Paulius Jankūnas šią vasarą į vyrų rinktinės stovyklą atvyko kaip vyriausias žaidėjas. Į nacionalinę komandą grįžęs veteranas džiaugėsi sutikęs senus ir pažįstamus bei naujus veidus, o taip pat pripažino, kad atstovauti rinktinei į skatino ir Kauno „Žalgiris“.
Dėl praėjusių traumų ilgesnis pasiruošimas sezonui bus ik į naudą 35-erių aukštaūgiui.
– Koks jausmas grįžti į stovyklą ir po pertraukos vilkėti rinktinės aprangą?
– Marškinėlių kol kas nevilkiu (Juokiasi). Bet smagu atvykti į stovyklą, pamatyti senus ir jaunus veidus, nuotaikos tokios, kad niekas nepasikeitę, visi draugiškai sutaria – smagu.
– Sezono pabaigoje turėjote traumelę, kiek pavyko ją išsigydyti?
– Manau, kad gerai. Sportavome, bendravome su gydytojais, prasidės treniruotės ir tada viskas pasimatys.
– Kiek sudėtingas fiziškai jums buvo praėjęs sezonas?
– Sunkus ir psichologiškai, ir fiziškai, kadangi buvau įpratęs daugiau žaisti, ir tų traumų mažiau būdavo. Kitokia rolė būdavo. O dabar atrodė įsivažiuoji, mėnuo, savaitė – ir vėl trauma. Labai sudėtinga, bet tikiuosi, kad viskas, kas buvo, nebegrįš.
– „Žalgiris“ neturėjo nieko prieš jūsų išvyką į rinktinę?
– Ne, jie norėjo, jog vykčiau, anksčiau sportuočiau ir įeičiau į formą greičiau.
– Ką manote apie aukštaūgių grandį rinktinėje?
– Įspūdingi žaidėjai. Konkurencija buvo didelė, bet šiemet manau treneriams džiaugiasi širdis, nes pasirinkimas bus iš gerų skirtingų žaidėjų.
– Kiek jums trūks Antano, kurio nebeturėsite nei rinktinėje, nei „Žalgirio“ rūbinėje?
– Visokių kalbų buvo tarp mūsų, kalbėjome, kokia ateitis, kiek žaisime. Nustebino, kad jis jau dabar nusprendė baigti karjerą. Tos sveikatos, atrodė, buvo, galėjo dar porą metų sužaisti, bet čia jo sprendimas. Jis – geriausias jam ir jo šeimai.
Norėdami komentuoti prisijunkite.