Rinktinė, kokios nematėme septynerius metus (27)

Kai dvikovos su Lenkija ketvirtajame kėlinyje Eimantas Bendžius vienu žingsniu paliko savo varžovą už nugaros, žaibiškai prasiveržė palei galinę liniją ir efektingai sudrebino krepšį dėjimu, nejučia galima buvo prisiminti panašius Mindaugo Kuzminsko reidus praėjusiame Europos čempionate, o gal net ir Lino Kleizos slalomus 2010 metų Pasaulio pirmenybėse Turkijoje.

Būtent toji rinktinė išsiskyrė energija ir greičiu, kuria pasižymėjo ir ši komanda. Ji 2019 m. Pasaulio taurės varžybų atrankai turėjo pasiruošti tarsi paskutinei minutei viską atidėliojantis studentas, tačiau tai nesutrukdė pademonstruoti krepšinio, kokio jau senokai nematėme.

Prištinoje ir Klaipėdoje užtikrintai Kosovo ir Lenkijos krepšininkus nugalėjusi Lietuvos rinktinė parodė žaidimą, paremtą darniu kamuolio judėjimu, greičiu, plačiu išsidėstymu ir mobilia gynyba – tokie buvo šios komandos skiriamieji bruožai.

Tie bruožai pastebimai skyrėsi nuo Lietuvos rinktinės, kuri pastaruosius septynerius metus žaidė Europos ir Pasaulio čempionatuose bei dvejose Olimpinėse žaidynėse. Pagrindinė to priežastis – žaidimas be išreikšto lyderio, pavojingu „ant ūselio“. Toks Lietuvos rinktinės lyderis šioje eroje yra Jonas Valančiūnas.

Nei dvikovoje su Kosovu, nei mače su Lenkija žaidimas nugara į krepšį nebuvo pagrindinis Lietuvos rinktinės elementas puolime. Dėl to kamuolys labai retai užsistovėdavo vieno žaidėjo rankose. Tiesa ta, kad paprastai, komandos, kurios kartu praleidžia tiek mažai laiko, kamuoliu nesidalina taip sklandžiai.

Šie žaidėjai negailėjo kamuolio vieni kitiems. Užtenka prisiminti Gedimino Oreliko nuostabų „saldainiuką“ Evaldui Kairiui ketvirtajame dvikovos su lenkais kėlinyje ar epizodą, kai kamuolį po krepšiu priėmęs Vaidas Čepukaitis staigiai sureagavo į dvigubą gynybą, pamatė įkirtusį E.Bendžių ir padėjo jam kamuolį tarsi ant lėkštutės.

Mače su Kosovu atlikti 26 rezultatyvūs perdavimai rodė įspūdingą komandinę darną antroje mačo dalyje. Nors dvikovoje su lenkais rezultatyvių perdavimų buvo mažiau (15), geriausiomis atkarpomis kamuolys iš rankų į rankas sklaidėsi be jokių nereikalingų stabtelėjimų.

Tam, kad kamuolys judėtų, būtini prasiveržimai. Abiejuose mačuose varžovų gynybą labai energingai plėšė Arnas Butkevičius, agresiją demonstravo ir Deividas Gailius, ir Mindaugas Girdžiūnas. Palikdavę savo tiesioginius oponentus už nugarų, jie inicijuodavo gynybines rotacijas, kas automatiškai atlaisvindavo erdves metikams.

Tokiems, kaip E.Bendžius ar G.Orelikas – dviems labiausiai ieškomiems žmonėms šios rinktinės puolime. Mobilūs naujosios kartos sunkieji kraštai geriausiai iliustruoja šios komandos puolimo veidą – platus išsidėstymas ir agresyvus žaidimas per perimetrą. Per abu susitikimus G.Orelikas susmeigė 5 iš 10 tritaškių, o E.Bendžius, net ir nedemonstruodamas idealaus taiklumo (2 iš 8 tolimi metimai), staigiais reidais bausdavo kur kas lėtesnius tiesioginius oponentus.

NUOTRAUKOS: Pasaulio taurės atranka: Lietuva – Lenkija (60 nuotraukų)

DAUGIAU >

Kai ketvirtajame kėlinyje G.Orelikas po atkovoto kamuolio pasileido į kontrataką ir jau rengėsi užbaigti nuo kranto iki kranto, netrukus Dainiui Adomaičiui teko stabdyti savo vieną lyderių. Tuo metu rinktinė turėjo solidų pranašumą ir avantiūroms jokio reikalo nebuvo.

Tačiau šiai Lietuvos rinktinei toks vėjavaikiškas kontratakavimas nebuvo kažkokia vienkartinė avantiūra. Tiesa ta, kad šioje komandoje buvo eilė bėgti mėgstančių žaidėjų. Turbūt vienintelis Kšištofas Lavrinovičius yra labiau pozicinio žaidimo šalininkas. Visi kiti, o svarbiausia, puolėjų grandis, kurioje įgūdžiais inicijuoti kontratakas visada garsėjo A.Butkevičius, D.Gailius ar G.Orelikas, mėgsta žaisti greitą krepšinį.

Mače su Kosovu kontratakomis buvo surinkta net 18 taškų – tiek jau senokai jokia Lietuvos rinktinė nebuvo sumetusi oficialiose rungtynėse. Kaip ir 2010-ųjų rinktinė, taip ir ši buvo tiesiog sutverta bėgti ir tuo potencialu mes galėjome įsitikinti.

Tačiau svarbiausia, neįtikėtina disciplina gynyboje, kurią vos per keturias dienas spėjo įskiepyti Dainius Adomaitis. Taip, pirmoje susitikimo dalyje su Kosovu buvo problemų, tačiau dauguma jų dėl individualios gynybos vienas prieš vieną, o ne komandinių veiksmų. Mače su lenkais Lietuvos rinktinės „stepautai“ bei protingi susikeitimai ginamaisiais visiškai išmušė svečius iš vėžių. Iškalbingai atrodo Kosovo ir Lenkijos rinktinių pataikymo procentas – atitinkamai 39 ir 29 proc. „iš žaidimo“.

Tikėtina, kad labai panašią į šią Lietuvos rinktinę nuo 2010-ųjų pamatysime ir vasarį, kai atranka prasitęs dviem rungtynėmis per keturias dienas su Vengrija ir Kosovu. Tikriausiai ir vėl išvysime tą vėjavaikišką krepšinį, kuris trumpam sugrąžino į 2010-uosius.

NUOTRAUKOS: Pasaulio taurės atranka: Kosovas – Lietuva (20 nuotraukų)

DAUGIAU >

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra