Rinktinė pristatė savo ateities veidą (25)

Dvejos paskutinės 2019 metų Pasaulio taurės atrankos rungtynės tapo įžanga į tai, ką matysime artimiausią penkmetį, bent jau iki Paryžiaus olimpinių žaidynių 2024-aisiais, o gal net ir iki Los Andželo olimpiados 2028-aisiais.

Lietuvos vyrų rinktinė jau labai greitai turės geriausią priekinę liniją Europoje, vos tik nuo scenos nužengs Pau Gasolis. Kaip kad Ispanija titulus šlavėsi vedama dviejų vunderkindų brolių, taip ir Lietuva netrukus dominuos Europos, Pasaulio čempionatų ir olimpinių žaidynių baudos aikštelėse, vedama Domanto Sabonio ir Jono Valančiūno.

Didysis Lietuvos rinktinės tandemas dar neparodė viso potencialo, tačiau susitikimuose su Lenkija ir Vengrija pademonstravo pakankamai, jog pakurstytų viziją apie tai, kaip atrodys Lietuvos rinktinės žaidimas 2019-ųjų pasaulio čempionate.

Ten dar reikia patekti, tačiau pirmajame etape išspaustas maksimumas – laimėti visi šeši susitikimai, kas gerokai palengvino užduotį antrajame etape. Beliko laimėti dvejas rungtynes iš šešių (prieš Italiją, Kroatiją arba Olandiją) ir vieta planetos pirmenybėse bus garantuota.

Pirmąjį atrankos etapą Lietuvos rinktinė pabaigė ne tik užtikrintai nugalėdama lenkus (79:61) ir vengrus (73:50), bet ir pademonstruodama, kaip atrodys žaidimas su ateities geriausia priekine linija Senajame žemyne.

Dominuojanti ketveriukė

Tiems, kas šį sezoną stebėjo Toronto „Raptors“ kovas Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA), dalykai, kuriuos J.Valančiūnas demonstravo prieš lenkus ir vengrus, nebuvo naujiena.

Jau ketvirtoje atakoje rungtynėse su vengrais, J.Valančiūnas, statydamas užtvarą, atšoko prie tritaškio linijos, priėmė kamuolį ir drąsiai švystelėjo krepšio link. Metimas buvo netiklus, o ir ganėtinai skubotas, tačiau tai buvo iliustracija to, kur link progresuoja uteniškio žaidimas.

J.Valančiūnas pastaraisiais sezonais siekia praplėsti savo puolimo arsenalą, įtraukdamas metimus iš vidutinio bei tolimojo nuotolio. Tam jis visada turėjo galimybių, nes nuo pat paauglystės pasižymėjo ganėtinai minkštu metimu ir geru kamuolio pojūčiu.

Bandymas parodė, ko galime tikėtis artimiausiais metais. 2017–2018 m. sezone NBA J.Valančiūnas išmetė 74 tritaškius, iš kurių realizavo net 30 (41 proc. taiklumas). Galima neabejoti, kad kitą sezoną tų tolimų metimų bus dar daugiau. Jų bus daugiau ir artimiausiomis vasaromis rinktinėje.

Kai J.Valančiūnas nugludins šį žaidimo elementą, sustabdyti jį bus dar sunkiau. „Centras“ išliks ne tik sunkiai sustabdoma jėga baudos aikštelėje, tačiau sukurs papildomų pasirinkimų rinktinės puolimui, išvedant J.Valančiūną metimui pikenpopais.

Ne mažiau svarbu tai, jog žvelgiant į ateitį, J.Valančiūno ir D.Sabonio gebėjimai mesti palengvintų Lietuvos rinktinės žaidimą. Stebint dvikovas su lenkais ir vengrais, galima buvo pastebėti, jog kartais dviems rinktinės bokštams išsitekti vienoje baudos aikštelėje būdavo per ankšta. Įsivyrauja stagnacija, apie kurią po dvikovos su vengrais užsiminė ir Dainius Adomaitis.

„Turbūt mes šitą vis galėsime kartoti. Turime persvarą „trečioje“ ir „penktoje“ pozicijoje, stengiamės tai išnaudoti. Aišku, žaidimas gal nėra toks dinaminis, jis truputį klampesnis, ypač žaidžiant su tokia komanda kaip Vengrija, kuri stengėsi mus į tokį krepšinį įvelti“, – apie pranašumus ir savotišką auką kalbėjo D.Adomaitis.

Reikia pastebėti, jog J.Valančiūno arsenale progresuoja ne tik metimas. Jei prisiminsime, kaip aukštaūgis atrodė 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadoje, dabar jis mobilesnis ir sumanesnis.

2017 m. Europos čempionato aštuntfinalyje su graikais Dainius Adomaitis nenorėjo rizikuoti, įpareigojant J.Valančiūną gintis stepautais tada, kai įsimėtė Kostas Sloukas. Prabėgus metams, dvikovoje su vengrais, aukštaūgis stepautavo ir tą darė patenkinamai.

Abejuose susitikimuose J.Valančiūnui kartais pritrūkdavo ramybės ir šalto proto, galbūt persistengiant mėginant pateisinti didžiulius lūkesčius, bet žaidimo skaitymo ir sprendimų priėmimo kategorijose progresas matomas.

J.Valančiūnas tik sykį forsavo prie dvigubą gynybą. Kitais atvejais jis buvo žmogus, kuris gynybai uždavė neišsprendžiamą mįslę. Vienas prieš vieną neapsiginsi, o sudvigubinus, J.Valančiūnas dažnai be nereikalingų pauzių siųsdavo kamuolį atgal į periemetrą, kur tereikėdavo išnaudoti kiekybinę persvarą.

J.Valančiūnas subrendo kaip žaidėjas. Be to, jis vis dar progresuoja, o jo žaidimas taps dar sklandesnis. Svarbiausia, kad uteniškis išmoktų sklandžiai persijungti rėžimus iš pagalbinio „Raptors“ komandoje į komandos lyderio rinktinėje. Galbūt šį kartą tam laiko buvo per mažai – nepilna savaitė treniruočių ir dvejos viena kitą sekusios rungtynės.

Jeigu J.Valančiūnas perdega, kaip kad nutiko antrajame rungtynių su vengrais kėlinyje, jį labai solidžiai gali pakeisti Artūras Gudaitis. Persikėlęs į Milano „AX Armani“ 25-erių klaipėdietis tapo labai solidžiu „centru“.

Kaip ir J.Valančiūnas, jis yra mirtinai pavojingas, jei kamuolį priima per metro spindulį nuo krepšio. Be to, A.Gudaitis, panašu, gerina įgūdžius žaisti nugara į krepšį. Fizine jėga visada išsiskyręs aukštaūgis į savo puolimo arsenalą įtraukė metimą atšokus, pasisukus per dešinį petį.

Be to, A.Gudaitis, panašu, daro progresą tobulindamas savo kojų darbą. Aukštaūgis ne kartą solidžiai gynėsi prieš pikenrolus, o kelis sykius sėkmingai sustabdė vengrų „mažiukus“, kai perėmė jų globą išsikeitus ginamaisiais.

Svarbiausia, jog kaip ir J.Valančiūnas, A.Gudaitis dar progresuoja. Ir pastaruoju metu tai daro išties sparčiai. Labai svarbu tai, jog aukštaūgis rado tinkamą komandą. Atstovaudamas „AX Armani“ jis turi galimybę tobulėti žaidžiant daug minučių Eurolygoje.

Sunkiųjų kraštų linija – dar įdomesnė. D.Sabonis ir Mindaugas Kuzminskas yra visiškai skirtingi „ketvirtieji numeriai“, kurie vienas kita puikiai papildo.

D.Sabonis yra unikalus jėgos ir mobilumo darinys. 22-ejų aukštaūgio žaidimo kreivė kyla nepaprastai sparčiai. Jei 2016-ųjų Londono olimpiadoje jis dar neretai atrodė nerandantis sau vietos ir nežinantis, kur yra stipriausias, tai dvikovose su lenkais ir vengrais D.Sabonis atrodė kaip patyręs veteranas, užtikrintai priimdamas sprendimus ir išnaudodamas savo privalumus.

Sezonas Indianos „Pacers“ komandoje leido D.Saboniui atskleisti kūrėjo potencialą. Turtinga tėvo genų palete apdovanotas aukštaūgis išsiskiria žaidimo intelektu ir gebėjimu priimti sprendimus. Kartu nepamainomi ir perdavimo įgūdžiai, kuriais jau dabar D.Sabonis matomas net ir NBA kontekste.

Rungtynėse su vengrais aukštaūgis atliko 3 rezultatyvius perdavimus, o jų galėjo būti ir bent 2–3 daugiau, jei progas būtų išnaudoję komandos draugai. Pavyzdžiui, Rokas Giedraitis būtų pataikęs iš toli, kai jam kamuolį atmetė sudvigubintas D.Sabonis.

Energija ir motoras yra dalykai, kuriais D.Saboniui dažnai nėra lygių aikštėje. Tiek lenkų, tiek vengrų „ketvirtieji numeriai“ kartais atrodė bejėgiškai, mėgindami atsitverti įspūdingai dėl pozicijos kovojantį lietuvį. Per abejas rungtynes D.Sabonis atkovojo 6 kamuolius puolime.

Lyg to būtų maža, jis dar ir aktyvus atviroje erdvėje. Užtenka prisiminti situaciją, kai rungtynėse su vengrais D.Sabonis prie varžovų krepšio atsidūrė pirmasis, tvirtai užsiėmė poziciją, o Mantas Kalnietis atliko sudėtingą, bet tikslų perdavimą per tris ketvirtadalius aikštės.

D.Sabonis tik sykį pademonstravo metimo galimybes, kai mače su vengrais užtikrintai pasižymėjo iš vidutinio nuotolio. Jis vis dar nėra patikimas metikas ir tą puikiai mato D.Adomaitis. Šioje rinktinėje jis išnaudojamas kitaip – ten, kur yra stipriausias.

Šiuolaikiniame krepšinyje, kuriame „ketvirtieji numeriai“ dažnai yra smulkaus sudėjimo, D.Sabonis yra nepamainomas ginklas arti krepšio, per kurį galima organizuoti komandos žaidimą. Mačas su lenkais tą ir parodė. D.Sabonis buvo rezultatyviausias Lietuvos rinktinės žaidėjas, surinkęs 17 taškų.

Savo ruožtu, M.Kuzminskas į žaidimą įneša visiškai kitokių spalvų. Tai naujos kartos aikštelę išplečiantis „ketvirtasis nuomeris“ ir su juo aikštėje rinktinė žaidžia kitaip nei su D.Saboniu.

M.Kuzminskas karjerą pradėjo kaip lengvasis kraštas ir šioje pozicijoje praleido didžiąją ankstyvos karjeros dalį. Veikiausiai lengvojo krašto vaidmuo jam yra parankiausias, tačiau šiuolaikiniame krepšinyje jis pavojingiausias kaip sunkusis kraštas.

Kai M.Kuzminskas pakeitė D.Sabonį, rinktinė pradėjo bėgti. Tą pamatėme dvikovoje su lenkais, kai M.Kuzminskas atsidūrė kelių paeiliui kontratakų smaigalyje. Jis dažnai pranoksta savo tiesioginius oponentus greičiu, o taip pat geba įžaisti kamuolį nuo kranto iki kranto.

M.Kuzminskas šiame atrankos „lange“ iš toli nepataikė, tačiau visi žino, jog puolėjas geba išplėsti aikštelę, kas automatiškai atveria daugiau erdvių operuoti vidurio puolėjams. Jei D.Sabonį D.Adomaitis laikydavo arčiau krepšio, tai aikštelėje esant M.Kuzminskui, rinktinė žaisdavo plačiai – keturiais žaidėjais perimetre ir vienu baudos aikštelėje.

Pastarosiose atrankos etapo rungtynėse M.Kuzminskas nebuvo labai pastebimas, tačiau jo galimybėmis abejoti neverta. Užtenka prisiminti praėjusį Europos čempionatą, kuriame puolėjas fiksavo 15,3 taško, 4,3 atkovoto kamuolio ir 1,5 rezultatyvaus perdavimo vidurkius.

Universali „ketvirtųjų numerių“ grandis leidžia Lietuvos rinktinei žaisti skirtingą krepšinį. Rungtynės su lenkais ir vengrais tuo leido tvirtai įsitikinti.

Valančiūnas

Įvairovė puolime

Nors D.Adomaitis visada pasižymėjo kaip specialistas, puolimą mėgstantis organizuoti per gynėjus, dirbant su Lietuvos rinktine jam teko prisitaikyti ir praplėsti savo žinių arsenalą.

Rezultatas, kurį galima buvo išvysti pastaruosiuose atrankos mačuose, leidžia daryti išvadą, jog treneris stengiasi vengti stagnacijos ir turimus privalumus išnaudoti kūrybingai.

Verta išskirti įvairovę, kuria ši rinktinė pasižymi, išvesdama aukštaūgius arti krepšio. Žaidžiamos situacijos, kurios labai skirtingos ir sukuriančios skirtingus gynybinius galvosūkius oponentams.

Matome vieną iš pagrindinių derinių, sukurtų išvesti J.Valančiūną žaidimui nugara į krepšį. M.Grigonis stato skersą užtvarą J.Valančiūnui, taip siekiant atplėšti nuo jo Maciejų Lampe, jog aukštaūgis poziciją po krepšiu užsiimtų kuo arčiau krepšio. Ši situacija gali išprovokuoti susikeitimą ginamaisiais, kas būtų tik dar didesnis laimėjimas Lietuvos rinktinei.

Lenkams net ir nesusikeitus J.Valančiūnas kamuolį priėmė pakankamai žemai, sutraukė dvigubą gynybą ir surado laisvą Adą Juškevičių.

Teisingą sprendimą priėmė M.Grigonis, kuris užuot atšokęs prie tritaškio linijos į kampą, pasiliko po krepšiu, kad prisitrauktų prie savęs A.Juškevičiaus gynėją.

Svarbus elementas ir M.Kuzminsko užtvara Lukui Lekavičiui be kamuolio, okupavusi L.Lekavičiaus gynėją, jog šis negalėtų laiku surotuoti prie A.Juškevičiaus.

Panaši situacija, tik šį kartą tikslas įvesti kamuolį ne žaidimui nugara į krepšį, o tiesiog kuo arčiau krepšio. Įdomus momentas tas, jog nugarinę užtvarą D.Saboniui stato įžaidėjas (šiuo atveju L.Lekavičius). Paprastai, besiginančios komandos nėra linkusios atlikti susikeitimus tarp „pirmojo“ ir „ketvirtojo“ numerių, kai pastarąją poziciją užima toks arti krepšio pavojingas žaidėjas kaip D.Sabonis.

Susikeitimas neįvyko, Lukašas Košarekas nepasaugojo perdavimo D.Saboniui ir rezultate jis priėmė kamuolį idealioje padėtyje pelnyti taškus. Šis derinys gali būti žaidžiamas tiek D.Saboniui, tiek ir J.Valančiūnui.

Trečiojo tipo užtvara, kuria Lietuvos rinktinė siekia sukurti galimybes aukštaūgiams žaisti nugara į krepšį – kryžminė. Matome, kaip Renaldas Seibutis bando užtverti D.Sabonį prižiūrintį Aaroną Celą. Šį kartą lenkui pavyko sėkmingai išsivaduoti ir apibėgti aukštaūgį iš priekio, taip neleidžiant M.Kalniečiui atlikti patogaus perdavimo.

Ką daro Lietuvos rinktinė? Reaguoja, žaisdama pikenrolą, tuo pačiu perstumiant J.Valančiūną į stipriąją pusę, kas sukuria vadinamą puslankio situaciją. Apie ją daugiau – kitame pavyzdyje.

Puslankio elementas pikenroluose – dar vienas išskirtinis šios rinktinės bruožas. Taip D.Adomaitis išnaudoja D.Sabonį, kai šis yra aikštėje sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje.

Matome M.Kalniečio ir J.Valančiūno pikenrolo užuomazgas, kurių metu J.Mačiulis išvalo silpnąją pusę, jog lenkams būtų sunkiau organizuoti pagalbos veiksmus. D.Sabonis užima poziciją ant stipriosios pusės „ūselio“.

Susidaro situacija, kai D.Sabonį prižiūrintis žaidėjas turi priimti labai sudėtingą sprendimą. Likti prie patogiame taške kamuolio laukiančio aukštaūgio ar padėti M.Lampe stabdyti J.Valančiūno įkirtimą. Akimirkos dvejonių pakako, jog J.Valančiūnas įkirstų visiškai laisvas ir įkrautų iš viršaus po puikaus M.Kalniečio perdavimo.

Jeigu A.Celas būtų pasislinkęs stabdyti J.Valančiūną, M.Kalnietis būtų įkišęs kamuolį D.Saboniui ir šis galėtų užbaigti visiškai nedengiamas.

Tai yra senosios krepšinio mokyklos idėja, kuri labai veiksminga žaidžiant dviem dideliais aukštaūgiais, nekeliančiais rimtos grėsmės prie tritaškio linijos. Būtent taip žaidžia ir Lietuvos rinktinė, kai D.Sabonis sudaro tandemą su J.Valančiūnu arba A.Gudaičiu.

Kai D.Sabonį keičia M.Kuzminskas, rinktinė žaidžia kitaip. Mobilesnis ir tolimais metimais krepšiui grasinantis puolėjas panaudojamas pikenpopais.

Matome situaciją, kai M.Kuzminskas su M.Kalniečiu žaidžia pikenpopą, o lenkai keičiasi ginamaisiais, ką darė didžiąją rungtynių dalį tokiose situacijose. Atsidūręs prieš žemesnį varžovą M.Kuzminskas gali gerai žaisti nugara į krepšį ir reikalauja papildomo dėmesio. M.Lampe pasislenka dvigubinti gynybą, o M.Ponitka perima po krepšiu įkirtusį A.Gudaitį. Kampe laisvas lieka A.Juškevičius.

Dvikovoje su lenkais M.Kuzminskas gerai skaitė tokias situacijas, laiku atlikdavo perdavimus, kurie leisdavo įžaisti kiekybinį pranašumą. Matome, kaip M.Kuzminskas numeta kamuolį J.Mačiuliui, o šis – A.Juškevičiui. Trys taškai.

Jei su D.Saboniu Lietuvos rinktinė žaidžia puslankio elementą pikenroluose, tai aikštėje esant M.Kuzminskui, stengiamasi aikštelę išplėsti. Matome, kaip M.Kuzminskas užima tašką prie tritaškio linijos ir suteikia daug erdvės manevruoti L.Lekavičiui.

M.Kuzminską prižiūrėjęs Tomašas Gielo šioje situacijoje galėjo padėti labiau, bet nusprendė likti prie M.Kuzminsko ir L.Lekavičius įgijo patogų metimą iš vidutinio nuotolio.

Jei M.Kuzminsko vietoje būtų D.Sabonis, tikėtina, kad jį prižiūrėjęs lenkas būtų agresyviau padėjęs, kas turbūt priverstų L.Lekavičių nutraukti pikenrolą ir atsikratyti kamuoliu. Tas kamuolys turbūt būtų perduotas D.Saboniui, kuris nėra toks patikimas metikas kaip M.Kuzminskas.

Pavyzdys, ką Lietuvos rinktinė įgyja, kai sunkiuoju kraštu žaidžia M.Kuzminskas. Sugriebęs kamuolį jis pats gali jį įžaisti ir taip inicijuoti kontrataką. Keturi prieš du ir laisvas A.Juškevičiaus metimas, vainikuotas tritaškiu.

Tai – tik keli pavyzdžiai, kaip Lietuvos rinktinė išnaudoja savo privalumus priekinėje linijoje. Dvikovos su lenkais ir vengrais leido įsitikinti – žaidžiama kūrybingai, stengiamasi vengti nuspėjamumo, kas palengvintų darbą gynybai.

Ši priekinė linija, neabejotinai, bus varomoji Lietuvos rinktinės grandis artimiausius mažiausiai penketą metų. Nepamirškime, jog savo paslaugas pasiūlyti gali ir Donatas Motiejūnas, kuris tikriausiai dar kažkada apsivilks rinktinės marškinėlius.

Labai svarbu ir tai, kad Lietuvos rinktinė visada pasižymėjo žaidėjų, gebančių priimti teisingus sprendimus gausa. Šioje komandoje atlikti savalaikius ir tikslius perdavimus galėjo visi šeši pagrindiniai perimetro žaidėjai – nuo M.Kalniečio ir J.Mačiulio.

Bent jau artimiausioje ateityje nebus pagrindo pernelyg nerimauti dėl įžaidėjo pozicijos, kurioje M.Kalniečio ir L.Lekavičiaus tandemas atrodo itin gerai. Nė vienas jų nėra elitinis įžaidėjas Europos mastu, tačiau abu labai solidūs ir skirtingi.

Labai įdomu bus stebėti M.Grigonio progresą. Tai kraštas, kuris gali tapti tuo antruoju kūrėju prie įžaidėjo. Jei 24-erių gynėjas ir toliau progresuos taip sparčiai, jis neabejotinai, bus viena svarbiausių ateities Lietuvos rinktinės grandžių.

Vienaip ar kitaip, perspektyvos atrodo šviesios. Dabar belieka užbaigti pradėtą darbą ir užtikrintai žengti į 2019 m. planetos pirmenybes.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra