Ž.Skučas: apie buvimą laukiamu Utenoje, pritilusius varžovų skundus ir finalo lygio nesiekiančius „Wolves“ interviu

Praeito sezono metu Žydrūnas Urbonas ir Žygimantas Skučas apsikeitė keliomis replikomis viešojoje erdvėje – tuo metu Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ strategas atskleidė, kad puolėjas nori grįžti į jo komandą.

Prabėgo sezonas ir taip galiausiai nutiko – Ž.Skučas vėl vilki Utenos „Uniclub Casino – Juventus“ aprangą. Tik šįkart komanda yra nemažai pasikeitusi, sudėtis – kita, treneris – taip pat.

„Viskas priklauso nuo trenerio, nes organizacija žino mane, aš – ją, sirgaliai irgi mane žino, laukė bei priėmė. Neaišku buvo tik kaip bus su treneriu, bet man buvo svarbiausia, kad jis pasakytų, ko iš manęs tikisi, ką aš turiu daryti – tai man buvo pasakyta“, – džiaugėsi Ž.Skučas.

Pradžioje strigęs puolėjas šį sezoną Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) per 21 minutę pelno 8,9 taško, atkovoja 5,4 kamuolio ir renka 8,1 naudingumo balo.

„Turbūt viena to priežasčių buvo žaidimas „penktoje pozicijoje“, bet mano pradžios visada tokios, nuo pat karjeros pradžios. Esu su tuo susitaikęs, nors gal ir negerai tai daryti“, – šypsojosi jis.

– Po metų pertraukos vėl žaidžiate Utenoje, ko buvote čia pasiilgęs?

– Galbūt tvarkos. Aišku, kiekviename mieste prisitaikai, gyveni krepšinio ritmu, nuotolis nuo Kauno – toks pats. Čia jaučiu tvarką aikštelėje ir už jos ribų, o taip pat – kažkokius keliamus tikslus.

– Ar sugrįžus į Uteną jaučiate, jog čia lyg esate savo vietoje?

– Gal. Viskas priklauso nuo trenerio, nes organizacija žino mane, aš – ją, sirgaliai irgi mane žino, laukė bei priėmė. Neaišku buvo tik kaip bus su treneriu, bet man buvo svarbiausia, kad jis pasakytų, ko iš manęs tikisi, ką aš turiu daryti – tai man buvo pasakyta. Esu savo vietoje ir viskas priklauso nuo manęs. Dabar viskas ramu.

– Ko gero, geras jausmas, kai jaučiatės laukiamas ir organizacijoje, ir sirgalių?

– Smagu, bet viskas priklauso nuo rezultatų: jei jie bus blogi, būsi nereikalingas. Čia normalu. Eiti ir gadinti reputaciją Utenoje būtų nesmagu. Vis tiek kasdien stengiesi išnaudoti save kaip gali, padirbti papildomai ir bandai neužmigti ant laurų.

– Kaip sugrįžusį jus pasitiko Žydrūnas Urbonas?

– Gerai, viskas tarp mūsų gerai, niekada nebuvo pykčių. Pajuokavome viešoje erdvėje keliskart ir tiek. Jis turi savo darbų, savo gyvenimo planų, dirba labiau nematomą darbą. Kartais jis užsuka, duoda patarimų man, kitiems, jaunesniems žaidėjams, treneriui irgi išreiškia nuomonę, bet labiau į procesą nesikiša.

– Donaldas Kairys – naujas treneris jums. Kokį įspūdį jis spėjo palikti?

– Buvau apie jį iš „Ryto“ laikų girdėjęs, kad jie stipriai sportavo, prieš sezoną ir mes tą darėme stipriai. Nepalyginsi su tuo, kaip būdavo ankstesniais pasiruošimais. Bet prasidėjo sezonas ir dabar esame normaliame ritme. Nors, aišku, niekas negali sakyti, kad sportavo stipriai, ši frazė dabar užrakinta Alytuje (Juokiasi). Tikrai niekas nesportavo rimčiau nei „Vilkai“.

Aš buvau to pasiilgęs. Jei turi tikslų, viskam reikia pasiruošimo, fizinio įdirbio, kai dirbi ta linkme, ne tik parodai video medžiagą, viskas stoja į savo vietas. Esu žaidęs pas Šernių, tai galiu pasakyti, jog su Donaldu jie turi panašių derinių, nes yra susiję. Jei viskas sekasi gerai, jokio didelio spaudimo iš trenerio aikštėje nebus, Donaldas tikrai žmogiškas.

– Sezono pradžioje „Uniclub Casino – Juventus“ komanda strigo, kaip manote, tai adaptacijos pasekmė?

– Neturėjome visų žaidėjų, tada ir aš pats nežaidžiau savo pozicijoje, tad to nedariau taip, kaip galėčiau. Visą pasirengimą strigome ir draugiškose rungtynėse nežaidėme gerai. Bandėme padaryti įdirbį pasiruošime, bet tam, kad tai atsipirktų, reikia turėti visus žmones. O mes sportavome būdami 7–8 žmonės. Dabar jau viskas aišku, bet pradžioje reikėjo prisitaikyti. Tai – ne naujo trenerio dalykas, o naujos komandos ir ne pilnos sudėties pasekmė.

– Dabar praradote ir Alexą Hamiltoną – vieną lyderių. Tai – vėl išmušė iš vėžių?

– Gerai, kad nėra trauma baisi, liko rungtynės prieš Pasvalį, o po FIBA „lango“, manau, jis grįš. Traumų visada pasitaiko, svarbiausia, jog nebūtų kaip Aleksai, kad žmogus iškristų pusei metų. Du įžaidėjus dar turime, jie turės perimti rolę, o mūsų atsakomybės kitose pozicijose nekinta.

– Kokių naujų dalykų į Utenos komandos braižą įnešė D.Kairys?

– Su Jawunu buvome susirgę, prisidėjo ir kelios traumos, tad nelabai galėjome tai įgyvendinti, bet šiaip prieš tai rodėme spaudimą – ar vienas prieš vieną, ar zoninį presingą. Prie šito pripratome pasiruošime ir bandome kartoti kiekvienose rungtynėse. Nėra poilsio gynyboje, kad pailsėtumei ir dirbtumei puolime. Kovą dėl atšokusių kamuolių irgi labai akcentuojame, ypač – puolime. Aišku, prisideda ir bėgimas, bet jis atsiranda automatiškai, kai gerai giniesi ir kovoji dėl kamuolių.

– Kaip minėjote, pačiam sezono pradžia buvo sunkesnė, tai – tik neįprastos sau pozicijos klausimas?

– Turbūt, bet mano pradžios visada tokios, nuo pat karjeros pradžios. Esu su tuo susitaikęs, nors gal ir negerai tai daryti (Juokiasi). Vis tiek bandai pasirodyti geriau, nemanai, kad bus blogai, bet taip išeina, po vasaros laisvų mėnesių reikia sugrįžti į ritmą. Fiziškai grįžti, bet rungtynių emocijas reikia patirti iš naujo.

– Prabėgo pusantro mėnesio sezone, bet dar niekas iš komandų nesiskundė Žygimantu Skuču. Tai – kažkas naujo?

– Matyt, daugelis komandų turi ir savo problemų (Juokiasi). Šiaip mūsų komanda turi kietų žaidėjų, neišsiskiriu vienas: yra Matulis, Paliukėnas, jie kibūs fiziškai gynėjai. Nesu tas vienas, ant kurio gali atsigriebti.

– Pasiekėte pergales prieš „Neptūną“, „CBet“, „Lietkabelį“. Ko duoda tokios serijos?

– Nieko tokio dar nepadarėme, bet tai parodo, jog einame teisingu keliu. Kaip jau minėjau, kova dėl atšokusių kamuolių ir puolimą įgyvendinti galintys žmonės vėliau pasimato statistikoje. Tai duoda atsipalaidavimo ir pasitikėjimo.

– Kone didžiausius sezono pralaimėjimus patyrėte prieš „Wolves“ komandą: tiek LKL, tiek KMT. Kokį įspūdį paliko ši ekipa?

– Pirmos rungtynės buvo labai blogos, antros irgi prastokos, dalies žaidėjų neturėjome. Manau, sezonui įsibėgėjus dar prieš juos pasikaposime. Tai kol kas dar ne ta komanda, kuri gali eiti į finalą, kaip planuoja. Jiems irgi reikia priekinės linijos papildymo. Tai – labai gera organizacija, visai kita salė, nei pamenu – pilna, šilta, jausmas, lyg žaistumei kokioje „Žalgirio“ arenoje.

Jie eina teisinga linkme, krepšininkai supirkti geri, o kaip jie įvykdys tikslus, priklausys nuo daug ko. Pradžia gal nekokia, bet jie turi gerus pamatus, turbūt įsivažiuos. Alytus pasikeitė labai. Jie pakilo į tą lygį, kuris turi būt LKL, kokį turi kitos komandos, kažkokių stebuklų nėra. Kai jie persikels į ASG areną, gal vėl bus kitaip.