„Nevėžio“ legionierius J.Crawfordas: JAV galvoji, kad viskas turi būti vienaip, bet Europoje pamatai, jog viskas yra visiškai kitaip (1) interviu

26-erių metų amžiaus „Nevėžio“ ekipos aukštaūgis Joshua Crawfordas prie komandos prisijungė tik gruodžio mėnesio gale. Kalėdas atšventęs su mama Kalifornijoje, 211 cm ūgio, 110 kg svorio legionierius atvyko į Lietuvą ir stojo ginti „Nevėžio“ garbę.

„Man krepšinis – visas gyvenimas. Mano gyvenimo būdas. Kai tarp sezonų turiu keletą laisvų mėnesių, aš tiesiog nebežinau, ką veikti. Tarsi negaliu rasti sau vietos“, – pasakoja diplomuotas kriminologas ir Fizinio lavinimo mokslo specialistas.

Profesionalo karjera prasidėjo Ispanijoje

– Joshua, klausiu tradiciškai – kada pradėjai žaisti krepšinį?

– Žaidžiau jau nuo vaikystės, bet rimtai treniruotis pradėjau gan vėlokai: buvau maždaug 15 metų, žaidžiau mokyklos kieme, mane pamatė treneris ir pakvietė į komandą. Jau tada buvau aukštas, gal kokių 193 cm ūgio.

Pamilau krepšinį. Žaisti struktūrizuotą sportą – įsipareigojimas. Bet aš jau nuo pradžios mylėjau krepšinį ir supratau, kad būtent tai aš noriu daryti visą savo gyvenimą.

Rungtyniavau mokykloje, po to – universitete. Profesionaliai rungtyniauti pirmą kartą išvykau į Ispaniją, 2010 metais.

– Ir kaip tau pasirodė tie pirmieji metai šiapus Atlanto?

– Oi... Tiesiogine to žodžio prasme, „nunešė man stogą“. Užaugi Amerikoje ir galvoji, kad viskas yra ir gali būti tik vienaip. Tada atvažiuoji į Europą ir pamatai, kad viskas gali būti visiškai kitaip. Tai, ką žmonės valgo, kaip elgiasi vienas su kitu. Kiekviena šalis skirtinga, visas pasaulis labai įvairus, to tu nežinai augdamas Amerikoje. Patyriau didelį kultūrinį šoką.

Ispanijoje kartą su draugu nuėjome į „McDonalds“ restoraną. Nusipirkome maisto, atsisėdome prie staliuko. Prie mūsų priėjo nepažįstami žmonės, nors aplink buvo pilna tuščių staliukų, atsisėdo būtent prie mūsiškio ir pradėjo su mumis kalbėtis. Europoje žmonės vienas kitam mandagesni ir draugiškesni, negu Amerikoje.

Ispanijoje buvo sudėtinga dėl to, kad ten niekas nekalbėjo angliškai. Lietuvoje visi kalba angliškai – treneriai, komandos draugai, sirgaliai.

– Sakyk, kaip Amerikoje žiūrima į lietuvius ir kitus europiečius?

– Įdomu tai, kad Amerikoje mes neskirstome – jūs lietuviai, vokiečiai ar prancūzai. Mums žmogus arba amerikietis, arba europietis. Jeigu tavo pavardė keista – vadinasi, esi europietis.

Aš ilgą laiką nežinojau, kad Arvydas Sabonis yra lietuvis. Man jis buvo europietis. Kai neseniai sužinojau, kad jis yra iš Lietuvos, labai nustebau.

Rungtyniauti Lietuvoje – garbė

– Joshua, kai pirmą kartą išvydau tave – nustėrau: veido bruožais, plaukų spalva primeni lietuvį. Ar dažnai Lietuvoje su tavimi žmonės bando bendrauti lietuviškai?

– Netgi labai! Prieina ir sako man kažką, o aš nė velnio nesuprantu. Dar nesu buvęs tokioje šalyje, kurioje mane laikytų vietiniu – tik Lietuvoje. Tai, kad čia mane laiko vietiniu, labai daug juoko kelia mano amrikiečiams komandos draugams.

– Gruodį gavai pasiūlymą atvykti į „Nevėžio“ gretas. Ar greitai apsisprendei?

– Prieš tai rungtyniavau Slovakijoje savaitę. Lyga buvo labai prasta, nenorėjau būti jos dalimi. Tarp krepšininkų žinoma, kad čia, Lietuvoje, rungtyniauti yra garbė. Jūs turite gilią krepšinio tradiciją. Pirma ir pagrindinė priežastis, kodėl nedvejodamas sutikau – LKL yra labai stipri krepšinio lyga. Nusprendžiau atvykti.

Sprendimas nebuvo sudėtingas, ilgai nesvarsčiau. Norėjau žaisti LKL, su stipriais, pajėgiais žaidėjais, kaip aš sakau – „Big boys“. Viskas, ką čia darai aikštelėje, yra labai gerbiama, nes žaidi prieš gerokai stipresnes komandas, pajėgius varžovus.

– Kaip jauteisi atvykęs?

– Buvo labai šalta, visur daug sniego. Jaučiausi kaip Rusijoje.

– O kalbant apie komandą? Kokie buvo pirmieji įspūdžiai?

– Stebėjau savo komandą ir nesupratau, kaip mes galime būti dešimtojoje vietoje, juk turime tiek talento!

– Pasirašei sutartį dviems sezonams. Ko dar galime tikėtis iš „Nevėžio“ šiame sezone ir kokios perspektyvos ateinančiam sezonui?

– Dabar mūsų užduotis – neiškristi į žemesnę lygą. O kitame sezone mes turime gerus šansus atsiplėšti nuo turnyrinės lentelės dugno. Tai yra iššūkis – ateiti į komandą, kuriai prasčiau sekasi, ir pakelti ją į kur kas aukštesnes pozicijas. Ši komanda tikrai turi potencialo ir yra ambicinga. Vaikinai užsivedę, nori pagerinti situaciją. Aš jais pasitikiu ir noriu būti šios komandos dalimi.

Pateko į NBA stovyklą

– Joshua, esi žaidęs Ispanijoje, Dominikos Respublikoje, Izraelyje, Belgijoje, Slovakijoje. O ar teko prisiliesti ir prie saldžiosios svajonės – NBA? – Buvau pakvietas treniruotis į NBA stovyklą, tačiau likau nepastebėtas. Kad jau buvau pakviestas, buvo didelis mano gyvenimo įvykis. Jie ten nekviečia bet ko. Buvo labai įdomu. Stovyklos dėka dabar žinau, kur esu, ir kaip toli turiu nueiti, kad ten patekčiau. Svajoju patekti į NBA, rungtyniauti už Los Andželo „Lakers“.

– Kokia buvo įdomiausia krepšinio patirtis tavo karjeroje?

– Vasaros turnės čempionatas Tunise, 2014-aisiais. Tai buvo labai keista ir įdomi patirtis, viskas chaotiška, jokios organizacijos. Afrikoje jie turi savo taisykles, krepšinio sezonai organizuojami visai kitu tvarkaraščiu, negu Europoje ar Amerikoje.

– Kiek taškų daugiausiai esi surinkęs vieneriose rungtynėse?

– Dominikos Respublikoje esu įmetęs 36, Ispanijoje – 30 taškų per vieną mačą. Komandos draugai šiose rungtynėse ieškojo manęs aikštelėje ir norėjo, kad mesčiau. Krepšinyje tu priklausai nuo kitų žmonių, jie turi tavimi labai pasitikėti, kad tau perduotų kamuolį ir leistų tau mesti. Aišku, gali eiti pats kovoti dėl atšokusių kamuolių ir pelnyti taškus, tačiau tai dažnai nieko nesprendžia. Bet kurio gero žaidėjo sėkmės paslaptis – komandos draugų pasitikėjimas.

– Joshai, sakyk, kas tau yra krepšinis?

– Man krepšinis – visas gyvenimas. Mano gyvenimo būdas. Kai tarp sezonų turiu keletą laisvų mėnesių, aš tiesiog nebežinau, ką veikti. Tarsi negaliu rasti sau vietos.

Krepšinis – žaidimas smagus. Man žaisti jį daug smagiau negu stebėti. Dievinu krepšinio laisvę. Krepšinis – labai įdomus. Sakykime, kažkas įmeta 20 taškų, o tai pasiekti yra milijonas skirtingų būdų. Galima tuos taškus pelnyti dėjimais, dvitaškiais metimais, tritaškiais. Ir vėlgi, kiekvienas dėjimas, kiekvienas dvitaškis, tritaškis, kiekvienas baudos metimas – visi jie skirtingi. Vienas meta kaire ranka, kitas – dešine. Nėra tokio paties metimo. Krepšinis yra menas.

Jeigu nežaisčiau krepšinio, būčiau treneris. Niekaip, niekada negalėčiau atsitraukti nuo žaidimo, kurį taip dievinu. Nėra pasaulyje kito darbo, kurį norėčiau dirbti.

Man visada buvo įdomūs teisiniai dalykai, ypač įdomu yra kriminalinė teisė Amerikoje, todėl tai ir studijavau. Tiesa, panaudoti šio diplomo neketinu.

Sudėtingiausia – žaisti toli nuo namų

– Kaip tu manai, kas yra sunkiausia krepšininko karjeroje?

– Krepšinis yra labai sudėtingas žaidimas fiziškai. Galbūt žmonėms taip neatrodo, tačiau jis reikalauja labai rimto fizinio pasirengimo. Reikia daug bėgioti aikštelėje, perdavinėti kamuolį, matyti aikštelę, šokinėti. Ši sporto šaka reikalauja daug atletiškumo ir fizinio pasirengimo. Turi buti vikrus ir protingas, nebijoti susidūrimo aikštelėje su priešininku. Be to, koją dažnai kiša traumos. Manau, kad kiekvienas žaidėjas žaidžia turėdamas traumų. Kad atsisėstų ant suolo ir nežaistų, trauma turi būti labai sudėtinga. Strengiuosi nepraleisti nei vienų rungtynių, net jeigu ir žaidžiu su skausmu. Kartais liūdna, kad fanai nesupranta, jog negali atiduoti savęs visu 100 procentų, nes tiesiog nepajėgi fiziškai. Krepšininikai eina ir rungtyniauja su skausmu. Tačiau tai – neatsiejama šio žaidimo dalis.

– Suprantu, fizinis pasirengimas yra svarbus. Jis alinantis, sudėtingas. Traumos – taip pat labai varginanti krepšininko karjeros dalis. Sakyk, o kas yra sunkiausia emociškai būnant krepšininku?

– Sudėtingiausia išbūti tuos 8 mėnesius toli nuo namų, šeimos. Tačiau mano amžiuje daugiau mažiau dar galima su tuo susitaikyti. Vėliau tampa sunkiau pakeliama. Man patinka, kad krepšinis – komandinis žaidimas. Man patinka turėti komandos draugus, su jais tarsi tampi šeima. Nauja šeima – kiekvieną sezoną. Užsiimi sportu, kuris tau patinka, ir nuolat susipažįsti su naujais žmonėmis.

Mėgstamiausias filmas – „Pabėgimas iš Šušenko“

– Joshua, tavo ūgis yra 211 centimetrų, sveri per 110 kilogramų ir dėvi 50 dydžio batus. Ar nesunku gyventi tokių „išmatavimų“ žmogui?

– Nei kiek! Žmonės dažnai galvoja, kad dėl savo ūgio patiriu nepatogumų, tačiau nieko panašaus. Lengvai randu, kur nusipirkti drabužių ir batų. Specialiai drabužių ir batų neieškau, neužsakinėju. Sudėtinga nebent gauti patogią vietą lėktuve. Tik tiek.

– Ar yra tekę aikštelėje varžovui kibti į atlapus?

– Žinoma, ir ne kartą. Tačiau kai dar buvau jaunesnis, kai žaidžiau mokykloje ir universitete. Dabar truputėlį suaugau, nebematau prasmės aistras malšinti kumščiais.

– Jaudiniesi prieš išeidamas į aikštelę?

– Prieš rungtynes seniai nesijaudinu. Susikaupiu ir išeinu pasirengęs žaidimui. Būnu apsvarstęs ir pasirengęs, ką turiu daryti aikštelėje, kaip turiu įnešti savo dalį į komandos žaidimą. Susikaupimas, mintys į žaidimą jau būna nukreiptos kambaryje, prieš važiuojant į areną.

– Ką tu veiki laisvalaikiu?

– Ilsiuosi. Arba žaidžiu kompiuterinius žaidimus, ypač patinka sporto žaidimai – NBA 2015, amerikietiško futbolo žaidimai. Mėgstu su draugais sužaisti boulingą. Dar žiūriu daug filmų. Esu tikras filmų kritikas, stebiu, kaip aktoriai suvaidina savo roles, vertinu siužetą. Mėgstu karinius filmus. O pats mėgstamiausias – „Pabėgimas iš Sušenko“.

– Joshua, kokia taisykle vadovaujiesi gyvenime?

– Kasdien būti geresniam žaidėjui aikštelėje. Nėra tokio taško, kai sustotum, atsigręžtum atgal ir sakytum: „Viskas, nebėra kur tobulėti“. Net tokie krepšinio grandai kaip Kobe Bryantas ar Maiklas Džordanas stengėsi, dirbo ir tobulėjo iki pat karjeros pabaigos. Tobulėti reikia kasdien.

Ir ne vien apie aikštelę kalbu. Šiandien reikia būti geresniam negu vakar visose srityse: geresniam žmogui, geresniam draugui, geresniam sūnui.

„Ilgoji pertrauka“: „Wolves“ komplektacija kitam sezonui – kurie žaidėjai pateisino lūkesčius, o kas – nuvylė, ką verta pasilikti, kandidatai vasarą sustiprinti sudėtį, klaustukas dėl Pacevičiaus ateities ir Maksvyčio figūra