Vos vieną mačą „Nevėžyje“ sužaidęs ukrainietis: ačiū lietuviams ir labai atsiprašau klubo, kad jį taip pavedžiau interviu

Dmytro Tychonovas buvo vienas tų ukrainiečių, kurie po karo paliko savo šalį ir atvyko žaisti į Lietuvą. Tiesa, istorija čia kiek liūdnesnė, kadangi vos po vienerių rungtynių su Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ marškinėliais jis susidūrė su problemomis.

30 metų 205 cm ūgio ukrainietis ėmė justi didelius nugaros skausmus, kurie kamuoja jau mėnesį ir neleidžia net treniruotis. Jo vis laukia vizitai pas medikus ir nėra aišku, ar neprireiks operacijos.

„Viskas prasidėjo po tūkstančio kilometrų kelionės automobiliu iš Čekijos. Sužaidžiau vienerias rungtynes ir pajaučiau skausmus. Skausmai iš nugaros nueina į koją, dar tarsiuosi su medikais ir jei prireiks operacijos, Lietuvoje liksiu ilgiau“, – pasakojo D.Tychonovas.

Ukrainietis skiria nuoširdžia padėką klubui, lietuviams, ir labai apgailestauja, kad netikėtai užklupo sveikatos bėdos, nors „Nevėžiui-Optibet“ reikėjo papildymo.

„Aš sakiau komandos valdžiai, treneriams, žaidėjams, kad man labai nemalonu, atsiprašau, kad taip pavedžiau“, – apgailestavo jis, pasirodęs ant parketo mače su „Šiauliai-7bet“. Ten jis per 15 minučių pelnė 2 taškus, atkovojo 4 kamuolius ir rinko 3 naudingumo balus.

Kėdainių klubas bet kokiu atveju jau po trijų mačų baigs savo pasirodymą Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“), nes liks už atkrintamųjų borto.

– Kaip atrodė jūsų kelias link „Nevėžio-Optibet“ klubo?

– Žaidžiau Čempionų lygoje su Slobožanskės „Prometey“ komanda ir maždaug vasario 10 dieną mūsų ekipos amerikiečiai ėmė gauti žinutes iš ambasados, jog Rusija rengiasi pulti Ukrainą. Kitose komandose amerikiečiai tiesiog susirinko daiktus ir kai kurie net nepranešę išvyko. Mūsiškiai taip pat ėmė sakyti, jog bijo dėl šeimos. Treneriai ir komandos vadovai susirinko bei nusprendė, kad kelsimės į Čekiją – Nimburką, kadangi turėjome gerą sezoną, užtektų dar vienos pergalės ir būtume Top 8 etape.

Vasario 13 dieną išvykome. Kai prasidėjo karas, nebegalėjau galvoti apie krepšinį – galvojau tik apie savo šalį ir šeimą. Norėjau tik pasiimti šeimą pas save – galiausiai jie atvyko kovo pradžioje. Jų kelionė buvo labai nelengva.

Galiausiai komandos prezidentas nusprendė, kad klubas baigia savo gyvavimą. Jis pats nusprendė padėti Ukrainos kariuomenei. Taip visi tapome laisvaisiais agentais ir galėjome rinktis, ką daryti su karjera. Pasišnekėjau su treneriu Maksimu Michelsonu, jis per pažįstamus sužinojo, kad Lietuvoje yra komanda, kuriai reikia aukšto žmogaus. Taip ir atvykau čia.

– Daug klubų Ukrainoje kaip tik ramino legionierius ir savus žaidėjus, kad viskas bus gerai, „Prometey“ buvo vienintelis, priėmęs sprendimą palikti šalį. Ar tada tai nustebino?

– Taip. Tuo metu turėjome galimybę su savimi pasiimti ir šeimą, bet dauguma to nedarėme – galvojome, kad jokio karo nebus. Kovo 1 dieną turėjome žaisti Kijeve, tad ir daiktus ėmėme vos savaitei–dviem.

– Iš kokio Ukrainos miesto link jūsų vyko šeima?

– Mūsų komanda buvo įsikūrusi netoli Dnipro – Slobožanskėje, tad iš ten. Tai priemiestis. Naktį iš 23 į 24 dieną aš prastai miegojau, lyg kažką nujausdamas. Negaliu to nupasakoti žodžiais. Prabudau 4 ryto, atsidariau internetą ir pamačiau – prasidėjo. Ant Charkovo, kuriame esu žaidęs, krito bombos. Aš paskambinau žmonai, kuri verkė – netoli buvo įsikūrusi karinės technikos bazė, į kurią lėkė bombos. Tuo metu rusai stengėsi naikinti tokius taikinius bei oro uostus.

– Karas vyksta beveik 2 mėnesius, ar laikui bėgant optimizmo dėl jo baigties įgaunate daugiau, ar žiūrėti į tai, kas vyksta, kaip tik darosi vis sunkiau?

– Labai sunku, nes pats esu iš Krymo. 2014 m. praradau gimtinę. Ten liko mano giminės, o aš išvykau į Odesą, iš ten kilusi mano žmona, ten gimė ir mano vaikai. O dabar jausmas labai blogas, kadangi daug draugų liko Ukrainoje. Aš taip pat būčiau likęs, jei su klubu nebūtume išvykę. Būčiau tik šeimą išsiuntęs į Europą.

– Į Lietuvą atvyko ir daugiau Ukrainos žaidėjų – ar šiuo sunkiu periodu palaikote ryšį su jais?

– Taip, bendraujame su Koreniuku, taip pat su Skapincevu, dabar į Šiaulius atvyko Sanonas – taip pat spėjome pabendrauti. Sakiau jam, kad užsuksiu į svečius (Šypsosi). Gal ne su visais ukrainiečiais daug bendraujame socialiniuose tinkluose, bet susitikę gyvai visada turime, ką pašnekėti. Visi jaudinamės dėl vienas kito artimųjų.

– Lietuvoje žaidžiate pirmąkart, kaip sekėsi čia adaptuotis ir kiek svetingai buvote pasitiktas Kėdainiuose?

– Mes su žmona likome šoke, kaip lietuviai padeda ukrainiečiams. Galiu papasakoti ir savo situaciją. Turėjau atlikti injekciją Kaune ir pasiteiravau klubo atstovų, kiek tai kainuoja. Komandos vadovas atsakė, kad klinika neėmė pinigų, nes esu iš Ukrainos. Aš likau šoke.

Mano žmona iš Ukrainos išvyko su dviem vaikais ir vienu lagaminu. Kai ji sėdo į traukinį, ji vos įlipo – žmonės stumdėsi, reikėjo net policijos pagalbos. Siaubas. Jai teko išmesti vežimėlį, nes tiesiog nebuvo vietos. Atvykus čia iškart sulaukėme pagalbos, net žaislais vaikams. Mes, ukrainiečiai, esame labai dėkingi Lietuvai už viską. Lietuviai padeda mums visaip, kaip tik gali.

– Lietuva jums apskritai vos antra užsienio šalis per karjerą: didžiąją laiko dalį rungtyniavote gimtinėje, metus – Kazachstane.

– Man čia viskas jauku ir nieko labai kitokio nėra. Mano buvusioje komandoje yra dirbęs Andrius Jurkūnas, Kijeve žaidė Rihardas Kuksikas. Vienintelis skirtumas krepšinyje, kad Lietuvoje daugiau metimų, bet šiaip viskas taip pat (Šypsosi). Komanda mane priėmė svetingai, viskas puiku.

Tik man labai nemalonu, kad sveikata pavedė. Gal prisidėjo ir visas stresas... Bet buvo dienų, kai verkiau. Eina 54 diena karo, aš nuolat skaitau naujienas, negaliu žiūrėti jokių pramoginių laidų – tik žinias. Kažkiek užsiimu savanoryste, didesne dalimi finansiškai, nes iš užsienio sunku kažką daugiau daryti. Buvo situacija, kai manęs prašė kai kurių vaistų – rinkome juos, kad perduotume, kadangi tai žmonėms gyvybiškai svarbu.

– Ar sveikata leidžia bent kažkiek treniruotis, ar visiškai ne?

– Ne... Net atsisėsti galiu sunkiai. Aš sakiau valdžiai, treneriams, žaidėjams, kad man labai nemalonu, atsiprašau, kad taip pavedžiau. Iš Čekijos 1000 km vykome automobiliu, pasijaučiau nekaip, bet atžaidžiau vienerias rungtynes.

– Nepaisant visko, kokį įspūdį palieka visa „Nevėžio-Optibet“ organizacija?

– Puikų! Juk atvykau su mažai daiktų, bet aprūpintas buvau ir aš, ir šeima. Krepšinio prasme čia taip pat viskas suteikta. Tik, kaip sakau, nepatogu, kad turiu traumuotą nugarą ir negaliu padėti komandai. Treneris sakė, jog supranta viską. Net jei nebūtų traumos, jis suprastų, kad man krepšinis dabar antrame plane.

– Kitą sezoną Ukrainoje krepšinis dar tikrai nebus prioritetas, tad ko gero teks rungtyniauti svetur. Turite šalis, kurių krepšinį būtų įdomu išbandyti?

– Įdomu tai, kad 2015–2016 m. taip pat turėjau pasiūlymą iš Kėdainių ir galėjau čia atvykti. Tada komanda man buvo skolinga pinigų ir sakė, kad jei išvyksiu, pinigus galiu pamiršti. Taip ir likau Ukrainoje. Esu turėjęs pasiūlymų Europoje, bet Ukrainoje jie buvo pelningesni.

Iki karo mūsų krepšinio lygis buvo labai aukštas. „Azovmaš“, „Doneck“ klubai... Čia žaidė daug puikių žaidėjų, tame tarpe ir lietuvių. Tada lygis sparčiai krito, kai nutiko karas. Tik pastaruosius 3–4 metus lygis vėl kilo, o pastarieji dveji metai buvo labai geri. Bet dabar vėl karas... Net jei jis užsibaigs po mėnesio, nežinau, kiek metų reikės, kad viskas grįžtų į buvusį lygį. Manau, kad mano krepšinio karta to gali nepamatyti.

Mūsų NBA čempionas Stanislavas Medvedenka jau pažadėjo padėti. Negaliu pasakyti tiksliai, ar NBA, ar Los Andželo „Lakers“ komanda teigė, jog padės mums atkurti krepšinio arenas. Su mumis tiesa, visas pasaulis mus palaiko ir viskas bus gerai.