Ž.Urbonas: apie A.Payne'o pasirašymo klaidą, P.Millerį Eurolygoje, pasitraukimo galimybę ir T.Delininkaičio pavyzdį (5) interviu

Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ ekipa tikisi, kad sunkiausias etapas – jau praeityje.

Šiuo metu Žydrūnas Urbonas džiaugiasi – pagaliau galima sportuoti pilna sudėtimi, o jei pavyktų rasti papildymą aukštaūgių grandyje, viskas būtų dar geriau.

Vis tik neseniai komanda išgyveno pralaimėjimus, liko be Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (KMT) finalo ketverto. Iš to uteniškiai pasimokė.

„Nemanau, kad mes tas klubas, kuris turi kasmet patekti į KMT finalo ketvertą ar būti ketverte LKL. Kas privalo – „Žalgiris“, „Rytas“ ir „Lietkabelis“. O į ketvirtą poziciją pretendentų yra nemažai. Tarp jų ir mes. Kitą vertus, jei būtume išėję į finalo ketvertą, būtume perrašę istoriją“, – sako Ž.Urbonas.

Jam pačiam pastarieji mėnesiai nebuvo lengvi, bet apie pasitraukimą strategas negalvojo. Geriausia – pasimokyti iš iššūkių, o trauktis – lengviausia išeitis, sako jis.

Dabar „Uniclub Casino – Juventus“ komanda Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) turnyro lentelėje yra penkta (10/9) ir iki reguliaraus sezono pabaigos sieks pakilti iki ketvirtosios pozicijos. Pirmosios trys ekipos jau yra atitrūkusios stipriai.

– Treneri, kokios naudos jūsų komandai davė šis FIBA „langas“?

– Manau, kad naudos tai davė, nes tris mėnesius nesportavome 5 prieš 5, tad būtent per šį „langą“ ir truputį prieš jį, būtent tai ir darėme. Tobulinome ir gerinome tarpusavio ryšius, nes kai kurie žaidėjai sugrįžo. Vis dar esame didelio žmogaus paieškose, bet jau optimistiškai nuteikia tai, kad turime 10 žmonių – sportuojame beveik pilna sudėtimi.

– Vienas grįžusių žaidėjų Martynas Gecevičius, kiek jo prisijungimas prie sudėties palengvino visą darbą jums ir komandai?

– Kiekvienas iš žaidėjų yra didžiulė reikšmė, bet Gecevičius – viena iš mano dešiniųjų rankų. Jis pusiau įžaidėjas – kuriantis žmogus, kurio be priežiūros nepaliksi. Tai labai svarbi mūsų grandis, apie jį viską pasako, kad jis – dukart Eurolygos čempionas.

– Adreiano Payne’o išvykimas jums tapo didesniu sunkumu, nes teko vėl ieškoti centro, ar labiau palengvėjimu?

– Jo pasirašymas buvo turbūt vienas prasčiausių sprendimų per visą laiką, kai komplektuojame komandą Utenoje. Taip, jo vizitinė kortelė stipri, atrodė, jog žmogus padės, bet jis atvyko nepasiruošęs. Ta kortelė galėjo būti ir didesnė, bet jis nežaidė metus, nežinau, ką tuo metu veikė. Taip pat įtakos turėjo pastangos ir noras įsilieti.

Buvo sudėtingas laikotarpis, komanda labai stipriai išsibalansavo ir mes ėjome tik žemyn. Tai – žmogus, jį atleisti staiga tai ne tas pats kaip išmesti pliušinį žaislą, yra įsipareigojimai, reikėjo dėti pastangas, kad situaciją susitvarkytume. Manau, susitvarkėme puikiai, su minimaliomis finansinėmis netektimis. Kaip bežiūrėtume, jis į pabaigą davė naudos, bet komanda sunkiai priėmė jį ir jo kaip asmenybės įsiliejimas buvo nekoks.

– Kai šnekėjome su Eimantu Skersiu, jis sakė, kad jei būtų tokia proga, jis sprendimą rizikuoti kartotų. Ar jūs irgi rizikuotumėte su tokios biografijos žaidėju, jei proga pasitaikytų ateityje?

– Tikrai nebedaryčiau tokios klaidos ir, manau, nepadarysiu jos. Gavau patirties. Vien vardas nevertas rizikos. Galbūt būtume ir pataikę, bet nemanau, kad dėl to būtume turėję tokią pridėtinę vertę, kad būtume žaidę finale. Man truputį naivu taip žiūrėti iš trenerio pusės. Pažvelkime į „Rytą“ – jie investuoja 25 metus, mes neįdedame nė ketvirtadalio, bet ir tai jie čempionais tapo tik kelis kartus. Tokie procesai nėra paprasti. Mums kaip klubui reikia stiprinti finansinę bazę, kas ir yra daroma, ieškomi pinigai, dirbama. O kad vienas žaidėjas išgelbės... Krepšinis komandinis sportas. Mums svarbu turėti patikimą žaidėją centro pozicijoje, tai būtų pridėję, jei būtume pataikę, tačiau ar dėl to būtume tapę tokie stiprūs – tikrai ne.

– O Adreianas į jūsų viešą kritiką nereagavo dar labiau neigiamai ir tai netrikdė jo emocinės būsenos?

– Reagavo, be abejo. Viešumas yra geriausia rykštė gyvenime, reagavo ir jis, ir agentai buvo nepatenkinti. Bet sakiau: chebryte, niekuo negaliu padėti. Turime arba susitarti, arba susitarti. Kam yra gera, kai pasakoma tiesa? Jei aš būčiau taip galvojęs vienintelis, būtų vienaip, bet ir komanda už mano nugaros galvojo lygiai taip pat – 12 vyrų.

– Kokios naudos jums kaip treneriui davė darbas su A.Payne’u?

– Kad jis talentas – tikrai taip, man buvo įdomu pamatyti, kaip atrodo 15-asis naujokų biržos šaukimas. Su tuo „Žalgiriu“ kasmet plakiesi – matai aukšto lygio krepšininkus, bet šiaip įdomu rankose paturėti tokį žaidėją. Supranti, kad tai didelio talento žaidėjas, bet šiuo momentu apsileidęs. Kas buvo kažkada... Turi gyventi čia ir dabar. Patirties man davė labiau situacija nei jis pats, jis nebebuvo to lygio, niekas gerų žaidėjų nenori atleisti.

– Ar žadate aktyviai dairytis centrų rinkoje?

– Svarbiausia ateiti su gera forma į atkrintamąsias. Be jokios abejonės, norisi laimėti kiekvienas rungtynes, tad centro norisi čia ir dabar. Nesinori imti bet ką, juolab rinka šiuo metu sudėtinga. Jei net „Rytas“, patys matome, ilgai ir nuobodžiai tai darė, kol galiausiai pasirinko lietuvį po traumos, įsivaizduokite, kaip nelengva yra mums.

– Kokia buvo situacija su Egidijumi Mockevičiumi – ar jūs patys nenorėjote pasirašyti sutarties, ar jis tiesiog gavo geresnį pasiūlymą Prancūzijoje?

– Jis gavo krūvą pinigų, kurios nesugebėjome mokėti (Šypsosi). Prancūzija yra tokia šalis, kuri – socialiai gera, žmogus gauna išmokas ir vasarą, tad suma buvo nereali mums.

Vaitkus

– Vienu metu turėjote nemažai pralaimėjimų, dabar situacija – lyg geresnė. Ar geresnė ir vidinė komandos būsena?

– Natūralu, taip. Laikas ir pergalės – gydo. Aš kažkaip žiūriu į viską realiai. Geriausia žiūrėti ne emocionaliai, o racionaliai, nors ir pats taip žiūrėjau, buvau nusivylęs tiek savimi, tiek situacija. Kai dabar pasižiūri, kokios būsenos atėjome į svarbų momentą, supranti, kad viskas logiška. Neturėjome Gecevičiaus, Payne’as vedė mus žemyn, o ne aukštyn, Patrickas buvo traumuotas ir eidavo tik į rungtynes.

Įsivaizduokite, trijų žmonių, kurie turėtų tempti, praktiškai nebuvo. Į svarbias rungtynes ėjome nesitreniruodami 5 prieš 5. Jei tai pasakyčiau kokiam treneriui, nežinau, ar jis sakytų: gerai, aš laimėsiu jas. Kai viską įvertini blaiviai, suvoki, kad tai – dėsninga. Tik jei keli sau maksimalius tikslus – vis tiek tuo nesu patenkintas.

– Ko dabar labiausiai trūksta „Uniclub Casino – Juventus“ ekipai?

– Dabar tik vieno žmogaus – aukštaūgio. Jei pavyks – gerai, jei ne – žiūrėsime. Svarbiausia, kad grįžo gynėjai, bandysime muštis ir taip.

– Kaip pats emociškai tvarkėtės tuos porą sudėtingų mėnesių?

– Nemanau, kad mes tas klubas, kuris turi kasmet patekti į KMT finalo ketvertą ar būti ketverte LKL. Kas privalo – „Žalgiris“, „Rytas“ ir „Lietkabelis“. O į ketvirtą poziciją pretendentų yra nemažai. Tarp jų ir mes. Kitą vertus, jei būtume išėję į finalo ketvertą, būtume perrašę istoriją.

Per gyvenimą užsiaugini storą odą, nėra nepralaiminčių, nebanguojančių komandų. Taip, mano ambicijos didelės, bet suvoki, kad ne visada gali tą padaryti, turi susiklostyti palankios aplinkybės. Gal kažkur gali užsivaibinti – nebe realiai žvelgti į komandos situaciją, bet nemanau, kad mes negalime. Net ir be centro galime kautis su visais.

– Šį sezoną buvote spėję užsivaibinti ir apie save pradėję galvoti per gerai?

– Taip, natūraliai ta situacija atėjo, kai sezono pradžioje buvome 1 ar 2 pozicijoje LKL. Kažkas, sakė, nusifotografuoti – to nepadariau (Juokiasi). Atrodė, žemiau esančias komandas čia jau imsim – taip aš negalvojau. Žiūrėjau rungtynes po rungtynių, bet aplinka jau sakė, kad mušimės su „Žalgiriu“ ar „Rytu“. Pasakomis mažiausiai tikiu ir gyvenimas padėjo mus į vietą. Išvyko Mindaugas, neradome centro, iškrito kiti – nebesikartosiu. Ir viskas. Lieki niekuo neįdomesnis nei tavo priešininkas, imant nuo paskutinės pozicijos iki viršaus.

– Jūs pats kažkuriuo metu neturėjote minties, jog pralaimėjus dar x kartų ateis laikas trauktis?

– Žiūriu rungtynes po rungtynių. Bet taip, emocionaliai būna skaudu, pikta, draskaisi kaip liūtas narve. Žinai, kas kaip ir kodėl. Per tiek metų, būdamas šalia kitų treneriu ir dabar vyr. treneriu būdamas pats, žinau, kad turi blaiviai mąstyti. Ar tai tikrai tavo didžiosios klaidos? Taip, buvo ir mano klaidų, net prie esamos situacijos buvo galima žaisti dar geriau. Bet arba iš klaidų mokaisi ir tampi stipresniu, arba tave sulaužo ir lieki subyrėjęs. Gerų pamokų gavau, tikiuosi judėti pirmyn. Bet reikia suprasti, kad nebūtinai visus nugalėsime, tai yra sportas. Visko būna visiems.

Urbonas

– Vytauto Šulskio ir Gintauto Matulio lyderystė svarbiais momentais netapo jums šiokia tokia malonia staigmena?

– Tai nuostabūs vyrai. Jie atsidūrė pas mus ne veltui – komandoje yra žmonės, kuriais aš tikiu. Kartais būna geriau ar blogiau, bet jau pernai, kai likome 7–8, jie kovėsi iki galo. Man jokios nuostabos, pasitikiu jais 120 proc.

– Iš Utenos ne kartą žaidėjai pasukdavo į pajėgesnes Lietuvos ar užsienio ekipas. Pavyzdžiui, Ignas Vaitkus „Uniclub Casino – Juventus“ garbę gina trečią sezoną iš eilės, ko trūksta jam, kad galėtų padaryti karjeros šuolį?

– Manau, kad jam netrūksta nieko. Trūksta tik to, kad jis sužaistų sezoną be traumų – šiemet vėl nepavyko to padaryti, žaidė su nuskausminamaisiais. Jei sezono pabaiga bus stabili, žinau, ką jis gali, jis gali žaisti aukščiausiame lygyje. Kažkiek trikdžių jis turi, nors detalės naikinasi nelengvai, bet jis viską puikiai žino ir gali žaisti aukštame lygyje.

– Kaip manote, į kokio lygio klubą po šio sezono išvyks Patrickas Milleris?

– Net neabejoju, kad jis galėtų žaisti Eurolygoje. Kokią formą jis demonstravo prieš gaudamas traumą ir išvykdamas bei kaip atrodė grįžęs – tebuvo likęs jo šešėlis. Gal 50 proc. galimybių. Jei jis nebūtų stabtelėjęs, net neabejoju, kad juo būtų susidomėję geri klubai. Buvau tuo metu pagalvojęs, kas jį galėtų perpirkti – nebent koks „Žalgiris“, nes reiktų mokėti nemažą sumą. Sakiau, būtų gaila parasti tokį žmogų. Bet jis kaip tik stabtelėjo ir tik dabar grįžta į tikrą formą, kuri buvo sezono pirmoje pusėje.

– Kiek patenkintas esate tuo, kaip į klubą įsiliejo Tomas Delininkaitis?

– Čia neįtikėtina. Apie jį ir Lukauskį galima rašyti enciklopediją „Kaip žaisti iki 40-ties“. Va, du pavyzdžiai, kaip reikia save prisižiūrėti, kaip turėti motyvaciją. Mums trūko perimetro žaidėjo, kai neturėjome Gecevičiaus ir kitų. Žaisdavome su 4 tritaškiais per rungtynes. Tuo tarpu dabar pradėjome mesti po 12 – natūralu, mums atsidarė kiti keliai. Gaila, kad Tomo nepasiėmiau dar anksčiau.

– Kaip komandai sekasi tvarkytis su emocijomis, kai ko gero nuolat sekate įvykius Ukrainoje?

– Anksčiau susirinkdavome su štabu ir pradėdavome kalbėti apie būsimus ar praėjusius varžovus. Dabar susitikę mes šnekame apie karą – ar atsilaikė Ukraina. Lygiai taip pat ir žaidėjai apie tai diskutuoja, matau, jog jiems tai svarbu. Šitoje situacijoje bandyti atsiriboti negali – tu to net nebandai. Net ir prieš treniruotes sakome: dar viena diena praėjo, ačiū Dievui, Ukraina atsilaikė. Tokie dalykai kaip krepšinis nueina į antrą planą. Tu keliesi, žiūri informaciją ir toliau tą darai dienos eigoje, nes tai neišvengiama. Neįsivaizduoju, kaip nereaguoti. Turi būti visiškas degradas, jei tau vienodai karas, vykstantis istoriškai broliškoje tautoje. Tai didžiulė tragedija.

Mes su komanda ėjome į palaikymo akciją Utenoje, aš pats su šeima padedu ten, kur tik galima – priimsime šeimą, jei tik bus poreikis, priimsime gyvūnus, jei tik reikės, finansines paramas irgi skiriame. Užsiregistravome visur. Tu matai, kad žmonėms yra blogai, o tu sėdi šiltai, sotus, dirbi mylimą darbą. Krepšininkai – patriotiškai augę žmonės, jie žaidę už rinktines ar šiaip palaikantys ją. Krepšinis apskritai mums vienas laisvės šauklių. Jei reikės, neabejoju, ši visuomenė darys dar daugiau. Džiaugiuosi, kad esu tame būryje ir jaučiu, jog ta vienybė – nuostabi.  

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra