Tyrimas atsakė į klausimą, dėl kurio nesutaria ir NBA, ir Europos treneriai (10)

Tiek Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA), tiek ir Europoje krepšinio trenerių tarpe vis dar neretai užverda diskusijos, ar verta kėlinius pabaigti, medžiojant „du prieš vieną“ galimybes.

Kitaip tariant, ar verta specialiai rengti trumpesnę pirmąją paskutinių 40 sekundžių ataką, taip susikūrus šansą užbaigti kėlinį vienu išpuoliu daugiau už varžovus.

JAV žiniasklaidoje pasirodė tyrimas, kuris pamėgino atsakyti į šį fundamentalų krepšinio klausimą. Rezultatai parodė, kad per Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) komandos, pastarąjį dešimtmetį taikiusios tokią taktiką, laimėjo daugiau nei pralošė.

Krepsinis.net pateikia portale „Cleaning the Glass“ pasirodžiusį tekstą, kuriame paaiškinti tyrimo rezultatai.

***

Tai vienas žaidimo pavyzdžių, kurių galima laukti iš taip stipriai matematiniais skaičiavimais savo žaidimą modeliuojančios Hjustono „Rockets“.

Vasario mėnesio rungtynėse prieš Majamio „Heat“, likus žaisti 40 sekundžių iki pirmojo kėlinio pabaigos, P.J.Tuckeris atkovojo kamuolį po savuoju krepšiu. Jis perdavė žaidimo įrankį Chrisui Paului, kuris pernešęs kamuolį į priešininkų aikštės pusę, nieko nelaukdamas inicijavo pikenrolą, vainikuotą Nene Hilario taikliu metimu iš po krepšio su varžovo pražanga.

Ataka užtruko 8 sekundes. Po to, kai Joshas Richardsonas prametė metimą „Heat“ atakos metu, „Rockets“ turėjo dar vieną galimybę padidinti pranašumą, tačiau Ch.Paulas prametė tritaškį, aidint kėlinio pabaigą skelbusiai sirenai.

Antrojo kėlinio pabaigoje įvyko panaši situacija. Likus žaisti 55 sekundes, Jamesas Hardenas priėmė kamuolį iš už užribio ir judėjo į priešingą aikštės pusę, pasinaudodamas Ch.Paulo užtvara bei tikėdamasis, kad jo priežiūrą perims susikeitęs Goranas Dragičius.

Viskas baigėsi tuo, kad likus 40 sekundžių, kamuolys atsidūrė Ch.Paulo rankose. Jis kurį laiką pastebimai luktelėjo, o tada paprašė užtvaros. Sulaukęs jos iš N.Hilario, Ch.Paulas prasiveržė į baudos aikštelę ir ataką užbaigė taikliu metimu sulig atakos pabaigą skelbusia sirena.

Paskutinėje kėlinyje „Heat“ atakoje G.Dragičiui pavyko išprovokuoti pražangą, metant iš toli. Tačiau „Rockets“ turėjo dar 12 sekundžių, kad atliktų paskutinį metimą pirmoje mačo dalyje.

Nors šios situacijos buvo išpildytos skirtinga sparta (pirmajame pavyzdyje pirmoji ataka buvo atlikta staigiai, o antrajame pavyzdyje „Rockets“ sąmoningai tempė gumą ir degino sekundes), strategija, kurią buvo bandoma išpildyti – identiška.

„Rockets“ medžiojo „du prieš vieną“ pranašumą, valdydami kėlinio laiką taip, kad užtikrintų, jog turės papildoma ataka daugiau už „Heat“. Tai principas, užkoduotas skaičiuose. Kaip kartą yra pasakęs „Rockets“ prezidentas Darylas Morey: „Du neparuošti metimai yra geriau už vieną paruoštą.“

Buvęs „Rockets“ strategas Jeffas Van Gundy „Sloan Sports Analytics“ konferencijoje taip pat pasisakė šiuo fundamentaliu krepšinio taktikos klausimu. Tada jis nuogąstavo, jog įdiegtas principas pabaigti kėlinius tokiu būdu kertasi su komandos prioritetais siekti geriausio metimo ir noro įdiegti nesavanaudiško žaidimo kultūrą. Tada jis samprotavo, kad tokia taktika gali tik pagilinti psichologinę duobę tiems žaidėjams, kurių taikiklis mačo metu užsikirtęs (jie būtų verčiami mesti neparuoštus metimus).

Įdomu pasižiūrėti, ar ši taktika yra efektyvi, žvelgiant per skaičių perspektyvą. Lentelė, kuri yra pateikta žemiau, fokusuojasi į paskutines 50 sekundžių 1–3 kėliniuose visose Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) reguliariojo sezono rungtynėse nuo 2007–2008 m. iki 2017–2018 m. sezonų.

Pateikti skaičiai parodo, kiek komanda per tas 50 sekundžių iki kėlinio pabaigos vidutiniškai pelno taškų daugiau nei praleidžia.

2 prieš 1 strategijos įgyvendinimo efektyvumas

Šioje vaizdinėje projekcijoje atkreipkime dėmesį į šviesesnes spalvas, rodančias teigiamą pelnomų taškų prieš praleidžiamus balansą. Kitaip tariant, kuo šviesesnė spalva, tuo galutinis rezultatas geresnis.

Taip pat matome baltą vertikalią liniją, kuri atskiria 30 sekundžių ribą. Pastebėtina, kad šviesesni langeliai nusėdo kairėje pusėje, kas rodo, jog galutiniame rezultate efektyviau žaidžiama tada, kai komanda pirmąją ataką pabaigia iki šios ribos.

Apibendrinant rezultatus, matome, jog komandos, kurios kamuolį užvaldžiusios iki kėlinio pabaigos likus žaisti 40–45 sekundes, pirmąją ataką pabaigdavo likus žaisti 30–34 sekundes, vidutiniškai per 50 sekundžių atkarpą pelnydavo 0,72 taško daugiau nei praleisdavo. Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai žaidė tos komandos, kurios medžiojo „du prieš vieną“ galimybes.

Tuo tarpu ekipos, užvaldžiusios iki kėlinio pabaigos likus žaisti 40–45 sekundes, pirmąją ataką pabaigdavo likus žaisti 25–29 sekundes, vidutiniškai per 50 sekundžių atkarpą pelnydavo 0,47 taško daugiau nei praleisdavo. Šis rodiklis atspindi, kaip efektyviai žaidė tos ekipos, kurios specialiai nemedžiojo „du prieš vieną“ galimybių. Efektyvumo skirtumas – net 35 proc.

Atsižvelgiant į privalumus, kuriuos sukuria tokios taktikos taikymas, galima nuspėti, jog ir be „Rockets“ NBA yra nemažai ekipų, kurios linkusios remtis tokia strategija.

Analizė parodė, kad San Antonijaus „Spurs“, Portlando „Trail Blazers“ ir Dalaso „Mavericks“ yra komandos, kurios per pastarųjų dešimties metų laikotarpį, dažniausiai kėlinius užbaigdavo naudodamos „du prieš vieną“ taktiką. Tuo tarpu Majamio „Heat“ – rečiausiai.

Vadovaujant Greggui Popovičiui, „Spurs“ pastoviai laikėsi viršūnėje komandų, kurios dažniausiai remiasi „du prieš vieną“. Žemiau vidurkio „Spurs“ buvo tik vieno sezono metu. Panašiai ir „Mavericks“, kuri devynerius metus buvo viršijančių vidurkį pusėje, kai iš Avery Johnsono komandos vairą perėmė Rickas Carlisle'as.

Savo ruožtu, „Trail Blazers“ šia taktika intensyviai ėmė remtis gana neseniai. Per pastaruosius penkerius metus net 60 proc. „Trail Blazers“ atakų, prasidėjusių ties 40–45 sekundės iki kėlinio pabaigos intervale, pasibaigdavo 30–34 sekundės intervale. Procentas yra didžiausias lygoje per pastarųjų penkerių metų laikotarpį. Komandai šiuo laikotarpiu dirigavo Terry Stottsas, iki kurio atėjimo „Trail Blazers“ „du prieš vieną“ situacijas medžiodavo tik 34 proc. įmanomų kartų.

Rezultatus galima vertinti kaip signalą, skatinantį „du prieš vieną“ medžioklę vertinti pakankamai rimtai. Minimaliai, statistiškai komandos, kurios remiasi šia taktika, nieko nepraranda. Tačiau šios strategijos potencialas toks, kad verta apsvarstyti, kuriais žaidėjais aikštėje verta pabaigti kėlinius, išnaudojant „du prieš vieną“ galimybes.

Nėra jokių abejonių, kad griežtas tokios strategijos taikymas gali vesti į didesnius praradimus nei naudą. Nereikėtų skirti pernelyg daug dėmesio į siekį užbaigti ataką tik tam tikromis sekundėmis, net ir metant itin neparuoštus metimus.

Tačiau skinti saldžiausius vaisius padėtų tokių situacijų praktikavimasis, atitinkamas taktinis pasirengimas ir trenerio pastangos rasti savo žaidėjams būdus atlikti teisingus metimus, atsižvelgiant į laiko apribojimus.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra