Vokiečių pavyzdys, kaip nugalėti Slovėniją: ko gali pasimokyti lietuviai? (13)

Jau ketvirtadienį Lietuvos rinktinė pradės Europos čempionato kovas ir tai darys su komanda, kuri gina prieš penkerius metus laimėtą titulą – Slovėnija.

Skaičiuojant paprastai, lietuviai Senojo žemyno pirmenybėse jau penkerius metus nėra pasiekę pergalės, o varžovai – patyrę pralaimėjimo. Kai Stambule mūsiškių jau nebuvo nė kvapo po pralaimėjimo aštuntfinalyje Graikijai, slovėnai tuo metu laistė šampaną ir džiaugėsi titului.

Nors visi prisimename Lietuvos rinktinės pralaimėjimą pernai slovėnams olimpiados atrankos finale Kaune, su šia komanda vargo Europos čempionatuose mūsiškiai turėjo ir anksčiau. Sunku patikėti, kad Senojo žemyno pirmenybėse šios komandos nebuvo susitikusios nuo 2011 metų. Tuomet čempionate Lietuvoje slovėnai buvo nugalėti 80:77 iškart kitą dieną po to, kai buvo patirtas labai skaudus pralaimėjimas Makedonijai. Laimėjimas buvo labai svarbus, nes kovoje dėl 5–8 vietų labai reikėjo tos 5-os pozicijos, kuri suteikė bilietą į 2012 metų Londono olimpiadą.

2009 m. Europos čempionate slovėnai mūsiškius sudaužė net 81:58, 2007 m. jau lietuviai laimėjo 80:61, o 2005 m. – 79:70.

Kaip matome istoriškai su slovėnais niekada kovos nebuvo labai lengvos, net kai jie ir neturėjo Luka Dončičiaus. Grėsminga Slovėnija su stipriausia sudėtimi yra viena iš Europos čempionato favoričių, bet jos didybę ir nenugalimumo mitą šiek tiek supurtė Vokietijos rinktinė, kuri prieš pat čempionatą Miunchene 90:71 nepaliko vilčių varžovams. Pažvelkime, ką vokiečiai padarė tokio, kas leido jiems susitvarkyti su slovėnais, kurie tikrai netausojo lyderių ar kitaip nesižvalgė į priekį, o siekė pergalės Pasaulio taurės atrankos dvikovoje.

Nereikia bijoti. L.Dončičiaus ir slovėnų didelis pasitikėjimas savo jėgomis matomas nuo pat žengimo ant parketo. Silpnesni oponentai dažnai su pagarba žiūrėdavo į slovėnus, kas labai matėsi pernai Kaune atrankos turnyre, bet pastarieji slovėnų varžovai parodė, kad nieko panašaus nėra.

Estai buvo dviem galvom silpnesni už slovėnus, bet nuo pat rungtynių Celjės mieste pradžių nusprendė rodyti savo nagus – Kerras Kriisa apsižodžiavo su L.Dončičiumi, Kristianas Kullamae apvogė Dalaso „Mavericks“ pažibą viduryje aikštės, kai šis labai atsainiai varėsi kamuolį. Dar keli estai po tikslių metimų žvilgsniais arba pavieniais šūksniais kreipdavo balsus į oponentų atsarginį žaidėjų suolelį. Taip, estai pralaimėjo 83:104 ir šansų neturėjo, bet parodė pagirtiną drąsą. Panašiai atrodė ir vokiečiai, tik jau su daugiau kokybės aikštelėje ir geresniu žaidimo planu.

Jeigu estai patys žaidžia „bėk ir mesk“ krepšinį, tai tokį jį rodė prieš slovėnus, kur buvo akivaizdu, jog taškų lenktynėse oponentų neapžaisi. Vokietija pasirinko strategiją pirmoje dvikovos dalyje žaisti gerokai kantresnį ir ilgesnėmis atakomis paremtą krepšinį – 33:31 sužaidus pusę mačo.

Akivaizdžiai slovėnams tokia dvikovos eiga nepatiko, kadangi jie turėjo daug ir kantriai dirbti gynyboje, o kai nepasisekdavo atakos patiems, tikslių atakų tekdavo laukti ir 2–3 minutes. Kontaktas kiekviename aikštės centimetre, kantrus žaidimas ir geras dalijimasis kamuoliu.

Komandinis žaidimas. Būtent didžiausias skirtumas tarp vokiečių ir slovėnų tą vakarą buvo faktas, kad Slovėnija ėmė nervintis tuomet, kai rungtynės vyko ne pagal jos planą. Esame įpratę, kad L.Dončičius dalina rezultatyvius perdavimus komandos draugams, o šiems belieka pataikyti laisviems. Erdvių kūrybai nebuvo, nes vokiečiai pasirinko strategiją geriau daugiau atiduoti pačiam L.Dončičiui, bet atidžiai prižiūrėti kitus jo komandos draugus – jokių nereikalingų pagalbų nuo metikų. Tai buvo didelis akcentas pirmoje dvikovos dalyje, nes kai slovėnai pajunta žaidimo skonį ir įsimėto, tada jau pradeda pataikyti visi ir sustabdyti juos tampa labai sudėtinga.

Puolime slovėnų varžovai savo situacijų taškams tikrai turi. Turėjo vokiečiai, turės vengrai ir, žinoma, turės lietuviai. Gynyboje L.Dončičius dažnai gana pasyviai stebi įvykius, o jeigu pirmajame kėlinyje jis turi vieną pražangą, tuomet dar labiau ima saugotis. Vokiečiai kantriai žaidė derinius ir ieškojo „tikrų metimų“. 24 rezultatyvūs perdavimai – puikus rezultatas, kai oponentai tokių atliko vos 13.

Nepaisant to, kad slovėnai pralaiminėjo visą antrą rungtynių dalį, jie per du kėlinius 7 kartus, o per pirmą dvikovos dalį – tik 6. Galima atkreipti dėmesį, kad dažnai neišnaudojamos net tos taktinės pražangos iki „bonuso“, o kai kurie žaidėjai labiau rūpinasi kaip išsimesti metimą nei atidirbti gynyboje, tai ypatingai matoma Mike‘o Tobey atveju, kuris baudos aikštelėje tikrai nepersistengia.

Pasėti abejonę. Kai po trijų kėlinių slovėnai turėjo jau 15 taškų deficitą (46:61), komandoje prasidėjo aiški abejonė ne tik dėl pergalės, bet ir vienas kitu. Iškalbinga buvo minutės pertraukėlė, kai Goranas Dragičius atviru tekstu rėkė ant vyr. treneris Aleksanderio Sekuličiaus. Visas pokalbis vyko slovėnų kalba, o vėliau vietos žiniasklaida rašė, kad NBA veteranas tiesiog atvirai rėžė, kad planas, kurį treneris pateikė, tiesiog neveikia ir komanda ritasi žemyn. A.Sekuličius nebandė raminti G.Dragičiaus, nenubaudė jo sodinimu ant suolo, o tik išklausė tiradą ir tada toliau dėstė savo mintis pasitarimo metu.

Aikštelėje, ypatingai ketvirtajame kėlinyje, slovėnai irgi neatrodė vieningi. Edo Muričius priekaištavo komandos draugams dėl spragų gynyboje, vėliau pats puolėjas gavo spragilų dėl nesugebėjimo sustabdyti Dennisą Schroderį.

Tokiais momentais slovėnai viską pradėjo spręsti po vieną – L.Dončičius savo prasiveržimais, kurie praktiškai visi baigėsi taškais arba varžovų pražangomis. G.Dragičiaus individualios pastangos buvo kur kas prastesnės – tik 4 metimai iš 12. Vokiečių žiniasklaida nepraleido progos patraukti per dantį šį veteraną, kuris po vieno draugiško mačo sakė, kad žaidžia tik viena koja ir per oficialias rungtynes parodys daugiau. Prieš estus buvo daugiau (19 tšk. ir 23 naud. bal.), tačiau su vokiečiais liko tik 9 taškai ir 4 balai.

Be komandinio žaidimo slovėnai netenka ir svarbaus savo ginklo – Vlatko Čančaro. Tai yra žaidėjas, kuris pats situacijų savo metimams susikurti negali, o viską susimeta po kitų perdavimų. Štai per 24 minutes dvikovoje su vokiečiais jis atliko vos 3 metimus ir pataikė vieną. Kai komanda nėra ant bangos, slovėnų „vaidmens žaidėjai“ nebesijaučia tokie užtikrinti ir abejoja ne tik savo metimu, bet ir sprendimais.

Slovėnų komandinė dvasia yra stipri, bet ji tokia atrodo tol, kol žaidimas klojasi, o kai šokiai pasisuka ne pagal jų užsakytą muziką, prasideda individualūs veiksmai ir čia trūksta griežtesnės A.Sekuličiaus rankos. Taip, jis padaręs sistemą, kuri puikiai tinka turint L.Dončičių, bet jeigu tas planas neveikia, strategui trūksta idėjų ir geresnio komandos valdymo.  

Agresija baudos aikštelėje. Vokiečiai neturi itin galingos priekinės linijos, kokia gali pasigirti lietuviai, bet dominavo po krepšiais – 56 sugriebti kamuoliai ir net 20 antrų šansų. Tiesa, pati realizacija nebuvo labai gera – tik 15 taškų, kas yra 0,75 taško per ataką. Slovėnai nė taško nesurinko antrais bandymais. Turint omenyje, kokie efektyvūs arti krepšio tiek Domantas Sabonis, tiek Jonas Valančiūnas, jie tokius antrus šansus turėtų versti taškais geriau nei tai darė vokiečiai.

Slovėnai sugebėjo sugriebti tik 27 kamuolius ir turėjo vos 4 antrus šansus. Silpna oponentų priekine linija vokiečiai naudojosi labai gerai ir 15 dvitaškių buvo pataikyti būnant labai arti krepšio praktiškai neprametant – 77 proc. tikslumu. Bendras dvitaškių pataikymas siekė 61,1 proc.

V.Čančaras buvo naudojamas vidurio puolėjo pozicijoje ir tas ėjimas taip pat nepasiteisino, nes buvo dar labiau pralaimėta kova po krepšiais, o gynyboje puolėjas irgi neturėjo argumentų. Idėja buvo V.Čančaro ir E.Muričiaus priekinė linija su galimybe stabdyti vokiečių pikenpopus su J.Voigtmannu, bet puolėjai vis tiek niekaip su tuo nesusitvarkė, o ir praleido šio aukštaūgio taškus arčiau krepšio.

Ne kartą buvo epizodai, kai slovėnai, nesugebėję atsikovoti kamuolio gynyboje, skėsčiojo rankomis ir sukandę dantis turėdavo dirbti gynyboje papildomai, kas jiems tikrai nepatinka.

Slovėnų pagrindinis kuras ir yra greitas perėjimas iš gynybos į puolimą ir atakos iš pirmų opcijų, kai varžovai dar nėra spėję išsirikiuoti, bet kai oponentai nepataiko ir turi šansus kartoti metimus, apie greitą puolimą galima pamiršti. Taškais po klaidų irgi Slovėnija vokiečius pranoko tik 11:10, nors padarė 4 klaidomis mažiau (11:15).

Figūra, kurią turėjo Vokietija, bet neturi lietuviai – D.Schroderis. Tokio individualiai pajėgaus gynėjo mūsiškiai neturi, o būtent šio įžaidėjo gebėjimas pralaužti pirmas gynybos užkardas ir priversti varžovus rotuotis bei eiti į pagalbas sukurdavo daug progų – 10 rezultatyvių perdavimų jo statistikos grafoje ir dar aibė ledo ritulio perdavimų, kai po D.Schroderio gero sprendimo kitas žaidėjas atlikdavo rezultatyvų perdavimą.

Silpnas suolas. Slovėnai negali pasigirti ilgu suolu ir startinį penketuką keičiantys žaidėjai gerokai nusileidžia kokybe. Ypatingai tai jaučiama, kai Jaka Blažičius šią vasarą nėra geros sportinės formos kaip ir Klemenas Prepeličius, kuris buvo patyręs sunkią traumą ir po jos atsigavo tik pasiruošimo ciklo metu.

A.Sekuličius mato šią problemą, todėl G.Dragičių palieka ant suolo, jog jis įneštų energijos, bet vėliau jis rungtyniauja su pagrindiniais žaidėjais ir J.Blažičius tampa tuo atsarginiu. Stratego idėja suprantama, kad G.Dragičius ir K.Prepeličius išlaikytų žaidimo lygį pirmojo kėlinio pabaigoje–antroje pradžioje, kai ilsisi pagrindiniai žaidėjai.

Iškalbingai atrodo, kai aikštelėje pasirodė Žiga Dimecas ir Žiga Samaras ir komanda pralaimi atkarpą 0:8. Žaidžiant Zoranui Dragičiui, per 16 minučių slovėnai praleido 15 taškų daugiau nei įmetė patys.

Slovėnijos rinktinė yra tikrai grėsmingas varžovas, bet tikrai nėra nenugalimas ar toks, prieš kurį lietuviams reikėtų įrašyti pralaimėjimą dar prieš mačą. Kalbant Šarūno Jasikevičiaus terminais, tai komanda, kuri nemoka kentėti. Ji nori žaisti krepšinį ir juo mėgautis, o jeigu oponentai priverčia juos dirbti gynyboje ir puolime, dingsta visas laisvumas, atsiranda nervingumas ir tada Slovėnija dar labiau tampa pažeidžiama. Jeigu Lietuvos rinktinė slovėnams neleis įmesti 80 taškų, pergalę turėtų iškovoti. Taškų lenktynėse pranokti Europos čempionus būtų labai sudėtinga.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra