Spalvingas lietuvio etapas: iš „Olympiacos“ organizacijos išsivežė neįkainojamą patirtį, motyvaciją ir prasitęsusią draugystę

Donaldui Kairiui, rodėsi, kad šis sezonas prasidės ramiai, kadangi per vasarą susirasti komandos nepavyko, o logika diktavo, kad naujų pasiūlymų atsiras tik komandose prasidėjus permainoms.

Tačiau spalio pabaigoje viską pakeitė Kęstučio Kemzūros skambutis. Davidui Blattui pasitraukus, lietuvis stojo prie Pirėjo „Olympiacos“ vairo ir gerą bičiulį kvietėsi į pagalbą.

Jokių dvejonių 42-ejų treneris neturėjo. Eurolygos klube jis pastarąjį sykį dirbo prieš daugiau nei dešimtmetį ir buvo suintriguotas vėl grįžti į aukščiausią Europos lygį bei prisiminti, ką reiškia dirbti tarp aukščiausio lygio profesionalų.

Nesudvejodamas tokią patirtį rinkčiausi ir ateityje, gaila, kad šįkart ji truko neilgai, sako D.Kairys. Vis tik palikęs OLY jis ilgai be darbo neužsibuvo bei prieš mėnesį persikėlė į Saratovo „Avtodor“ ekipą, su kuria praeitą savaitgalį pasiekė pirmąją savo pergalę.

Saratovo komanda su 5 pergalėmis ir 12 pralaimėjimų šiuo metu Vieningoje lygoje yra 12 vietoje, tad trečiu ekipos vyr. treneriu tapęs D.Kairys turės darbų, norint pakelti ekipą į aukštesnes pozicijas.

„Einasi po truputį, judame į priekį. Man viskas gerai, esu patenkintas, kad vėl dirbu vyr. trenerio pozicijoje. Tik kol visos komandos galėjo ilsėtis per FIBA „langą“, mano žaidėjai turbūt nebuvo tokie patenkinti kaip aš, nes jiems teko dvigubas krūvis vietoje poilsio. Reikėjo iškart daryti du dalykus: ir kelti fizinę kondiciją, nes ji man truputį nepatiko, ir, aišku, mokytis taktiką iš naujo. Turėjome lyg priešsezoninį trumpą pasiruošimą“, – pasakojo D.Kairys.

– Kaip atrodė „Avtodor“ komandos pakvietimas?

– Gerai atrodė (Juokiasi). Vis tik Vieningoji lyga, galima visaip šnekėti, juokauti ir gąsdintis, kas yra Saratovas, kas yra Rusija, bet čia yra komanda, kuri žaidžia aukščiausioje šalies lygoje, turi gerų krepšininkų ir gerų priešininkų. Viskas tik į naudą.

– Kiek jums praverčia tai, kad Vieningąją lygą jau pažįstate taip, kaip retas treneris?

– Kur nepravers, žinoma praverčia. Kiekvienas sezonas duoda vis daugiau, daugiau supranti, daugiau visko pažįsti, greičiau gali įgyvendinti tam tikrus dalykus, pažįsti varžovus, pasiruošimas tampa greitesnis ir geresnis.

– Kaip atrodė jūsų darbo grafikas pirmąjį mėnesį?

– Labai daug dvigubų treniruočių – ryte ir vakare. Labai daug reikėjo zulinti, mokytis derinius, nors stengiausi komandos per daug nenuvarginti, kad po to per daug netrūktų jėgų. Vis tik tų jėgų pritrūko Lenkijoje, nes žaidėme tik po 4 dienų treniruočių, rotacija buvo maža, baudų prisirinkome ir nuovargis mums labai stipriai kirto (mačą „Avtodor“ pralaimėjo 91:98 – Krepsinis.net).

O va su „Cmoki“ jau galėjome diktuoti savo sąlygas, naudojome didesnę rotaciją, nes jau buvau spėjęs susipažinti su daugiau žaidėjų, taip pat pasiskolinau kai ką iš jaunimo ekipos ir šie vyrukai nepavedė, atstovėjo. Rezultatas buvo teigiamas (pergalė 109:90 – Krepsinis.net) ir dabar ruošimės toliau – kita komanda „Chimki“.

Kairys

– Nuo sezono pradžios „Avtodor“ komandoje įvyko daug pasikeitimų – tiek žaidėjų grandyje, tiek trenerių, kadangi jūs – jau trečias strategas. Kiek sudėtinga pradėti darbus komandoje, kurioje per pusmetį jau vyko daug permainų?

– Man visada lygiai taip pat ateiti į naują ekipą, nejaučiu jokio skirtumo, nes ateini ir viską keiti. Jei gali, keiti žaidėjus, jei negali, dirbi su tuo, ką turi, įsivedinėji savo taisykles, savo derinius, savo filosofiją. Pradžioje visada truputį sunkiau, bet jei dirbi tikslingai ir nuoširdžiai, anksčiau ar vėliau rezultatai pasiveja. Stengiuosi viską daryti taip, kad jiems būtų aišku, įdomu, stengiuosi atrasti būdų, kurie padėtų mums generuoti energiją, o vėliau ją leisti ne veltui lakstant, o duodant naudos visiems.

– Kokio rezultato iš jūsų pageidauja Saratovo ekipos vadovai?

– Konkrečiai niekas nebuvo įvardinta, bet ir šiaip yra aišku, kokia yra Saratovo filosofija. Jie turi užsieniečius, turi jiems pinigų, taip pat turi ir jaunų žaidėjų, kuriuos nori užauginti – iš viso šito reikia išgauti labai gerą mišinį, kad visi vieni su kitais susižaistų, vieni kitus pažintų, gerbti ir vieni už kitus kovotų. Čia yra pagrindinis tikslas.

– Kaip tik užsiminėte prieš tai, kad gal kažkas gąsdinasi Rusijos ir Saratovo. Ryškiausia asmenybė jūsų komandoje ko gero yra Vladimiras Rodionovas, kokį pažinote jį?

– Jis yra krepšinio romantikas, visą savo gyvenimą paskyręs krepšiniui, užauginęs labai daug krepšininkų, daug kartų. Jis čia yra didysis bosas, viską kontroliuoja, jo sprendimai yra pagrindiniai. Jo idėja yra aiški: jis nori krepšinio Saratove, nori auginti jaunimą, nori pergalių, nori, kad žiūrovai būtų patenkinti – visa tai yra gerai.

Kairys

– Sezoną pradėjote be darbo, tik vėliau jus į Pirėją pasikvietė Kęstutis Kemzūra. Keli pastarieji sezonai jums buvo geri, tad kiek buvote išrankus vasarą, rinkdamasis klubą, kad taip nė vieno pasiūlymo ir nepriėmėte?

– Kadangi pusantro sezono buvau pradirbęs Taline ir su šia komanda antraisiais metais patekęs į atkrintamąsias Vieningoje lygoje, norėjosi visų pirma išlaikyti tą lygį arba eiti šiek tiek aukščiau. Norėjosi komandos, kuri galbūt galėtų nugalėti mano paskutinę treniruotą „Kalev“ sudėtį. Tai buvo man įdomu ir svarbu. Kažkokių variantų buvo, bet iki paskutinio sprendimo aš nepriėjau. Nepavyko. O prasidėjus sezonui buvo aišku, kad reikia laukti pokyčių ir pirmasis paskambinęs buvo mano draugas Kęstutis Kemzūra. Jis pasiūlė atvykti į „Olympiacos“, kas man buvo labai įdomu. Tai buvo man naudinga, įdomu ir tuo metu turbūt geriausias variantas, galėjęs man nutikti.

– Tai, kaip suprantu, ilgų svarstymų nebuvo?

– Net nereikėjo pagalvoti – iškart aiškiai ir tiesiai atsakiau.

– Kiek jums pačiam reiškė po ilgos pertraukos sugrįžti į Eurolygos klubo organizaciją?

– Tai yra visai kitas gyvenimas, kitas organizavimas, viskas gražiai sudėliota, sustyguota, profesionalumo lygis yra aukštas visur – personalo, trenerių, gydytojų ir visų. Buvo labai smagu ten pabūti ir vėl viską pamatyti, tik šįkart šiek tiek iš rimtesnės rolės. Buvo labai įdomu ir naudinga, tik vienintelis dalykas – norėjosi, jog visa tai tęstųsi truputį ilgiau, ne pora mėnesių, o iki sezono pabaigos, nes yra daug ko pasisemti iš tokių patirčių.

– Bet prieš vykstant į tokią organizaciją kaip „Olympiacos“ ko gero buvo mintis, kad ten permainos gali ateiti greitai?

– Žinoma, nebuvo jokių garantijų. Apie viską buvo kalbama tiesiai šviesiai, su Kęstu viską aptarėme, bet nežiūrint į tai, tai visiškai neapsunkino mano sprendimo. Buvo visiškai aišku, kad teisinga vykti ten ir dirbti tiek, kiek bus įmanoma.

– Nežinau, ar spėjote pajusti per porą mėnesių, bet ar sudėtinga darbuotis tokioje skandalingoje organizacijoje kaip ši?

– Galbūt yra sunkiau tiems, kas labiau seka spaudą, skaito komentarus, o kai aš šito nesuprantu, mano darbotvarkė buvo visiškai normali, visiškai normaliai ėjau į darbą, nebuvo jokių problemų. Galbūt tik kai kurių pergalių pritrūko ir viskas būtų buvę daug daug geriau.

Kairys

– Kaip atrodė jūsų darbas šalia Kęstučio Kemzūros?

– Su juo dirbę esame ir anksčiau, man labai patiko, darbas buvo labai kruopštus. Treneris Kemzūra yra labai kruopštus, profesionalus pasiruošime treniruotėms ir rungtynėms. Man čia vėlgi buvo naujas lygis, kaip turi atrodyti darbas tokiame klube.

– Matote Kęstutį kaip žmogų, kuris turėtų tęsti darbus būtent vyr. trenerio pozicijoje?

– Be jokios abejonės. Jis viską turi, ko reikia vadovauti klubui aukščiausiame lygyje.

– Jūs jau buvote pripratęs prie darbo vyr. trenerio poste, o toks sugrįžimas į asistento vietą tapo išbandymu? Reikėjo laiko vėl priprasti prie kitokių užduočių?

– Buvo, kas yra sunkiau, buvo, kas lengviau. Atsakomybė – visai kita, neslegia tokia našta, miegi daug geriau (Juokiasi). Bet taip pat yra dalykų, kuriuos turi klausyti iš vyr. trenerio, negali pirmos savo minties įgyvendinti, nes turi ją pateikti, įtikinti trenerį, kad tai virstų realybe.

– Kuriuos OLY žaidėjus jums buvo įdomiausia pažinti asmeniškai ir padirbėti kartu?

– Žinoma, Spanoulis ir Printezis. Tai yra legendos, dar žaidžiančios legendos. Bet ir visi kiti – puikūs, malonu matyti, kaip dirba Milutinovas, galėčiau vardinti ir daugiau. Jie yra įspūdingi profesionalai, ne tik žvaigždės.

– O toks sugrįžimas į Eurolygą, nors ir trumpas, jums pačiam pakurstė norą dairytis šanso šioje lygoje ir siekti karjeros joje?

– Visą šitą kokybę galima bandyti išgauti savo darbe bei išspausti tiek iš savęs, tiek iš komandos maksimumą. Dėmesys detalėms ir tų detalių išpildymas yra tai, ko kartais pasigendi kituose lygiuose. Jei visa tai darysi nuosekliai, tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau bus galima pakilti.

– Kai kurie treneriai, nusprendę koncentruotis į vyr. trenerio rolę, nebenori galvoti apie pagalbininko poziciją. Ar asistento pozicija kažkokiame klube Eurolygoje jus tenkintų, ar mieliau rinktumėtės darbą kitame lygyje, bet liekant pagrindiniu specialistu?

– Mano atsakymas čia yra visiškai aiškus. Jaučiuosi, kad dar daug ko turėčiau išmokti iš gerų trenerių aukštame lygyje. Visiškai nedvejočiau vėl grįžti į Eurolygą asistento pozicijoje. Neturiu jokių dvejonių, nes man tai būtų tik į naudą.

– Kaip suprantu, ir visas užkulisinis darbas, ruošiantis rungtynėms, varžovų analizė, jums yra patinkantis?

– Žinoma, nes aš nuo to pradėjau – nuo video analizės. Tai yra dalykas, kurį geriausiai suprantu, gal dabar su laiku suprantu jau ir kitus dalykus, bet analizuoti tiek savo, tiek varžovų žaidimą man yra be galo įdomu.

Kairys

– Žiūrint į pastaruosius dvejus metus, titulais juos užbaigėte Estijoje. Ko daugiausiai jaučiatės pasisėmęs iš darbo Talino klube?

– Patirties: pavyko gerai sužaisti ypač antrąjį sezoną, patekti į atkrintamąsias ir gerai žaisti prieš geras komandas. Manau, kad tai yra greičiausias būdas tobulėti treneriui: susirinkti savo komandą, kokią įmanoma geriausią, ir žaisti prieš dar stipresnius varžovus, dar geresnius trenerius kiekvieną savaitę bei bandyti rasti būdų juos įveikti. Čia yra geriausias būdas tobulėti.

– O geriausio lygos trenerio įvertinimai daug reiškė jums?

– Buvau vienas iš kandidatų į geriausio Vieningosios lygos trenerio vietą, bet aplenkė mane Emilis Rajkovičius, su kuriuo „Astana“ baigė sezoną viena pozicija aukščiau. Buvau turbūt ir ne antras (Šypsosi). Nenoriu sumenkinti kitų šalių čempionatų, bet koncentravausi labiau į Vieningąją lygą, nes manau, kad tai viena stipresnių lygų Europoje. Galimybė čia dirbti man yra garbė bei sėkmė.

– Žiūrint į tai, kokią „Kalev“ komandą radote ir paliko, kokį progresą matote ir kur labiausiai ranką pridėjęs jaučiatės pats?

– Mes suspurdėjome per tuos pusantrų metų, pavyko suburti labai gerą komandą ir klubas labai prie to prisidėjo, suteikdamas man finansines galimybes pasikviesti tokius žaidėjus, kurių maniau, kad reikia, norint būti sėkmingais. Norėjau, kad žaistume greitai, būtume atletiški, kovotume su didžiaisiais Rusijos klubais.

Patekimas į atkrintamąsias davė tam tikrą impulsą ir sirgaliams, ir miestui, ir rėmėjams. Šiemet galbūt ekipa ir nesurinko tokio paties biudžeto, bet su treneriu Štelmaheriu irgi parodė gerų dalykų, įveikiant stiprius varžovus. Kažkoks tęstinumas vyksta ir tai yra smagu.

– Vieningoje lygoje dirbate jau ilgus metus, tiek jūs gerai žinote klubus, tiek klubai – jus. Ar manote, kad ši rinka yra realiausia, kurioje artimiausiu metu gali pavykti įsitvirtinti?

– Man ši lyga yra paranki, dėl to, kad aš čia užaugau. Mano pirmas darbas Europoje buvo „Chimki“ komandoje, vėliau CSKA, „Lokomotiv-Kuban“, Minske, Taline, dabar – Saratove. Čia yra tai, kas man – pažįstama, kur man pavyksta būti sėkmingu. Pažįstu tiek rusišką kultūrą, žinau tiek rusų, tiek anglų kalbas, todėl man čia dirbti paranku.

– Kokia yra jūsų svajonė šio sezono finišui – kokį rezultatą pasiekti norėtųsi, kad jaustumėte, jog metai pavyko?

– Reikėtų kitame mače įveikti „Chimki“ (Juokiasi). Su visais ten dirbančiais lietuviais esame gerai pažįstami, jie ten gerai darbuojasi, turi įspūdingą sezoną, yra vienvaldžiai Vieningosios lygos lyderiai. Jų žaidimas – tikrai pasitaisęs ir „Chimki“ yra favoritė užbaigti sezoną pirmoje vietoje. Reikia eiti pasukti galvą, kaip prieš juos kovoti (Juokiasi).

– Nesvarstėte ir jūs pasiimti į komandą lietuvį asistentą ar galbūt žaidėją?

– Nelabai skirstau žmones į lietuvius ar nelietuvius, gal tai ir nėra labai gerai. Visada stengiuosi pasiimti geriausią žaidėją arba geriausią asistentą, kokį tik pažįstu. Šįkart į asistentus pasikviečiau trenerį iš Graikijos, su kuriuo kartu dirbome „Olympiacos“ klube, labai gerai susidirbome ir susidraugavome, tad jis dabar padeda man.

– Gana retas atvejis, kai po vos kelių mėnesių drauge tarp trenerių atsiranda ryšys ir jie iškeliauja kartu.

– Pažintis Pirėjuje tikrai išėjo į naudą. Kaip jau sakiau, visa OLY patirtis mane sužavėjo, o kalbant apie trenerius mane sužavėjo Georgios Dedo atsidavimas, pasiruošimas, gebėjimas įžvelgti tam tikrus dalykus krepšinyje aukštame lygyje. Žinojau, kad tai bus tikrai puiki pagalba, jei tik jis sutiks. Esu labai laimingas, kad jis čia.

„Ilgoji pertrauka“: „Ryto“ komplektacija kitam sezonui – klaustukai dėl Radzevičiaus ir Tubelio išpirkų, nuvylę žaidėjai, pasiteisinę ėjimai, Fosterio žvilgsnis į Aziją, Žibėno ateitis ir lietuviai, kurie galėtų dominti klubą