsiskyrė savo kamuolio distribucija ir buvo tarp pirmaujančių Eurolygoje šioje statistinėje kategorijoje.

Buvo vos kelios situacijos, kai žalgiriečiai įžaisdavo kiekybinio pranašumo situacijas, atsirandančias varžovams stepautuojant gynėjus. Tiesa, tada metimai iš tolimų distancijų skriejo pro šalį.

„Žalgiris“ pataikė du tritaškius ir abu ne iš situacijų, kai kamuolys įžaidžiamas prieš stepautą. Edgaras Ulanovas įsmeigė pirmąjį tolimą metimą, kai oponentai paprasčiausiai užmigo gynyboje ir paliko jį visiškai laisvą. Antrąjį tritaškį įdūrė K.Pangosas, kai žaidė vienas prieš vieną su Jasonu Thompsonu.

B.Dixono blykstelėjimo priežastys

Kai kalbama, jog Bogdanui Bogdanovičiui ir Ekpe Udoh vasarą palikus „Fenerbahče“, ši komanda tapo silpnesnė, norisi baksnoti pirštu į suolelį. Prisijungus Marko Guduričiui bei Nicolo Melli, jis tapo dar gilesnis. Ir tuo galima buvo geriausiai įsitikinti pusfinalyje.

Žmogus, kuris griovė „Žalgirio“ ambicijas – vos po 11 minučių šiame sezone ant parketo praleisdavęs „mažylis“ Ali Muhammedas.

Dar pirmajame kėlinyje įžengęs ant parketo amerikietis iškart smeigė tritaškį atšokęs, kai jį prižiūrėjo K.Pangosas.

Vėliau antrojo ketvirčio pabaigoje A.Muhammedas susidorojo su Edgaro Ulanovo priežiūra. Tas pats pasikartojo ir trečiojo kėlinio pabaigoje, kai amerikietis įsmeigė du taiklius metimus per paskutinę minutę.

A.Muhammedas buvo įkaitęs. Jam pakako 5 minučių, kad sumestų 9 taškus. Buvo akivaizdu, kad Željko Obradovičius pasitikės amerikiečiu ir toliau, nes jo taiklūs metimai pamažu tapo svarbiu rungtynių faktoriumi.

Taip ir nutiko. Ketvirtąjį kėlinį A.Muhammedas pradėjo startiniame penketuke. „Žalgiris“ išėjo su Beno Udrihu įžaidėjo pozicijoje ir jam patikėjo amerikiečio gynybą. Nereikėjo ilgai laukti, kol A.Muhammedas smeigė tritaškį, kol B.Udrihas vadavosi iš aukštaūgio užtvaros, o vėliau nubaudė slovėną ir vienas prieš vieną.

„Žalgirio“ deficitas vėl tapo dviženklis – 52:62. Š.Jasikevičius paprašė minutės pertraukėlės ir pasodino B.Udrihą, jį pakeisdamas K.Pangosu, tačiau A.Muhammedas buvo toks įkaitęs, jog vėliau susitvarkė ir su kanadiečio gynyba.

Galiausiai, kai „Žalgiris“ priartėjo per 6 taškus (63:69), likus pustrečios minutės, A.Muhammedas dar kartą priminė apie save vėl pranokdamas E.Ulanovą vienas prieš vieną. „Žalgiris“ daugiau nebeatsitiesė.

Kalbant apie A.Muhammedo blykstelėjimą, reikėtų išskirti du dalykus. Pirma, tai tik parodo, kokia gili yra ši „Fenerbahče“ komanda, kurioje net ir iš pagrindinės rotacijos iškritęs žaidėjas gali nulemti mačo baigtį. Antra, sprendimas įpareigoti A.Muhammedą prižiūrėti B.Udrihui nepasiteisino. Tuo metu ant suolo sėdėjo Axelis Toupane'as, kuris galėjo suteikti poilsio minučių K.Pangosui ir kur kas sėkmingiau tvarkytis su įkaitusiu varžovų „X faktoriumi“.

Toupane'as

Neišnaudotas pranašumas

Serijoje su „Baskonia“ „Fenerbahče“ turėjo problemų gindamasi prieš kontratakas. Turkai yra labai pajėgūs pozicinėje gynyboje, tačiau ne visada tokie disciplinuoti, kai reikia išsirinkti savo žmones greitajame puolime.

Vis tik „Žalgiriui“ nepavyko tuo pasinaudoti. Kontratakomis kauniečiai pelnė tik 2 taškus. Tuo pačiu vos kelis sykius baudė varžovus ankstyvais pikenrolais, „Fenerbahče“ gynybai dar nespėjus tinkamai išsirikiuoti prie savojo krepšio.

„Žalgiris“ šį sezoną nebuvo bėganti komanda, tačiau buvo rungtynių, kuriose energija ir greitis kontratakose padėdavo pralaužti ledus puolime. Prisiminus net ir pirmąją šių komandų akistatą reguliariajame sezone „Žalgiris“ tada surinko 8 taškus kontratakomis, o atviroje erdvėje agresyvus buvo A.Toupane'as.

Šį kartą ir prancūzui ir visam „Žalgiriui“ trūko agresijos ankstyvajame puolime. Kaip ir laisvumo poziciniame žaidime. Nestandartiniai sprendimai, daugiau improvizacijos galbūt būtų išjudinę stipriai suvaržytą žaidimą prie varžovų krepšio.

Bet jie vis tiek kovojo kaip žvėrys!

Nepaisant itin slogaus puolimo, problemų gynyboje, stabdant A.Muhammedą ir Luigi Datome, „Žalgiris“ bent tris sykius naikino dviženklius deficitus ir kūrė intrigą. Kauniečiai kvėpavo „Fenerbahče“ į nugaras milžiniško kovingumo dėka.

Tai atspindi kova dėl atšokusių kamuolių, kurią „Žalgiris“ laimėjo 37:22. Svarbiausia, jog kauniečiai susikūrė net 16 antrųjų šansų, kuriais surinko 16 taškų.

B.Daviesas sugriebė net 5 atšokusius kamuolius po varžovų lenta, po 2 – P.Jankūnas ir Aaronas White'as. Antruosius šansus kūrė ir gynėjai – B.Udrihas, V.Micičius.

Nors „Fenerbahče“ aiškiai pranoko „Žalgirį“ rankų ilgiu, o neretai ir fiziškumu, nuogas kovingumas buvo priežastis, kodėl taip prastai rungtyniavę kauniečiai ilgą laiką laikėsi rungtynėse ir neleido turkams atsipalaiduoti.

Už tai ši komanda buvo giriama visą šį sezoną, ne išimtis ir po šių rungtynių. Tiek L.Datome, tiek A.Muhammedas, tiek Željko Obradovičius pažymėjo, jog „Žalgiris“ niekada nepasiduoda. Ir tuo galėjome tik dar kartą įsitikinti.

Tokį kovingumą reikia nusinešti ir į mažąjį finalą, kuris būsimiems varžovams Maskvos CSKA krepšininkams nebus reikšmingas.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą