Septyniskart NBA čempiono R.Horry prisiminimai: neįtikėtinas K.Bryanto charakteris, pokalbiai su Ph.Jacksonu ir H.Olajuwonu bei geriausias treneris (11)

44 metų Robertas Horry jau senokai krepšinį stebi tik iš šono. Septynis kartus Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) čempionu tapęs buvęs atletas garsėjo savo gebėjimais imtis iniciatyvos lemiamais momentais ir šaltakraujiškai pataikyti metimus, išplėšusius jo komandoms svarbiausias pergales.

Per savo karjerą R.Horry atstovavo keturioms komandoms: Hjustono „Rockets“, Fynikso „Suns“, Los Andželo „Lakers“ bei San Antonijaus „Spurs“.

Buvęs krepšininkas išplatino ese, kurioje prisiminė savo laikus pajėgiausioje planetos krepšinio lygoje.

„Pirmiausia, Brentas Barry buvo vienas iš protingiausių žaidėjų, su kuriais man yra tekę žaisti NBA. Rudy Tomjanovičius (ne Philas Jacksonas ar Greggas Popovičius) buvo geriausias treneris, kurį turėjau. „Trikampio“ puolimas tėra skambus pavadinimas derinių, kuriuos naudoja apie 50 procentų NBA komandų. Dennisas Rodmanas buvo genijus. Krepšinis yra negailestingas verslas. Nugalėtojams kritika nerūpi“, – savo tekstą pradeda R.Horry.

Bryantas

Apie Kobe Bryantą ir Philą Jacksoną:

„Kai buvau išmainytas į „Lakers“, Kobe buvo lygos naujokas. Tas vyrukas negalėjo pataikyti iš toli. Po kiekvienos treniruotės žaidėme tokį žaidimą, kuriame reikėjo tiksliai atakuoti nuo tritaškio. Buvau aš, Kobe, Brianas Shaw, Mitchas Richmondas ir Kurtas Rambisas. Kobe pralaimėdavo kiekvieną kartą. Ateina kita diena, ateiname į treniruotę ir matome kaip Kobe mėto tritaškius. Kaip laikrodis po treniruotės jis prieina ir sako: „Einam žaisti! Aš pasirengęs“. Ir mes vėl jam išspardome užpakalį.

Tačiau jis niekada nesustoja. Tai buvo neįtikėtina. Taip kiekvieną dieną jis treniravosi, pralaimėjo, kol galiausiai, po keleto mėnesių, jis pirmą kartą laimėjo. Jeigu jūs jam mestumėte iššūkį: „Kobe, galiu lažintis, kad nesugebėtum penkis kartus pataikyti išmesdamas kamuolį iš rankų ir šokinėjantį spirdamas į krepšį nuo vidurio linijos“. Tas šunsnukis kiekvieną dieną praktikuotųsi tol, kol jam pavyktų tai padaryti. Ir tai vienas aspektas, kurio žmonės nesupranta, kalbėdami apie čempionus – tai nugalėtojų mentalitetas. Kobes pasišventimas krepšiniui buvo nerealus.

Kai žmonės verkia, kad Kobe rėkia ant savo komandos draugų per treniruotes arba svarsto, ar LeBronas yra geriausias draugas su savo bendraklubiais, aš tiesiog negaliu to pakęsti. Jūs žinote, kiek kartų man teko kalbėtis su Philu Jacksonu per visą laiką, kol aš rungtyniavau „Lakers“? Vieną. Aš sėdėjau masažisto kambaryje ir Philas sėdėjo priešais mane.

„Kas nutiko tarp tavęs ir Danny Ainge‘o Fynikse“, – jis manęs paklausė.

„Man jis nepatiko. Taigi tiesiog mečiau į jį rankšluostį. Žinau, kad taip nederėjo elgtis“, – atsakiau.

„Aišku“, – leptelėjo Philas.

Ir tai buvo viskas. Mes kartu laimėjome tris titulus.“

Jacksonas

Apie Rudy Tomjanovičių:

„Su Rudy T sutarėme visiškai kitaip. Jis suprato, kad net ir būdamas treneriu, kartais mato mažiau nei mes, sėdėdami ant atsarginių žaidėjų suolelio. Mes galėjome girdėti ir matyti dalykus aikštelėje, kurių jis negalėjo matyti. Pirmas jo klausimas būdavo: „Kas ten vyksta?“ Jis paklausdavo, kokius derinius norėtume pildyti ir leisdavo mums jaustis patogiai.

Jeigu išpildydavome derinį sėkmingai, T liepdavo jį pildyti dar kartą. Philas – ne taip dažnai. Taip pat ir Popas. Abu šie strategai buvo puikūs, tačiau man asmeniškai geriausias treneris NBA buvo T. Žinau, kad čempionų titulais jis neprilygsta minėtiems treneriams, tačiau manau, kad kartais žmonės pervertina iškovotus žiedus.“

Olajuwonas

Apie esminį pokalbį su Hakeemu Olajuwonu:

„Antrųjų rungtynių sezone nepralaimėjome iki Kalėdų. Tada patyrėme nesėkmę prieš „Nuggets“. Kalėdiniame vakarėlyje prie manęs priėjo Hakeemas. Be jokios reakcijos. Jis man pirštu parodė sekti paskui jį: „Robertai, einam su manimi sekundei.“

Mintyse sakau: „Šūdas Hakeemai, taigi lauke šalta. Ką jau tokio svarbaus galime aptarti? Mes juk laimėjome 22 rungtynes ir pralaimėjome tik dukart.“ Tačiau aš, žinoma, sutikau.

Išėjome į lauką, jis pažvelgė man į akis ir sako: „Ar tau rūpi, kai mes laimime arba pralaimime?“

Aš jam atsakiau: „Žmogau, tu tikriausiai to nesuprasi, tačiau man tai rūpi labiau nei bet kam kitam šioje komandoje. Nekenčiu pralaimėti.“

„Bet tu nerodai jokių emocijų, Robertai“, – rėžė Hakeemas.

Tai buvo vienas esminių momentų mano karjeroje. Mane sudirbo mano idealas.

„Na, bet tu taip pat nerodai jokių emocijų!“, – atsakiau.

Du suaugę vyrai stovi ir kalba apie savo emocijas. Niekada nepamiršiu staiga pokštelėjusios šypsenos ir skardaus juoko.

„Geras pastebėjimas, – jis pasakė. – Einam į vidų.“

Nuo tos dienos mes tapome puikiais draugas. Galėjau jį aprėkti, kai matydavau, kad jis nesistengia. Niekas kitas to negalėjo daryti. Tačiau aš jį supratau. Jis buvo vienas tų vyrukų, kuris galėdavo tau mesti iššūkį, net kai tu esi pačioje viršūnėje. To daugelis krepšinio sirgalių nesupranta. Kai komanda laimi čempionų titulą, visi galvoja, kad viskas yra idealu – visi vyrukai yra geriausi draugai, o treneris – genijus. Tačiau realybė kartais būna kur kas labiau komplikuota.“

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra