V.Šeškus: apie Jonavos klubą Europoje, G.Žiemelį, E.Beržininkaičio potencialą ir neįsivaizduotą iškrapštymą iš Prienų (1) interviu

Solidžiai Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“) prisistačiusią Jonavos „CBet“ ekipą debiutantais galima vadinti tik iš dalies – komandos šturvalą savo rankose patikimai laiko nemenką patirtį aukščiausiame lygyje sukaupęs Virginijus Šeškus.

Visą gyvenimą Prienuose praleidęs specialistas Jonavos ekipą perėmė tik 2020-aisiais, tačiau jau pirmajame sezone tapo ryškiu jos veidu bei nužygiavo iki pat NKL čempionų titulo. Tai lėmė, kad LKL pirmą kartą nuo 2014-ųjų sulauks naujo klubo.

Strategas tarsi ir pats nepastebėjo, kad prisistatymas su Jonavos klubu pavyko ne ką prasčiau nei 2009-aisiais gimtuosiuose Prienuose.

„Galimybių netrūko, buvo gerai, Prienuose puikiai sekėsi, penkeri metai buvo nuostabūs. Dabar atsivertus baisu darosi, kaip gerai Prienai žaidė, dvi trečios vietos LKL, BBL taurė, dvi LKF taurės. Jei reikėtų tai pakartoti dabar, net neįsivaizduoju, kokių finansų reikėtų“, – nostalgiškai filosofavo strategas.

Tuo tarpu „CBet“ pirmąjį LKL ratą baigė su teigiamu pergalių ir pralaimėjimų balansu (5/4), o jau artimiausiame ture gali iš penktosios vietos išstumti šiauliečius.

Krepsinis.net portale – išsamus pokalbis su V.Šeškumi, apžvelgiantis tiek pastarųjų dienų aktualijas, tiek stratego karjeros vingius ir įsimintiniausias patirtis.

– Kokių naujienų turite po FIBA „langų“?

– Pailsėjome per savaitę, dabar pradedame dirbti rimtai. Ką nuveikėme... Atrodo, pamažu grįžta visi žaidėjai į rikiuotę, šiandien šnekėsime su daktaru, bet tie trys pagrindiniai jau prie komandos jungiasi. Aišku, ieškome ir naujo žaidėjo dar vieno, bet labai sunku, rinkoje nelabai yra tokių žaidėjų, kokių pats norėtum. O šiaip dirbame kaip ir visi klubai, turime čia vieną tokį variantą naujoko, žiūrėsime, ar imsime.

– Kaip vertinate sezono Jonavoje startą, ar pavyko pateisinti išsikeltus lūkesčius?

– Galvoju, kad tas startas tikrai nėra blogas. Apetitas, aišku, auga bežaidžiant, o pasiėmus pergalę bent vienoje iš išvykų į Vilnių, Uteną ar Šiaulius, sakyčiau, būtų labai gerai. Žaidėme šešiese pastarosiose rungtynėse prieš Prienus, turime teigiamą pergalių ir pralaimėjimų santykį, kaip pirmiems metams – labai gerai. Penkta ar šešta vieta tikrai nėra blogai.

– Žaidimas su šešiais žaidėjais jums tarsi nėra naujiena, jūsų treniruojamų komandų rotacija dažnai susiaurėja sezono viduryje, ar pastebite tendencijas, kodėl tai įvyksta?

– Visą laiką visi čia pasakas seka, kad šešiais žaidėjais žaidžiame. Kaip gali taip žaisti? Anksčiau tik taip žaisdavome, kai buvo pagrindas septyni žaidėjai, o kiti atlikdavo pagalbines funkcijas, nuo vieno ar kito žaidėjo nuimdami po dešimt minučių. Tada gali padalinti pagrindiniams maždaug po 28 minutes. O kai išvis turi tik šešis žaidėjus, yra du skirtingi dalykai. Ta patirtis tokia... Kai pinigų trūkumas, bandai tą sudėtį susirinkti ir žaisti, o kai sezono pabaigoje vienas ar du žaidėjai gauna traumas, iš karto prastėja reikalai. Niekas nėra nuo to apsaugotas. Aukščiausio lygio, Eurolygos komandos pradeda sezoną su trimis ar keturiais žaidėjais traumuotais, niekas nėra nuo to apsaugotas.

– Du sezonus praleidote už LKL ribų ir dabar sugrįžote, ar labai pasikeitė lyga kol jūsų nebuvo, susilpnėjo ar sustiprėjo?

– Matote, aš niekur nebuvau išvažiavęs, sekiau tą lygą. Kiekvienais metais atsiranda naujovė, atsiranda koks klubas iššaunantis. Vienais metais vienai komandai geriau, kitais metais – apsikeičia. Toks jausmas, kad nebuvau iš to LKL išėjęs. Aišku, skirtumas su NKL žaidimu yra labai didelis, bet pernai ta pandemija prasidėjo, negalavimai, viskas... Labai ir nepajutau, kad buvau išėjęs.

– Ar matote, kur šį sezoną LKL lentelė dar galėtų labiausiai pasikeisti?

– Jau pernai penktojoje vietoje galėjo bet kas atsidurti, pernai Prienai šoktelėjo vienu ar keliais taškeliais. Finansai daug ką reiškia. „Lietkabelis“, Utena yra labai rimtos trečia ir ketvirta komandos, „Rytas“ su „Žalgiriu“ atsigaus, tas keturias komandas yra labai sunku pakrutinti. Su mažais finansais labai sunku suburti komandėlę, kuri taptų sezono atradimu. „Šiauliai“ gali, mes kovojame, bet atėjus svarbiausioms rungtynėms meistriškumu išryškėja patirtis geriausių komandų. Norėtųsi Prienus matyti aukščiau, bent pirmą pergalę iškovoti. Mums irgi panašus startas kažkada buvo, traumos, visi iškritę, tada atėjo Edvinas su Lukašovu, po truputį kilome. Nėra malonumas turėti sezono pradžią aštuonių, devynių ar dešimties pralaimėjimų paeiliui. Mariui Leonavičiui irgi nėra lengva, pastatė debiutui, pirmi metai, labai sunku.

– Labai nostalgiškai apie Prienus šnekate, dar gyvenate ten ar jau keliatės į Jonavą?

– Pernai važinėjau, šiemet irgi važinėsiu, nėra toli, penkiasdešimt minučių, sėdi ir važiuoji, ryte atvažiuoji, vakare grįžti. Yra nepatogumų, anksti keltis, žiemą gal būsiu Jonavoje, bet vis tiek grįšiu namo, atstumas juk ne šimtai kilometrų.

– Jonavoje iškart sulaukėte didelio palaikymo, į jūsų rungtynes arenoje susirenka daugiau žmonių nei Klaipėdoje ar Alytuje. Jau jaučiatės mieste kaip savas?

– Aš jaučiuosi taip, kaip komanda. Komanda neblogai jaučiasi, antri metai jau geri. Žaidžiant NKL neteko su daug žmonių susipažinti, pagrinde personalas. Dabar daugiau, ateina, pasisveikina, palaikymas didelis. Normaliai jaučiuosi. Kai komanda gerai žaidžia, gera atmosfera, tada ir priimamas esi geriau.

– Per sezoną iš NKL pakilote į LKL, ar matote galimybių su Jonavos klubu kilti dar aukščiau, eiti į Europą?

– Kodėl ne? Visada reikia apie tai galvoti. Prienuose žaisdami irgi svajodavome „Žalgirį“ ar „Lietuvos rytą“ nukauti, kai buvo abi Eurolygos komandos, mums pasisekdavote ir stebuklų sukurti. Laimėjome tada taurę. Visada reikia pasvajoti, nes iškart susitaikius su pralaimėjimais nieko gero ir nebus. Reikia tikėtis. Jonavoje salė tikrai nebloga, tikrai galima pasvajoti, pradžioje taurėje kažką nuveikti, tada ir toliau. Nuostatai vis tiek yra nemaži, mažiausiai trečią vietą reikia užimti, kad galėtume į Europą eiti. Labai sunku, bet niekas į ausį neduos už pagalvojimą apie tai.

– Karaliaus Mindaugo taurėje (KMT) ketvirtfinalio burtai jus suvedė su „Žalgiriu“. Esate pateikęs staigmeną ir laimėjęs LKF taurę, kai teko žaisti finalo ketverte, dabar bus dviejų rungtynių serija, kaip vertinate savo šansus?

– Sunku bus, vis tiek reikia realiai žiūrėti į tokius dalykus. Žaisime du mačus, viename „Žalgiris“ kažkiek gali atsipalaiduoti, bet čia svarbios rungtynės, dėl patekimo į ketvertą, vis tiek bus susikaupęs „Žalgiris“. Manau, kad po truputį jų žaidimas keičiasi ir atsigaus. Pradžioje sezono jų situacija buvo kiek blogesnė, dabar tvarkosi. Labai sunku bus prieš „Žalgirį“.

– Jūsų komandoje jau neliko Jacksono Dubinskio, kiek jame iš tikrųjų buvo lietuvybės ir kiek savas jis jautėsi komandoje?

– Aš galvoju, dabar turime amerikiečių, australą, bet man visi yra savi, nes nesijaučia, kad užsieniečiai. Kai pasirašėme sutartį su juo, nežinojome, kad atsivešime Lecomte‘ą, nes tuomet tiesiog nebuvo šansų kažką rasti, nieko neturėjome, nors ieškojome. Jie abu buvo mažiukai, žemo ūgio, panašaus stiliaus ir nereikia dviejų tokių pačių žaidėjų, kai dar ir Ramanauskas gerai žaidžia. Nesinori išmetinėti pinigų, kad turėtume keturiolika žmonių ir vienuolika panašaus lygio. Geriau, kai jaučiasi tie keitimai.

– Evaldą Beržininkaitį prieš sezoną įvertinote kaip vieną aukščiausio lygio specialistų, su kuriais yra tekę dirbti, bet Lietuvoje daugiau dėmesio jis tarsi sulaukė tik išėjęs iš „Žalgirio“, o ne dirbdamas jame. Ar savo patirtyje turite daugiau štabo narių, kurie nebuvo pakankamai pripažinti?

– Nežinau, čia labiau vidiniai dalykai. Evaldas yra labai geras žmogus, o tai yra svarbi savybė treneriui, tuos tris mėnesius pabuvome, toks jausmas, kad jau trejus metus dirbame kartu. Žmogus ir savo nuomonę turi. Visada visko būdavo, turėjome ir trenerių tik vakarais atvažiuojančių, kai ir treniruotės negalėjo pilnavertės būti, visko būdavo. Šiais metais tikrai gerai dirbome, puikus vaikis. Jis gali asistentu būti „Žalgiryje“, bet ateityje, manau, turi šansus būti ir geru pirmu treneriu, turi tą savybę.

– Ar dar stebite, kaip LaMelo Ballui sekasi NBA žaisti?

– Pasižiūriu, vis tiek įdomu. Visada užmeti akį. Nesu NBA gerbėjas, pasižiūriu, kiek taškų primetė, lietuvių komandas, Karnišovui kaip sekasi, tik tiek. Šiaip NBA – ne man.

– Prieš dešimtmetį debiutuodamas LKL tarsi pats atnešėte NBA įsibėgėjusią tritaškių madą, daugiau žaisti perimetre, remtis tolimais metimais. Ar dabar matote, kuria kryptimi suka krepšinis ir kokios mados ateis?

– Tuomet pradėjus žaisti daug kas kritikavo, kad tritaškiais žaidžiame, Orelikas „ketvirtu numeriu“ žaidžia, o dabar matosi tokia tendencija, kad visi nori iš toli pataikančių „ketvirtų numerių“, net ir „penktų“ su gera rankele. Daugiau šnekėdavome apie gynybą visada, bet puolimas taip pat yra labai svarbus, iš toli pataikančios ir puolimą išplečiančios komandos turi daugiau galimybių. Matau, kad krepšinis greitėja, taškų daugiau įmetant ir žiūrovams įdomiau, kai įmeti 90 taškų, o ne 60...

– Toks sireikiškas požiūris...

– Taip! Susirenki su komanda ir žiūri, labiau gynybinė ar puolamoji. Gintis visada reikia, bet jei turi gerą puolimą... Visada mėgdavau žaidėjus pataikančius. Visiems puolimas labiau patinka, žaidėjams taip pat, kai daugiau primeti, statistika geriau atrodo.

– LKL treneriai, kaip Žydrūnas Urbonas, Gediminas Petrauskas, Marius Kiltinavičius, pastaraisiais metais dažnai imdavosi treniruoti jaunimo rinktines, ar jūs turėjote tokią galimybę?

– Senais laikais buvau gavęs federacijos pasiūlymą, prieš dešimt ar kiek metų, bet tuomet neišėjo. Visumoje, galiu pasakyti, kad dirbant klube ir sezoną baigus gegužės pabaigoje, dvi savaites pailsi ir važiuoji į stovyklą, o grįžęs kokią rugpjūčio 15-ąją jau turi burti savo komandą. Labai daug reikalauja, todėl visada į tai atsargiai žiūrėdavau. Kai jaunesnis esi – gal. Dabar, kai per dešimt sezono mėnesių neturi kada pailsėti, o dar po to į rinktinę važiuoti, šeima kenčia ir viskas.

– O vyrų rinktinėje?

– Nereikia nuvertinti ir jaunimo rinktinių, bet nacionalinė jau kitas dalykas. Visi treneriai važiuoja su malonumu ir nėra, ką čia galvoti.

– Kaip treneris esate sudaręs paprasto žmogelio, „gaspadoriaus“ įvaizdį, ar nemanote, kad karjeroje tai kiek sutrukdė patraukti turtingesnių klubų ar rinktinių dėmesį?

– Ne... Žinote, anksčiau buvo labai paprastas dalykas – visi žinojo, kad Šeškus iš Prienų niekur neišeis. Tada turėjome labai gerų sezonų, dvejus metus paeiliui užėmėme trečiąją vietą, Europos taurėje žaidėme. Buvo pasiūlymų, bet kas liečia Lietuvą... Pats juokaudavau, klausdavau, kodėl manęs į kokį Pasvalį nekviečia, o man atsakydavo, kad net nemato prasmės kviesti, nes vis tiek su Prienais suaugęs. Iš dalies tų galimybių netrūko, buvo gerai, Prienuose puikiai sekėsi, penkeri metai buvo nuostabūs. Dabar atsivertus baisu darosi, kaip gerai Prienai žaidė, dvi trečios vietos LKL, BBL taurė, dvi LKF taurės. Jei reikėtų tai pakartoti dabar, net neįsivaizduoju, kokių finansų reikėtų.

– Iš dalies ir kartojate, lyginant jūsų debiutą LKL ir sugrįžimą, su Jonavos klubu startas buvo net geresnis, keturios pergalės per penkis pirmus mačus, fantastika...

– Geras procesas, tikrai. Vis tiek labai priklauso nuo to, kokią komandą susirenki, o čia dar tik pirmas ratas, visko gali būti. Šiemet komandos tokios apylygės, tie patys Prienai galėjo laimėti ir prieš Kėdainius, ir prieš „Dzūkiją“, Pasvalys dar... Visos komandos turi, ką pasiūlyti. Tas antras ratas dabar labai svarbus laukia, šeštadienį rungtynės prieš Šiaulius, grafikas labai įdomus. Gruodis bus vienas svarbiausių mėnesių, labai svarbu, kur po jo atsidursime.

– Dažnai užsimenate apie Prienus ir šnekate gana nostalgiškai. Prieš dvejus metus jautriai atsisveikinote su komanda, motyvuodamas tai ir begaliniu nuovargiu. Ar grįžus į LKL jaučiasi, kad ir tas nuovargis pamažu grįžta?

– Bliamba, tuomet nuovargis labai pasijautė dėl dvejų paeiliui sunkių metų. Buvo Ballai, sėdėjome ant iškritimo ribos, visą vasarą ant nervų, ar bus komanda. Jau po tų metų su Ballais norėjau išeiti, tada atėjo Gediminas Žiemelis, Lavrinovičiai, sako – darom. Tas sezonas irgi pasižymėjo žaidėjų stygiumi, pradžioje gerai buvo, po to nepasisekė. Jau ties Naujais metais pasijautė nuovargis, tą sezoną išvargome, bet dar prieš pabaigą žinojau, kad noriu trauktis, jaučiau, kad ir sprendimai lėtesni, tiesiog nekokybiška. Jei darai darbą – daryk gerai. Kitu atveju, kam save kankinti ir aplinkinius?

– Paminėjote Gediminą Žiemelį, ar jis užsiminė apie galimybę vėl sujungti jėgas Vilniuje?

– Ne... tik pasišnekame apie tą komandą. Daug ką juokais galima. Jis savo viziją turi, nori tos komandos, daug šneka apie tai, bet ir ta pandemija viską sujaukė, sunkiau žmonėms, mažiau uždirba. Kiekvienas mėnesis duoda kažkokių pokyčių. Jei kažkas labai nesikeis, tai ir bus ta komanda. Aš norėčiau, kad būtų, manau, padarytų stiprią komandą. Tada jau mums patekimas į ketvertuką būtų labai problematiškas. Jei „Žalgiris“, „Rytas“ ir dar viena stipri komanda, labai komplikuota būtų.

– Žvelgiant į rinktinės rungtynes, ten iššovė anksčiau su jumis dirbęs Eigirdas Žukauskas. Dėl kurio iš buvusių auklėtinių labiausiai širdis dainuoja?

– Labai daug... Pradžioje buvo Orelikas, pas mane pradėjo ir kasmet ėjo į priekį, tas pats Želionis, Juškevičius, Lipkevičius, žiauriai esu patenkintas. Janavičius pas mus atėjo iškart po traumos ir tada į rinktinę, bet paskui vėl jam nepasisekė. Su Žukausku buvo sutapimas, galėjo likti Prancūzijos žemesnėje lygoje, bet pasišnekėjome, sutarėme, kad pabandom. Pabandėme, tikrai neblogas žaidėjas, darbštus labai. Po metų ryte ir Kavaliauskas buvo labai patenkintas, ten neišdirbome iki galo, bet po to pasirašė trejų metų kontraktą su „Žalgiriu“. Yra daug, manau, kaip ir pas kiekvieną trenerį, išeina į aukštesnį lygį, uždirba daugiau pinigų ir smagu, po to po rungtynių ateina, pasisveikina. Tas pats Milaknis, nežinia, kur jo karjera būtų pakrypusi, bet po Prienų grįžo atgal į „Žalgirį“. Mes, treneriai, daug kam padedame. Kartais žaidėjai viename klube geriau sužaidžia, kitame prasčiau. Kiekvienam reikia pataikyti pas savo trenerį.